Dar prieš 30 metų Lietuvoje buvo keturis kartus daugiau žmogžudysčių, o žiniasklaida mirgėjo makabriškais vaizdais, kurie neslėpė nusikaltimų aukų ir net lavonų nuotraukų. Vilniaus universiteto profesorius, filosofas ir kriminologas Aleksandras Dobryninas grėsmę įžvelgia kitur: politikai ėmė svaidytis pareiškimais, kad šalyje per daug demokratijos, Seime nebuvo valios atsisakyti mirties bausmės. Ar galėjome pasukti Baltarusijos keliu?
Gaujų ir anarchijos dešimtmetis
Dešimtasis dešimtmetis Lietuvoje siejamas su nusikalstamumu ir kriminalais, kai po Nepriklausomybės išaugo ir nusikaltimų skaičius, ir padaugėjo savižudybių. Pasak A. Dobrynino, tuo metu kriminologai nuspėjo, kad Lietuva įžengs į visai kitokios visuomenės etapą, paremtą naujais politikos ir ekonomikos principais, bet kriminogeninė situacija taip pat pasikeis. Nusikaltimų šuolis 1990–1992 metais matomas visose pokomunistinėse valstybėse.
„Jei visuomenė patenka į vertybinį vakuumą, kai senos vertybės nebeveikia, o naujų dar neturime, atsiranda tokia erdvė, kai turi rinktis vertybes, su kuriomis galėsi išgyventi. Kas nutiko po Nepriklausomybės – senos socializmo vertybės jau nebegaliojo, jų atsikratėme, o naujas tik deklaruojame. Žmonės atsirado ant ledo: jie turi išgyventi, o sistema fundamentaliai keičiasi“, – pasakojo pašnekovas.
Painiava kilo ir dėl įstatymų – nors Baudžiamasis kodeksas formaliai buvo pakeistas, jis vis dar atspindėjo sovietinės, o ne demokratinės visuomenės vertybes. Atsiradusį galios vakuumą užpildė ir nusikalstamos gaujos, organizuotas nusikalstamumas. Kūrėsi ir tarptautiniai nusikalstami tinklai, kurių užuomazgos prasidėjo dar sovietmečiu, klestėjo korupcija teisėsaugoje, artimi buvo nusikaltėlių ir pirmųjų verslininkų ryšiai. Gaujos veikė visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
„Nenoriu kaltinti verslininkų, bet pirmoji kapitalo kaupimo stadija, be kurios negalėjo atsirasti laisvoji rinka, ne visada buvo teisėta. Žmonės, kurie galėjo prieiti ar prisibrauti prie išteklių, pradėjo dominuoti. Matėme tiesiog nekontroliuojamą situaciją“, – sakė A. Dobryninas.
Lavonai pirmuosiuose puslapiuose
Be ekonomikos ir politinių pokyčių, ne ką mažiau gyventojus veikė pasikeitusi žiniasklaida. Iš valstybės biudžeto išlaikoma spauda tapo privačiu verslu.
Pats dienraštyje „Atgimimas“ dirbęs A. Dobryninas prisimena, kad žiniasklaida greitai suprato, kad labiausiai apsimokanti prekė yra nusikaltimai. Neretai laikraščiai pasiimdavo mažai ką sakančią eilutę iš kasdieninės policijos nusikaltimų suvestinės ir tiesiog pridėdavo pagražintą antraštę, pavyzdžiui, kad neva studentų bendrabutyje vyko orgija, nors policija ten buvo tiesiog iškviesta dėl triukšmo.
„Pagrindinis klausimas buvo (...), kur nusipirkti popieriaus? Atsiranda klausimas, kaip išgyventi žurnalistams, ką mes gaminame ir ką už tą produkciją gauname“, – prisimena pašnekovas.
LRT archyvuose taip pat galima rasti nemažai reportažų apie nusikaltimus pavyzdžių, kurie gali ir šokiruoti. Pavyzdžiui, viename 1997 metų reportaže minimas Panevėžys, kuriame esą „ketvirtą naktį liejasi kraujas“, rodomi gaujų karai. Pasakojant apie Kazlų Rūdoje pagrobtą berniuką, rodomi ne tik įtariamieji, bet ir pats nukentėjęs mažametis, jį kalbina žurnalistai – šiandien toks reportažas nebūtų įsivaizduojamas. Nebuvo neįprasta net ir didžiausių laikraščių pirmuosiuose puslapiuose spausdinti lavonų nuotraukas.
Itin dramatiškai rodomas žurnalisto Vito Lingio nužudymas, tapęs dideliu sukrėtimu valstybei ir žiniasklaidos bendruomenei. Šiandien žinoma, kad jo nužudymą užsakė nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ vadas Borisas Dekanidzė, kuriam už tai vėliau paskirta mirties bausmė – paskutinioji Lietuvoje.
Viename iš LRT to meto reportažų matomas dienraščio „Respublika“ vyriausiasis redaktorius, vienoje jo rankoje smilksta cigaretė, kita jis atidengia kruviną nužudyto žurnalisto kūną prieš operatoriaus objektyvą.
„Po šio įvykio Lietuvos mafija nusmuko iki Afrikos arba Honolulu lygio, kur šaudoma tik iš kanibalizmo arba sadomazochistinio pasitenkinimo“, – viename iš reportažų kalba žurnalistas, neslėpdamas asmeninės neapykantos nusikaltimą įvykdžiusiems asmenims.
Žiniasklaidoje buvo skelbiami ir policijos skelbimai, kur policijos vadovybė vadino V. Tomkų kolega.
