Lietuvoje

2021.02.26 05:30

Išskirtinė situacija Suomijoje – kaip, apgyvendinus 15 benamių, šaliai pavyksta sutaupyti beveik 225 tūkst. eurų

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.02.26 05:30

Viešojoje erdvėje netilo diskusijos dėl parduotuvės apsaugos darbuotojo smurto prieš, kaip manoma, bandžiusį vogti benamį. Ekspertai pabrėžia, kad benamių žmonių pasirenkame nematyti, o sistema nėra įgali tinkamai jiems padėti, tad „pametame“ šiuos žmones. Kitokią situaciją matome Suomijoje. Čia benamių skaičius mažėja, žmonės susiranda darbus, o vieno ilgalaikio benamio apgyvendinimas per metus leidžia sutaupyti 15 tūkst. eurų.

Kokia sistema veikia Suomijoje?

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorės pavaduotoja Aida Karčiauskienė įsitikinusi – žmonių, susiduriančių su benamyste, nematome ir nesame įgalūs jiems padėti, kadangi paslaugų sistema – nepakankama.

Paprastai nakvynės namuose žmonės gyvena po 4–8 viename kambaryje, o kiekviena institucija reikalauja laikytis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, nevartoti alkoholio.

„Žmogui, ilgą laiką buvusiam benamiu, turinčiam psichikos sutrikimų, gali būti sudėtinga prisiderinti ir sugyventi su kitais žmonėmis, laikytis taisyklių, tad kyla konfliktų. Jei žmogus turi stiprią priklausomybę, o nakvynės namuose reikalaujama nevartoti alkoholio, jam nepavyksta prisitaikyti, laikytis taisyklių ir jis iškrenta iš nakvynės namų. Tada tie žmonės jau tikrai tampa nematomi“, – pasakoja A. Karčiauskienė.

Kita problema Lietuvoje – būstas yra tarsi apdovanojimas. Anot pašnekovės, net ir gavęs socialinį būstą, ne kiekvienas sugeba jį išlaikyti – turint priklausomybių, esant įgūdžių stokai, išgyventi tokiame būste gali būti iššūkis.

Pirmiausia – būstas

Suomijoje veikia kitoks modelis. Suomija – vienintelė šalis Europoje, kurioje benamių skaičius ne auga, o mažėja. Remiantis 2020 metų duomenimis, Suomijoje yra 4341 benamis, o 1980 metais šis skaičius siekė 20 tūkstančių. Iki 2027 metų Suomija yra užsibrėžusi galutinai panaikinti benamystę.

Su benamystės problema Suomijos Vyriausybė, savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos dirba nuo 1980 metų, tačiau, anot ekspertų, projektas „Housing first“ (pirmiausia – būstas) yra viena iš priežasčių, kodėl situacija gerėja. Projektas vykdomas remiantis nuostata, kad svarbiausia – suteikti būstą. Taigi visų pirma žmogui garantuojamas būstas, o tada suteikiama kita reikalinga pagalba.

„1980-aisiais benamis Suomijoje galėjo gauti būstą tik tada, jei pademonstruodavo savo socialinį priimtinumą. Dažnai tai reiškė, kad žmogus turėjo susilaikyti nuo svaigalų. To rezultatas – tarsi uždaras ratas, kai nuolatinė gyvenamoji vieta būdavo tik tolima svajonė.

Būstas nėra apdovanojimas, kurį benamis žmogus gauna tada, kai jo gyvenimas grįžta į vėžes.

Pagal „Housing first“ projektą, būstas nėra apdovanojimas, kurį benamis žmogus gauna tada, kai jo gyvenimas grįžta į vėžes. Būtent gyvenamasis būstas yra pamatas, ant kurio statomas žmogaus gyvenimas. Kai žmogus virš galvos turi stogą, jam lengviau spręsti kitas problemas“, – pažymima „Housing first“ interneto puslapyje.

