Prezidento patarėjas Mindaugas Bundza teigia, kad šalies vadovas Gitanas Nausėda sprendimą dėl kandidato į kultūros ministrus Ignoto Adomavičiaus priims artimiausiu metu, bet esą jis išgirdo, jog premjerė Inga Ruginienė žadėjo pagelbėti naujam ministrui jo darbuose.
Tuo tarpu pats „Nemuno aušros“ kandidatas į kultūros ministrus I. Adomavičius savo tinkamumą eiti pareigas spaudos konferencijoje motyvavo seneliu, kuris niekada nebuvo komunistas. Kandidatas spaudos konferenciją pradėjo graudžiu pasakojimu, kaip nusprendė ryte apsilankyti pas senelį Joną Indreiką.
„Šiandien rytą turėjau progos, nes anksti atvežiau sūnų į mokyklą, pakeliui dar turėjau pusantros valandos, užsukau pas senelį. Jeigu bet kokiu atveju nors kokią kultūros dalį reikėtų išlaikyti arba ją priimti, tai nuo tų žmonių, kurie to verti. Mano senelis gimęs 1932 metais, jam eina 94 metai. Jis prisiekęs Lietuvai nuo pat vaikystės, nuo gimimo iki dabar. Kai buvo paauglys, jis padėdavo partizanams, kai augo, stiprėjo, ėjo studijos, jis slėpė didelę kultūrinę literatūrą apie partizanus, kur pas jį slepiama iki šiol spintoje, dar iki šiol jis bijo pasakyti, kad jis ją turi, todėl, kad dar bijo, jog jį gali išvežti“, – su ašaromis akyse ir drebančiu balsu pasakojo I. Adomavičius.
„Tokią kultūrą reikia saugoti, tai yra pagrindai mūsų. Mūsų yra tautos pagrindas saugoti tą kultūrą, kurios, galbūt, kiti nemato per tą didelį šurmulį. 1991 metais senelis gavo, buvo tas, kuris gynė parlamentą, kuris stengėsi visomis įmanomomis išgalėmis padėti ir sukurti barikadas iš savo gamyklos ir aplinkinių gamyklų, kaip inžinierius ir specialistas, kad tas būtų. Jis nesinaudojo ir niekada nebuvo jokios Komunistų partijos narys dėl savo karjeros, nors buvo nepaprastas, nepaprastas inžinierius“, – teigė kandidatas.
Ta aplinkybė, kad jis akcentavo, jog senelis niekada nebuvo Lietuvos komunistų partijos narys dėl karjeros, ypač kontrastuoja su tuo, jog prezidentas G. Nausėda yra prisipažinęs tapęs Komunistų partijos nariu norėdamas tęsti mokslus ir karjerą. Tai paaiškėjo 2023 metais.
„Keli draugai ir, galbūt, kiti artimi draugai jo dėka apsigynė disertacijas, tapo aukšto lygio direktoriais ir vadovais, bet senelis to nepasirinko, jis nepasirinko nei pinigų, nei... Čia yra žmogus, kuris tikrai... gina Lietuvą. Ir šiandien jam yra 94 metai. Aš pas į atėjau, papusryčiavom, pasišnekėjom smagiai. Mane palaiko. Nors jis visą laiką balsavo už konservatorių partiją ir turi netgi padėkas. Kaip ten bebūtų, kartais skiriasi partinės pažiūros, bet nesiskiria požiūris į kultūrą ir jos išsaugojimą. Tai aš norėčiau, kad išsaugotume tokią kultūrą, kad rastumėt laiko ir aplankytumėt mano senelį, pasišnekėtumėt, ką jis turi savo. Nes jeigu tai išsineš, užmiršim amžiams, o reikia tą kultūrą saugoti“, – dėstė I. Adomavičius.
Papasakojo ryto įvykius
Tuomet kandidatas į kultūros ministrus kažkodėl išdėstė, jog nusprendė eiti pėstute pro savo mokyklą ir netyčia sutiko savo buvusį klasės draugą dailininką, kuris šiuo metu užsiima pakuočių dizainu. I. Adomavičius sakė, kad žingsniuodami palei Vilnelę jie sutiko istorijos mokytoją Albiną Galinį, kuris stovėjo ir žiūrėjo į upę. I. Adomavičius apibūdino, kad mokytojas yra poetas, rašytojas, tikras kultūrininkas. Iš kandidato į ministrus kalbos nebuvo aišku, kodėl jo minčių srautas būtent toks.
