Penkeri metai gatvėje Jūratės nepalaužė – šiandien dirba ir nenori prarasti pasitikėjimo

Penkerius metus gyvenusi gatvėje ir eilėje karšto maisto laukusi Jūratė šiandien dirba ir pati gamina maistą nepritekliuje gyvenantiems žmonėms. Jūratė atvirauja, kad tuomet baisiausia buvo eiti miegoti blaiviai, nuolatos lydėdavo nesaugumo jausmas. „Dabar viską galiu prarasti, bet labiausiai bijau prarasti pasitikėjimą ir vėl atsidurti gatvėje“, – LRT.lt sako Jūratė. 

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialiniame centre „Betanija“ Jūratė dirba jau daugiau kaip metus. Čia nepriteklių jaučiantys žmonės gali ateiti praleisti dieną ir pavalgyti karšto maisto, taip pat gauti maisto paketų. Į centrą Jūratė atvyksta kiek po šeštos valandos ryto ir pradeda ruoštis darbo dienai – peržiūri esamus produktus, suplanuoja pietus, imasi marinuoti mėsą.

Nuo devintos valandos į centrą pradeda rinktis jo lankytojai, o pirmą valandą žmonėms pateikiamas karštas maistas. Per dieną „Betanijoje“ vidutiniškai apsilanko 200 žmonių.

„Būna, reikia pagaminti 50 litrų maisto, kitomis dienomis – ir 100 litrų. (...) Kai baigiasi pašalpėlės, žmonės daugiau valgyti nori“, – LRT.lt pasakoja Jūratė.

Tai, kas patiekiama pietums, paprastai priklauso nuo to, kokių produktų yra: „Norisi, kad būtų ir skanu, ir akiai malonu pasižiūrėti“, – sako Jūratė.

Anksčiau pati Jūratė čia eilėje laukdavo šilto maisto, o šiandien ji ta, kuri maistą patiekia kitiems.

Metai „gryno gėrimo“ ir gyvenimas gatvėje

Jūratės gyvenimas pasikeitė po mamos netekties. Kaip sako ji, tada visas gyvenimas „apsisuko 180 laipsnių kampu aukštyn kojomis“.

„Metai buvo gryno gėrimo, išeidavau iš namų iki parduotuvės ir atgal. Atėjo ta riba, kai buvo tiek blogai, kad vėmiau pro visus galus“, – prisimena Jūratė.

Sunkus gyvenimo laikotarpis truko beveik 10 metų, o penkerius metus Jūratė praleido gyvendama be namų, gatvėje. Kurį laiką su kitais namų neturinčiais žmonėmis ji glaudėsi apleistame name. Nors tas laikas buvo ypač sunkus, šiandien Jūratė juokauja, kad gatvėje dienos atrodė panašiai kaip dabar.

„Lygiai tas pats. Iš ryto atsikeli, pasidarai kavos, pasidažai, parūkai, į kuprinę susidedi šešis ar septynis maišus ir eini per gatves, per konteinerius. Susirenki tarą arba metalą, laidus. Su drauge prisirinkdavome didelius maišus laidų, nešdavome juos į mišką, išsidegindavome, susitvarkydavome ir priduodavome.

Man buvo svarbiausia turėti pakelį cigarečių – būtinai. Nueini į parduotuvę, nusiperki kokio maistelio su 50 proc. nuolaida, visada – alkoholio. Visą dieną pravaikštai, o vakare kokią aštuntą ar devintą vakare sėdi prie žvakių ir kiekvienas pasakoja savo išgyvenimus. Taip ir praeidavo diena. Atsikeli, galvoji, kad šiandien tikrai nebegersiu, bet kad negali. Kitaip negali“, – dalijasi Jūratė.

Ji pasakoja, kad baisiausia būdavo eiti miegoti blaiviai: „Kai prisigeri, nelabai rūpi, ar gausi per galvą. Dabar labai suprantu, kodėl gyvendami gatvėje žmonės geria. Bet kada kokie chuliganai galėjo įeiti į tuos namus ir mus sumušti. Bet visada pirma mintis būdavo – jau geriau tegu tada nugalabija. Būdavo tokių minčių – jau geriau tegu užmuša, bet nepalieka invalide.“

Nepasakysi darbe: atsiprašau, aš gatvėje gyvenu

Jūratė prisimena, kad gyvendama gatvėje norėjo dirbti ir stotis ant kojų, tačiau be pagalbos tai buvo labai sudėtinga.