Žmonėms suteikiamas nuolatinis būstas pagal įprastą nuomos sutartį. Apgyvendinimo vieta gali būti savarankiškas butas ar gyvenamoji vieta būstų bloke. Už nuomą susimoka pats nuomininkas, tačiau, jei tokios galimybės neturi, gauna pašalpą būstui.

Žingsniai link įsidarbinimo ir savarankiško gyvenimo

Šį projektą Suomijoje vykdo organizacija „Y-Foundation“. Kaip portalui LRT.lt sako organizacijos koordinatorių vadovas Juha Kahila ir koordinatorius Juha Soivio, vadovaujamasi nuostata, kad kiekvienas žmogus gali gyventi savarankiškai savo bute, jei tik jam suteikiama reikalinga pagalba. O nuomininkai gali gauti psichologinės paramos, socialinės įtraukties bei kitas paslaugas.

„Kai žmogui suteikiamas pamatas, leidžiantis išeiti iš benamystės, teikiamos kitos paslaugos, leidžiančios atsistoti ant kojų. Kai kuriems reikalinga trumpalaikė pagalba, kitiems tam tikra parama reikalinga visą gyvenimą – tai priklauso nuo žmogaus situacijos ir sunkumų, su kuriais jis susiduria“, – aiškina organizacijos koordinatoriai.

Vis dėlto, jų teigimu, net jei žmogus nepradeda gyventi visiškai savarankiško gyvenimo, pagalbos poreikis žymiai sumažėja. Kiek kitokia jaunų žmonių situacija – viena jaunimo asociacija teikia pagalbą jauniems benamiams arba tiems, kurie susiduria su benamystės rizika, o statistika rodo, kad beveik 80 proc. asociacijos klientų susiranda darbą arba pradeda mokytis.

Pasak koordinatorių, būtent būsto suteikimas leidžia žmogui pradėti spręsti visas kitas problemas. Bandymas atsistoti ant kojų, kai neturi namų, yra labai sudėtingas, o galbūt net neįmanomas procesas, įsitikinęs J. Kahila. Tikslus sau nuomininkai taip pat kelia patys – kai tokius tikslus jiems iškelia socialiniai darbuotojai, motyvacijos jų siekti būna mažiau.

Vis dėlto abu koordinatoriai pabrėžia – bene svarbiausia tai, kad ir socialinis, ir sveikatos sektorius, miestų savivaldybės, Vyriausybė dirba pagal „Housing first“ modelį. Skirtingos institucijos dirba tam, kad žmonės išvengtų benamystės, taip užkertamas kelias žmones iškeldinti, statomi būstai, kuriuos žmonės gali įpirkti, teikiama pagalba, vardija pašnekovai.

„Visa tai vykdo visa sistema – ne tik keli projektai ten ar šen. Tai ir skiria Suomijos modelį nuo kitų“, – tvirtina J. Soivio.

15 nuomininkų per metus sutaupė 224 753 eurus

Suomija dar 2011 metais apskaičiavo, kiek toks modelis leidžia sutaupyti valstybės lėšų. Apgyvendinus vieną ilgalaikį benamį, per metus sutaupoma apie 15 tūkst. eurų viešųjų lėšų. Įgyvendinant programą buvo sukurta daugiau nei 200 naujų nuolatinio pobūdžio darbo vietų socialinėje sferoje.

Kodėl taip yra? J. Kahila ir J. Soivio pateikia Tamperės mieste įsikūrusio būstų bloko pavyzdį, pagal jį buvo apskaičiuotos valstybės išlaidos per penkis mėnesius prieš žmonėms apsigyvenant būstuose ir per penkis mėnesius jiems apsigyvenus čia.

Apskaičiuojant išlaidas įtrauktos tokios išlaidos kaip gydymas ir institucinė pagalba dėl alkoholio vartojimo, sveikatos priežiūra, išlaidos būstui, naudojimasis įvairiomis kitomis paslaugomis, taip pat greitosios pagalbos ir policijos iškvietimai (sulaikymai, areštai).