A. Dobrynino atlikta pirmojo Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio ir vėlesnio laiko žiniasklaidos analizė rodo, kad kai kuriais atvejais nusikaltimų skaičius mažėjo, tačiau naujienų reportažų apie kriminalus tik daugėjo, žiniasklaidoje dominavo gąsdinantis tonas, su etika prasilenkiantys darbo metodai, neproporcingai akcentuojami smurtiniai nusikaltimai. Jis prisiminė konferencijoje tuo metu atsivertęs vieną pagrindinių laikraščių, pirmame jo puslapyje buvo mažamečio nusikaltimo aukos kūno nuotrauka.
„Žiūri užsieniečiai, ir vienas pasako: „Aš tokius dalykus mačiau Afrikoje.“ Tada supratau, kad reikia kažką daryti. (...) Teko aiškinti, kokia yra žurnalistinė etika ir estetika“, – prisimena pašnekovas.
Anot jo, ilgainiui Lietuvos žiniasklaida perėmė užsienio praktiką ir tai, kaip rašoma apie nusikaltimus, pasikeitė. Tiesa, kitose Baltijos valstybėse tai nutiko šiek tiek greičiau.
„Nereikia gąsdinti visuomenės, reikia gal tiesiog informuoti: ką daro teisėsauga, valdžia, kad tokių dalykų neatsirastų?“ – apie posūkį pokomunistinių valstybių žiniasklaidoje kalbėjo A. Dobryninas ir pridūrė, kad žiniasklaida pastebėjo, jog dėl kitokių žinučių apie nusikaltimus pajamos nenukentėjo.
Visuomenė, kuri reikalauja mirties
Vis tik ar nebuvo taip, kad pati dešimtojo dešimtmečio visuomenė reikalavo kriminalinio turinio? A. Dobryninas argumentuoja, kad tai medijos tuo metu formavo nesaugaus, neramaus gyvenimo, nevaldomos situacijos vaizdą, neva ir tai kelia pavojų naujai sukurtai valstybei. Galima sakyti, kad Lietuva balansavo ir vos nepasuko Baltarusijos keliu, to pavyzdys – mirties bausmė, kuriai panaikinti niekaip neatsirado valios Seime, teko kreiptis į Konstitucinį Teismą. Mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta 1998 m. Konstitucinio Teismo sprendimu.
„Lietuvoje ne kartą buvo įgarsinta: dėl demokratijos dėl kriminogeninės situacijos mes turime pažaboti demokratiją. Turime grįžti prie stiprios rankos, viskas, ką darėme, nepasiteisina, turime grįžti atgal“, – pasakojo A. Dobryninas.
Ypač tokias kalbas paskatino minėtas žurnalisto V. Lingio nužudymas.
Vienas iš dviejų į Konstitucinį Teismą besikreipusių parlamentarų Egidijus Bičkauskas prisimena, kad jį tokiam žingsniui paskatino asmeninė patirtis dirbant prokuratūroje, atvejai, kai teismai jausdavo spaudimą paskirti mirties bausmę už plačiai nuskambėjusius ypač žiaurius nusikaltimus. Jis prisiminė ir pavyzdį dar sovietmečiu, kai Mažeikiuose teismas mirties bausmę skelbė viešai miestelio aikštėje.
„Man įstrigo visuomenės noras džiaugtis, švęsti, kad priimtas sprendimas kažką pašalinti. Net jei tai žudikas, kaip galima švęsti?“ – LRT pasakojo jis.
Anot pašnekovo, dažnai nuosprendžiai būdavo klaidingi, paaiškėdavo, kad nekaltas žmogus buvo nuteistas myriop.
A. Dobrynino teigimu, esminis postūmis panaikinti mirties bausmę buvo Lietuvos narystė Europos Taryboje 1993 metais, kai Lietuva įsipareigojo tai padaryti.
Nors istoriškai sprendimą dėl mirties bausmės priima parlamentai, Lietuvos parlamentas nebuvo toks ryžtingas. Politikai žinojo, kad turi įsipareigojimą, bet juos spaudė viešoji nuomonė – vienu metu mirties bausmę palaikė 80 procentų gyventojų.
„Kiekvienas politikas, kuris priima tokius sprendimus, turi skaičiuoti“, – sakė A. Dobryninas.
Jis akcentavo tarptautinės bendruomenės, euroatlantinės integracijos svarbą mirties bausmės panaikinimui Lietuvoje.
„Neseniai kolegos iš Taivanio pamatė, kaip Lietuvoje buvo panaikinta mirties bausmė per Konstitucinį Teismą, ir nusprendė, kad jiems taip pat pavyks. Bet aš sakiau – ne tame esmė, jūs neturite Europos Tarybos, politinio spaudimo dėl stojimo į ES (...). Be šito palaikymo mes šiandien atrodytume visai kitaip“, – sakė A. Dobryninas.
Kriminologas taip pat svarsto, kad kuo ilgiau neturime mirties bausmės, tuo labiau mažės palaikymas jai. Be to, ekspertai abejoja jos efektyvumu.
„Esame žymiai brandesnė visuomenė. Bet atsipalaiduoti irgi nereikia, nereikia galvoti, kad viskas bus gerai“, – pridūrė pašnekovas.
Nors Lietuvoje galima pastebėti nemažai nostalgijos dešimtojo dešimtmečio kriminaliniam pasauliui, apie kurį rašomos knygos ir kuriami serialai, A. Dobryninas tame grėsmės neįžvelgia.
„Jei galime atskirti įsivaizduojamą pasaulį nuo tikrojo, mano galva, tai nieko tokio, tai pramoga (...). Kodėl jie domisi? Kaip sakė vienas rašytojas, mes gyvename tarp dviejų prarajų: viena, kai mūsų dar nėra, kita – kai mūsų jau nebebus. Kalbame apie elementą, kai gimstame ir kai mirštame, mus domina meilė ir mirtis“, – sako jis.