„Gal nuo manęs ne taip kvepėjo, buvau praradusi įgūdžius – ai, purvina, bet gerai. Dabar aš sau to nebeleidžiu. Tada labai norėjosi, kad kas nors padėtų atsistoti ant kojų. Galvoji, gerai, įsidarbinsi, bet tas pirmas klausimas – o kur tu miegosi? Šiandien turi apleistą namą, yra stogas virš galvos, o rytoj kas? Nepasakysi darbe: atsiprašau, aš gatvėje gyvenu. (...)

Atrodo, viskas, užtenka, norisi stotis ant kojų – o kur prašytis pagalbos, kur eiti? Tai daugiausia ir stabdo. Gerai, įsidarbinsi, bet gatvėje gyveni, nežinai, ar šią naktį nakvosi apleistame pastate, ar lauke, įsivaizduoji, kaip eisi į darbą ir su kvapais, ir galva neplauta, neišsimaudęs. Juk neisi toks į darbą. Ir sėdi tame. Tikrai labai sunku išlįsti iš to liūno, kai nėra paramos“, – sako Jūratė.

Didžiausia pagalba stojantis ant kojų Jūratei buvo „Betanija“ ir jos vadovė Ingrida Radzevičė, tuo metu dirbusi socialine darbuotoja. Pirmą kartą į „Betaniją“ Jūratė atėjo iš kartu su ja gatvėje gyvenusių draugų sužinojusi apie čia dalijamą karštą maistą. Po kurio laiko ji susipažino su I. Radzeviče.

„Pirmas jos klausimas buvo: ar nori stotis ant kojų? Taip. Ingrida parodė pasitikėjimą, pasiūlė ateiti čia atlikti praktiką. (...) Pats sunkiausias dalykas buvo, kai man pasakė – ateini į darbą ir turi negerti. Žinojau, kad man aštuntą ryte reikia čia būti, tikrai tada atsisakiau alkoholio“, – prisimena Jūratė.

Tačiau nustoti vartoti alkoholį nebuvo taip paprasta: „Tada apleistame name mes gyvenome penkiese. Kai keturi geria, norisi, bet labiausiai bijojau prarasti Ingridos pasitikėjimą. Žinojau, kad jei ateisiu išgėrusi, viskas, vėl bus ta pati duobė, o iš jos tikrai norėjosi kuo greičiau lipti. Nesinorėjo nuvilti.“

Ant peties dar pasirodo „kipšiukas“

Iš pradžių „Betanijoje“ Jūratė atliko praktiką, vėliau įsidarbino kavinėje, kol I. Radzevičė jai pasiūlė dirbti čia, „Betanijoje“. Tiesa, per šį laiką Jūratė kartą paslydo – kurį laiką vėl grįžo prie alkoholio, tačiau noras stotis ant kojų buvo stipresnis. Labiausiai padėjo I. Radzevičės parodytas pasitikėjimas ir nenoras jos nuvilti.

„Po mano gėrimų daug kas nusisuko, vienintelis žmogus, kuris tada pasitikėjo, buvo Ingrida. Ji jaunesnė, ji man į dukras tinka, bet ji man kaip mama. (...) Kiekvieną dieną dėkoju Dievui, ji man yra mama.

Iki šiol dar labiausiai bijau paslysti. Atrodo, jau tiek metų praėjo, o kokia proga tikrai nebijau ir šampano taurės išgerti. Žinau ribas, kiek aš galiu, jaučiu saiką, bet vis tiek. Viską galiu prarasti, bet labiausiai bijau prarasti pasitikėjimą ir vėl atsidurti gatvėje“, – dalijasi Jūratė.

Nors nuo gyvenimo gatvėje ir besaikio alkoholio vartojimo praėjo ne vieni metai, Jūratė pripažįsta – kartais ant peties dar pasirodo „kipšiukas“, kviečiantis nusipirkti alkoholio.

„Vis tiek dar yra toks kipšiukas, kuris, kai kas nors nutinka, sako: nueinam 50 gramų, nueik į parduotuvę, nusipirk tuos 50 gramų. Bet laiku suvoki, žinai, kad tai nepadės“, – sako Jūratė.

Ji ryškiai prisimena, kai po penkerių metų gyvenimo gatvėje pirmą kartą išsinuomojo butą. Labiausiai džiugino atgauta ramybė.