Analizuojant duomenis, būsto gyventojai buvo padalyti į tris grupes. Pirmąją grupę sudarė trys nuomininkai, kurie prieš apsigyvendami būstų bloke buvo benamiai ir nesinaudojo prieglaudų teikiama pagalba, gyveno gatvėse ar laikinai pas draugus. Šie trys žmonės išnaudojo pusę policijos ir greitosios pagalbos išlaidų (vertinant visų būsto gyventojų išlaidas), tačiau jie nesinaudojo kitomis paslaugomis, tad persikrausčius gyventi čia išlaidos dėl jų padidėjo.

Antrąją grupę sudarė septyni gyventojai, kurie gana dažnai apsistodavo prieglaudose arba institucijose, skirtose priklausomiems nuo alkoholio žmonėms. Šiai grupei žmonių persikrausčius gyventi į nuomojamą būstą, valstybės išlaidos sumažėjo.

Per penkis mėnesius 15 nuomininkų sutaupė 93 647 eurus, per metus – 224 753 eurus.

Daugiausia pinigų sutaupyta trečiosios žmonių grupės atžvilgiu. Šią grupę sudarė penki žmonės, kurie iki tol buvo benamiai, tačiau naudojosi įvairiomis paslaugomis – kėlėsi iš vienos prieglaudos į kitą, naudojosi kitomis paslaugomis, pavyzdžiui, institucine pagalba, buvo atsidūrę ligoninėje. Išlaidos šiai žmonių grupei persikėlus į nuomojamą būstą sumažėjo 50 proc.

Taigi per penkis mėnesius 15 nuomininkų sutaupė 93 647 eurus, per metus – 224 753 eurus. Tai reiškia, kad vienas žmogus per metus sutaupė beveik 15 tūkst. eurų.

Užkerta kelią iškeldinti

Pirmosios programos Suomijoje startavo 2008 metais, tačiau tada jų tikslas buvo suvaldyti ilgalaikę benamystę. Anot koordinatorių, iki 2015 metų ilgalaikės benamystės skaičiai sparčiai mažėjo. Tuo metu sisteminiu lygiu pradėtas vykdyti ir „Housing first“ projektas.

Tada buvo svarbu, kad rinkoje atsirastų prieinamas būstas. Naujo, prieinamo būsto statyba ir įsigijimas buvo vienas svarbiausių Suomijos nacionalinės programos ilgalaikio benamystės mažinimo tikslų. Senieji svečių namai buvo perdaryti į ilgalaikius namus ir butus.

„Benamių prieglaudas pavertėme paramos būstais, kur kiekvienas žmogus turi savo būstą ir nuomos kontraktą“, – portalui LRT.lt pasakoja J. Kahila.

Trečioji programa vykdyta 2015–2019 metais ir buvo skirta apsaugoti nuo benamystės. Jos metu padidintas darbuotojų, kurie nuomininkams padeda susitvarkyti įvairias finansines ar kitas problemas, skaičius. Būtent šie vadinamieji „būsto patarėjai“ sugebėjo užkirsti kelią tūkstančiams žmonių iškeldinimų.

Problemą ne tik valdo, bet ir sprendžia

Lietuvos ekspertės sutinka, kad Suomijos modelis efektyvus. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorės pavaduotoja A. Karčiauskienė sako, kad ši sistema leidžia realiai spręsti benamystės problemą, o ne tik ją valdyti.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo projektų koordinatorė Rimgailė Baltutė LRT.lt pabrėžia – visų problemų sprendimas turi prasidėti nuo būsto virš galvos. Pasak jos, kova su priklausomybėmis ir įvairios paslaugos nebus efektyvios, jei žmogus neturės būsto, tačiau taip pat svarbu suteikus būstą žmogaus nepaleisti, o kartu su įvairiomis paslaugomis jį lydėti.

R. Baltutė išskiria ir prevencijos svarbą – įrankius, kurie leidžia užtikrinti, kad žmogus nesusidurtų su benamyste.

„Suomija imponuoja, nes rūpinasi ir prevencija, ir tais žmonėmis, kurie jau atsiduria toje situacijoje. Turime stengtis kuo greičiau suteikti būstą ir užtikrinti, kad žmogus kuo greičiau išeitų iš tos situacijos“, – akcentuoja Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo projektų koordinatorė.