„Jis yra istorijos mokytojas, filosofijos mokytojas, kuris man įdiegė didelį didelį supratimą, kas tai yra Lietuva, kaip reikia istoriją gerbti, kaip reikia ją mokintis. Ir istorinius pagrindus reikia būtinai diegti, mokinti nuo pat pradžių ir ta kultūra, kurią mes žinom per istoriją, jinai labai diegiama turėtų būti visų Lietuvos žmonių akyse“, – teigė I. Adomavičius.
„Tai paprastas žmogus, bet jo nepaprasti darbai. Ir pagalvojau apie Aukštakalniuose žmogų. Čia yra Rokiškio rajone, jei niekas nežino, galite susirasti, Aukštakalnis yra Rokiškio rajone. Buvau užėjęs į trobelę. 80 metų senukas, jis gyvena vienas. Įdomu, kokią jisai kultūrą tenai mato? Ar tą Vilniaus elito ir pažibas, aukštakulnius? Ar dėl to mes kovojom? Kokią kultūrą tenais mes regionuose diegsime? Kokia kultūra tenai bus?“ – toliau graudinosi politikas.
„Ir nuo to žmogaus pagalvojau, kiek yra darbo žmonių, darbo žmonių, kurie dirba paprastą darbą, yra suvirintojai, kepėjai, yra virėjai, yra statybininkai, bet jie vakare grįžta, sėda savo garažiuke, atsidaro molbertą ir tapo. Kiti žmonės stengiasi kurti, bet yra paprastesni, jie nėra tokie išdidūs, jie nėra tokie, kurie galėtų ateiti ir paprašyti. Jie yra tie, kurie kuria, bet jiems nieks neduoda, jie nieko neprašo. Ir aš už tai, kad būtų supaprastinta tvarka, supaprastintas priėjimas tų žmonių prie pinigų, dėl kurių čia kažkas kovoja. Tų pinigų visiems užteks, tiktai reikia sukurti sistemą, kuri būtų paprasta, lengva visiems, norintiems kurti menininkams, visiems, norintiems prieiti prie tos kultūros“, – sakė I. Adomavičius.
Jis svarstė, ar peticiją prieš jo kandidatūrą pasirašę kultūros darbuotojai nebus „burbulas to, ko mes iš tikrųjų nežinom“, ar nebus tai opozicija ir kiti žmonės, kurių „mes negalime patikrinti“.
„Tai iškreipia visą visuomenės formatą. Nes aš matau žmones. Man mano mokytojas palinkėjo sėkmės. Palinkėjo sėkmės mokytojas. Mano klasiokė, vakar jai paskambinau į Šveicariją, kuri yra nuostabi pianistė, ji palinkėjo man sėkmės. Mano draugai rašo man žinutes, aš tikrai pažįstu daugelį menininkų, jie man linki sėkmės būti geru kultūros ministru, atstovauti kultūrą taip, kaip jie ją mato. Duobėj sėdintis orkestrantas, kuris groja ir mokosi nuo trejų metų, kuriam reikia pirkt smuiką už 15 tūkst., kuriam reikia kiekvieną kartą praeiti visokius patikrinimus tam, kad atitiktų tą standartą, jis gauna varganą atlyginimą. Kaip dėl tų žmonių mes galime kovoti, jeigu nėra tam sukurta infrastruktūra, nėra sukurta, parašyta bendra profsąjunginė veikla dėl kultūros darbuotojų. Kai kažkas, bandydamas sutaupyti, menininkus nukreipia į individualią veiklą, kur jie gyvenime paskui nebegaus nei pensijos, nei geros senatvės patirties. Kaip tada? Kaip tiems, kurie yra paprasti menininkai?“ – pasakojo kandidatas.
„Kodėl reikia iškelti mane, kuris nėra tiek iškilus, kiek Čiurlionis?“
Dar toliau I. Adomavičius prisiminė, kad prie kelias dienas buvo minimos 150-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinės. Jis apgailestavo, kad ta diena niekados negrįš atgal, bet esą kažkoks visuomenininkas sugalvojo tą paversti į kažką, ko kandidatas neįvardijo, bet tuo metu jam sukilo pyktis ir politikas ėmė mojuoti pirštu.