„Wow. Faina – mano. Mano. Viena, ramybė. Aš buvau labai pasiilgusi ramybės. Labai. Taip faina buvo. Ir žinai, kad jau niekur nebereikia eiti – į jokias trasas, žinai, kad bus ir pašalpa, ir alga. Wow. Televizorius atsirado – wow, atrodo, pirmą kartą gyvenimą televizorių pamatei. Kiekvienas daiktelis būdavo wow. Tikrai buvo wow. Tada atrodo, kad pradedi viską vertinti“, – džiaugsmo neslepia Jūratė.

Prisiima mamos atsakomybę

Jūratė su „Carito“ socialinio centro „Betanija“ vadove I. Radzeviče susipažino, kai ji buvo socialinė darbuotoja.

„Prisimenu, stebėdavau Jūratę, ji buvo kažkuo kitokia. Galbūt išsiskyrė tam tikra drausme, galbūt maldoje kažką pamačiau. Jūratė kažkuo patraukė akį. Vieną dieną nusprendžiau ją pasikviesti pokalbiui – tiesiog susipažinti“, – LRT.lt pasakoja I. Radzevičė.

Galiausiai I. Radzevičė Jūratei pasiūlė „Betanijoje“ atlikti praktiką – padėti gaminti maistą, tvarkytis. Viena pagrindinių sąlygų buvo tai, kad Jūratė kartu su darbuotojais sėstų prie bendro stalo ir pietautų, dalyvautų įvairiuose susirinkimuose.

„Manėme, kad tai labai svarbu, kad žmogus atgautų pasitikėjimą, išmoktų bendrauti ir pajaustų kitų priėmimą. (...) Kuo dažniau susitikdavome, tuo daugiau Jūratė pasipasakodavo, o aš geriau suprasdavau, kaip galiu padėti. Puikiai supratau, kad po savaitės antstolių nenugesinsime, priklausomybių nesumažinsime, o iš Jūratės aplinkos tam tikrų draugų nepašalinsime“, – sako „Betanijos“ vadovė.

Ji pažymi, kad socialiniame darbe privalu išmokti brėžti aiškias ribas – kiekvienas žmogus yra pasiilgęs žmogiškojo ryšio ir yra pasirengęs megzti itin artimus santykius, atskleisdamas labai daug detalių apie save ir tikėdamasis tą patį išgirsti iš socialinio darbuotojo.

„Deja, negali to suteikti, bandai laviruoti, kad susitikimai nepersikeltų į kitas erdves ir nevyktų po darbo valandų. O man visada buvo įdomu, ar Jūratė, išėjusi iš praktikos, tikrai nepakels tos taurelės, ar viskas sklandžiai praeis tame apleistame name. Buvo daug noro paskambinti, parašyti ir klausti dar giliau, nei reikia“, – prisimena I. Radzevičė.

Ji sutinka, kad ryšys tarp jos ir Jūratės yra kaip mamos ir dukros: „Jūratei pagal metus gal tikčiau į dukras, bet jai esu kaip mama. Aš prisiimu tą mamos atsakomybę.“

„Turiu mažą sūnų, suprantu, kad labai panašus ryšys sieja su Jūrate. Ir dabar kartais reikia padrausminti, pabarti, nuraminti iškilusias emocijas, sureaguoti į konfliktus. Kartais būna nedrąsu tai daryti, bijai sugadinti mūsų nuostabų santykį, bet kaip ir mamos kartais būna piktos ir griežtos su savo vaikais, taip ir aš kartais leidžiu sau tokiai pabūti.

Vėliau pasitikriname, ar nė viena neperžengėme tos ribos. Manau, tikrai per savo gyvenimą ir turėsiu nešti tokią atsakomybę, palaikyti šį ryšį“, – svarsto I. Radzevičė.

„Betanijos“ vadovė pastebi, kad įvairiose institucijose trūksta žmogiško požiūrio į klientą, o bendravimas neretai pasikeičia, jei žmogus atvyksta kartu su socialiniu darbuotoju.

„Žmogų vis dar išskirtinai vertiname pagal jo išvaizdą, kvapą, pagal tai, kaip jis elgiasi. Gatvėje gyvenantis žmogus nepasitiki nei savimi, nei aplinka. Jis ateina gauti tikslingos pagalbos, o darbuotojas jį atstumia arba grubiau paklausia. Tada atsiduriame situacijoje, kai žmogus pasimeta, nuleidžia rankas. Norėtųsi, kad šiame darbe būtų kuo mažiau atstūmimo, kad vis daugiau žmonių dirbtų su atviresne širdimi ir daugiau atjautos“, – viliasi I. Radzevičė.