Suomių modelis mums per brangus?

Ar pavyktų tokį modelį pritaikyti Lietuvoje? R. Baltutė svarsto, kad suomių modelis yra labai brangus, tačiau suomiai jau dabar skaičiuoja, kad sistema atsiperka.

„Iš esmės tai yra investicija į žmogų – kai jį grąžiname į visuomenės gyvenimą, darbo rinką, kai jis moka mokesčius, nedaro nusikaltimų“, – teigia R. Baltutė.

Pasak jos, nors perkelti tokį modelį mums būtų brangu, galime galvoti apie savus būdus. Suomijos pavyzdys mums svarbus kaip tam tikro principo įtvirtinimas, „Pirmiausia – būstas“ – tai nuostata, kad turėti saugią gyvenamąją vietą yra žmogaus teisė, sako Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo projektų koordinatorė.

„Užtikrinti žmogui būtiniausius poreikius ir suteikti stogą virš galvos turi būti pagrindinis prioritetas. O jau vėliau pagal poreikį turime galvoti apie kitas jungtis – suteikti paslaugų ar piniginės pagalbos kompleksą ir grąžinti žmogų į savarankišką gyvenimą“, – pažymi R. Baltutė.

Su tokia nuomone sutinka ir A. Karčiauskienė. Anot jos, suomių modelis iš pradžių gali pasirodyti brangus, tačiau kitoms valstybėms jis atsiperka.

Mes taip mažai investuojame į socialinę pagalbą, kad mums viskas atrodo brangu.

„Mes taip mažai investuojame į socialinę pagalbą, kad mums viskas atrodo brangu. (...) Galbūt brangiau tai, kad turime mažai socialinių būstų, iš jų nelabai ką galime sukurti, tad mums reikėtų investuoti į būstų pastatymą“, – teigia A. Karčiauskienė.

Vis dėlto ji pabrėžia, kad tokį modelį pavyktų pritaikyti ir Lietuvoje. Būtų svarbiausia laikytis kelių pagrindinių principų, kad būtų prieinama socialinė pagalba, kad nuo pagalbos priėmimo ar atsisakymo nepriklausytų būsto suteikimas, nebūtų ribojamas laikas, kiek galima jame gyventi, vardija A. Karčiauskienė.

Nuolatinis mokymasis

Nors modeliu suomiai džiaugiasi, J. Kahila ir J. Soivio priduria, kad naudojamas modelis nėra tobulas, o situacija visada keičiasi.

„Manome, kad modelis nuolatos turi būti tobulinamas, nesakome, kad jis yra galutinai parengtas. Bendra benamystės situacija kinta, tad turi būti pritaikomi nauji sprendimai“, – LRT.lt sako koordinatoriai.

Pavyzdžiui, pasakoja jie, iš pradžių modelis veikė kaip priemonė įsteigti daugiau būstų – praktiškiausias sprendimas buvo svečių namus paversti gyvenamosiomis patalpomis. Nors tokie būstai padėjo išspręsti ilgalaikės benamystės problemą, dabar pripažįstama, kad didesni bendri būstai kelia grėsmę, jog žmonės nebus skatinami atsistoti ant kojų.

Dėl šios priežasties pradėtos teikti kitos paslaugos, siekiama užtikrinti nuomininko gerovę, taip pat buvo nuspręsta daugiau dėmesio skirti mažesniems būstams, kuriuose žmonės gyvena atskirai nuo kitų.

„Mes taip pat nuolat mokomės apie skirtingas žmonių grupes, pavyzdžiui, jaunimą, moteris ar imigrantus, bei jų poreikius ir kelius į benamystę. Visa tai reikalauja apmąstyti, kas dar turi būti padaryta ir kaip, tad tarp institucijų vyksta nuolatinis dialogas“, – LRT.lt sako J. Kahila ir J. Soivio.