„Aš esu paprastas, niekam nereikalingas, aš paprastas žmogus. Kodėl reikia iškelti mane, kuris nėra tiek iškilus, kiek Čiurlionis? Čiurlionis yra tas, kur kuria mūsų kultūrą, kur parodo, kokia ji turi būti. Kodėl šnekame tokius dalykus? Kai sakoma „patyčių kultūra, patyčių...“ Nuo kokios patyčių kultūros... jeigu jūs ją patys kuriate. Apie ką mes galime kalbėti? Šiandien dienai? Kai regionuose, toli žmonės, ką jie matė? Jūs galvojate, jie matė tuos Čiurlionio gražiausius koncertus, kurie buvo filharmonijoj? Viskas buvo užgožta, uždaryta ir nebegrįš ta diena. 150 metų Čiurlioniui bus vieną kartą ir vienintelį ir tai buvo 22 rugsėjo. Ar tai matė Skuodo žmonės, Plungės žmonės, Rokiškyje kaimuose, senelis, esantis Aukštakalnyje, ką jis galėjo matyti, jeigu daugelis įsijungia savo telefonus ir nieko daugiau nemato?“ – piktai kalbėjo kandidatas.
I. Adomavičius savo kalboje vis grįžo prie visuomenininko, kurio neįvardijo. Greičiausiai mintyse jis turėjo Andrių Tapiną, kuris planuoja protestą prieš šio kandidato skyrimą į kultūros ministrus, mat I. Adomavičius neturi nieko bendro su kultūros politika. Kandidatas užsipuolė, kad greičiausiai tas visuomenininkas iš kultūros namų padarytų kazino ar pokerio namus.
„Aš ginsiu, kad Čiurlionio atminimas būtų visą laiką matomas visiems, ne tiktai Vilniaus elitui, bet visiem visiem Lietuvos žmonėm. Ir jeigu būsiu kultūros ministras, būsiu visos Lietuvos, viso pasaulio lietuvių kultūros ministras. Ir Kultūros ministerija ne veltui šiandien tapo labiausiai matoma, dėl to, kad kažkas joje gali pasikeisti“, – aiškino „nemunietis“.
Davė pažadą prezidentui
Klausiamas apie kultūros darbuotojų, prieštaraujančių, kad Kultūros ministerija atiduota „Nemuno aušrai“, o į pareigas skiriamas nieko bendra su sritimi neturintis asmuo, planuojamą protestą, I. Adomavičius sakė dėsiantis pastangas bendrauti su kultūros bendruomene ir sakė suprantantis nerimą.
„Aš dirbsiu iki 10 vakaro, priimsiu visus, kurie nori ateiti pasikalbėti taikiai. Man vakar sakė, ateis su pagaliais, tai pagalius padėsime į šoną, prie durų, užeisim ir kalbėsim“, – sako kandidatas.
Jis leido suprasti, kad buvo tas „Nemuno aušros“ atstovas, kuris tyliai ragino pasiimti Kultūros ministeriją, kurią esą visi mėto kaip karštą bulvę, nes jos bendras biudžetas nėra didelis.
„Jūs juokiatės? Jums juokinga? Bet menininkams, kuriems reikia išgyventi, ir jis gauna 1 300 eurų, kaip jam išgyventi? Ta jūsų šypsena visai ne prie ko“, – nervinosi politikas.
Svarbiausia problema kultūros srityje jis įvardijo lietuvių kalbos puoselėjimą. I. Adomavičius sako, kad šiandien atėjus į parduotuvę dažnai negalima susišnekėti lietuviškai. Jis siūlė imigrantams sudaryti sąlygas išmokti lietuvių kalbą.
Klausiamas, ką atsakytų tiems, kurie mano, jog muzikinės pakraipos vidurinės mokyklos baigimas nėra pakankama priežastis užimti kultūros ministro pareigas, I. Adomavičius puolė klausti, ar M. K. Čiurlionio menų mokykla neverta būti kultūroje. Žurnalistui teko paaiškinti, kad kandidatas yra pats I. Adomavičius ir jo tiesiog klausiama, kaip jis atsakytų kritikams.
„Čiurlionio meno mokykla yra kultūrininkų kalvė ir tu jau kai išeini po 12 klasių, tu esi didelės kultūros dalis. Iki šiandien dienos aš nesu palikęs kultūros. Esu visą laiką su ja“, – sakė kandidatas ir pridūrė turintis aukšto lygio vadybinės patirties.
Kandidatas taip pat patvirtino, kad buvo pasilikęs M. K. Čiurlionio menų mokykloje kartoti kurso, bet neva ne dėl nepažangaus mokymosi, o dėl to, jog iš chorinio dirigavimo perėjo į trombono specialybę.
Paprašytas įvertinti viešąją informaciją apie save, I. Adomavičius sako vakar nusprendęs negadinti vienos svarbiausių dienų, mat rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Kaip žinoma, „Nemuno aušros“ pirmininkas R. Žemaitaitis yra teisiamas už neapykantos kalbą prieš žydų tautos asmenis.
„Mano, kaip kultūros ministro, yra pažadas... Ir galiu atskleisti mažą paslaptį, turim susitarimą su prezidentu. Negaliu atskleisti, koks pažadas, kas pažadėta, bet jeigu tapsiu kultūros ministru, tai galite tą užsirašyti: dėsiu visas pastangas, kad Holokausto atminimo aukos ir visa genocido atminties diena grįžtų į aukščiausio lygio kultūros lygį, kad būtų išpuoselėta ir išsaugota kultūra. Tai yra labai svarbu mūsų atminties ir mūsų, lietuvių, kultūros ir istorijos atminčiai“, – aiškino I. Adomavičius.
Paprašytas įvertinti savo su kultūra susijusių įstatymų išmanymo lygį, kandidatas teigė neišmanantis įstatymų, nes nėra teisininkas, bet esą pagelbės komanda.
„Įstatymų su kultūra išmanymo lygis nėra didelis, aš nesu teisininkas, bet aš manau, kad tikrą komandą, kuri padės man tuos įstatymus išgvildenti, išmanyti ir išaiškinti, tai tikrai susirinksiu. Tikrai čia nėra didelė problema, tai yra informacija, kurią tu apdoroji ir surenki susirinkti. Taip kaip neuronai susirenka į galvą. Jeigu tu pradedi mokintis pianinu ar fortepijonu ar kitu instrumentu, pradžioje neuronai nesupranta, tu groji, klysti, tu kartoji, vėl klysti, bet galiausiai pradedi daryti gerai. Aš manau, kad taip sudėliota neuronų mokykla, visi, kas mokosi muzikos... Dėl to japonai mokosi muzikos nuo mažens, visi visi stengiasi mokintis tam, kad smegenys veiktų ir žmonės mokėtų sujungti daleles. Dėl to procesų valdymas man yra paprastas dalykas“, – sakė I. Adomavičius.
Anksčiau buvo makaronų gamintoju ir pardavėju
Kandidatas į kultūros ministrus I. Adomavičius yra „Nemuno aušros“ narys, šiuo metu dirba pirmojo Seimo pirmininko pavaduotojo Raimondo Šukio patarėju. Tiesa, savo socialiniuose tinkluose Šukio pavardę I. Adomavičius rašo Šūkys, o partijos pavadinimą „Nemūno aušra“.
Jis yra baigęs M. K. Čiurliono menų mokyklą, ten mokėsi groti trombonu, chorinio dirigavimo ir dainavimo. Paskui jis studijavo verslo vadybos bakalauro studijų pakopoje Tarptautinėje verslo mokykloje, įkurtoje Vilniaus universiteto, dar nurodo neformaliai mokęsis strateginio valdymo „Morraine Valley Community College“, bet čia mokslinio laipsnio neįgijo, nurodo, kad išsilavinimas „nereglamentuojamas“.
Šis kandidatas savo anketoje rinkimams buvo nurodęs, kad 2019–2024 metais jis buvo šeimai priklausančios įmonės „Bravopasta“ komercijos direktoriumi, o 2012–2019 metais užsiėmė šaldytų maisto produktų gamyba kaip ūkininkas. Prieš tai I. Adomavičius ėjo KOOP Gerkonių elevatoriaus direktoriaus pareigas, kurį laiką dirbo „Swedbank“ asmeniniu vadybininku, barmenu, buvo įmonės „Cafe Vienna“ direktoriumi, draudimo specialistu įmonėje „Draudimo brokeris“.
Politikai pasakoja, kad šis kandidatas yra iniciatyvus, komunikabilus, labai bičiuliaujasi su „Nemuno aušros“ pirmininko R. Žemaitaičio broliu. I. Adomavičiaus ir R. Žemaitaičio brolio Dževaldo žmonos yra seserys.
Turto deklaracijos už 2024 metus rodo, kad I. Adomavičius turi 76,9 tūkst. eurų vertės butą, 10 tūkst. eurų vertės namą, 8 tūkst. eurų vertės kitų statinių ir žemės sklypų už 49,7 tūkst. eurų.
Kandidatas yra investavęs į akcijas ir nurodo, jog jų vertė sudarė 46,7 tūkst. eurų. Jo registruotinų daiktų, meno kūrinių ar juvelyrinių dirbinių vertė siekė 4,5 tūkst. eurų, politikas turėjo 3 tūkst. eurų lėšų ir buvo pasiskolinęs 90 tūkst. eurų.
Jo žmona Rimantė Adomavičienė tais pačiais metais turėjo 5 tūkst. eurų vertės kitų statinių, akcijų už 13 tūkst. eurų ir 20 tūkst. eurų lėšų.
