Naujosios Lietuvos valdančiosios koalicijos sutartyje partijos įsitraukė įsipareigojimą „užtikrinti žodžio laisvę ir nuomonių pliuralizmą visuomeninio transliuotojo veikloje“. Pasak festivalyje „Būtent!“ diskutavusių žiniasklaidos ekspertų, tai yra nerimą keliantis užmojis.
Ar LRT gresia užvaldymas?
Kalbėdama apie grėsmę LRT struktūriniam užvaldymui ir politiniam spaudimui, LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė minėjo, kad LRT atveju nuo to apsaugančių saugiklių yra, pavyzdžiui, dėl finansavimo modelio, tačiau galėtų būti daugiau. Vienas iš keliančių klausimų yra, anot jos, valdymo modelis. Šiuo metu iš dvylikos LRT tarybos narių aštuoni yra deleguojami politikų: keturi prezidentūros, keturi – Seimo.
„Yra didelė politinė įtampa LRT tarybos formavime“, – sakė M. Garbačiauskaitė-Budrienė ir pridūrė, kad neseniai priimtos įstatymo pataisos turės užtikrinti, kad kandidatai būtų atrenkami pagal kriterijus. Ji taip pat pabrėžė, jog svarbu, kad į LRT tarybą turėtų būti skiriami asmenys, kurie išmano didelės organizacijos vadybos klausimus.
Pasak VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorės Auksės Balčytienės, prieš 30 metų sukurtas Lietuvos nacionalinio transliuotojo valdymo modelis yra unikalus ir tuo metu buvo suprantamas kaip tinkamas, tačiau šiandien situacija keičiasi. Ji atkreipė dėmesį į tai, ką pavadino viešosios erdvės ideologizavimu, – kai politikai suburia arba pasitelkia grupes socialiniuose tinkluose.
„Politikai įtaką (visuomeniniams transliuotojams – LRT.lt) daro ne vien tik perimdami instituciją, į ką jie nuolat kėsinasi“, – sakė ji, kalbėdama apie interneto įtaką žiniasklaidai.
Diskusijos moderatoriaus žurnalisto Edmundo Jakilaičio paklausta, kaip vertinti tai, jog LRT buvo paminėtas naujoje koalicijos sutartyje, A. Balčytienė akcentavo, kad tai neatrodo kaip spaudimas, bet iš esmės toks yra.
„Tai yra akivaizdus intereso įrodymas ir patvirtinimas“, – vertino profesorė.
Pasak istoriko ir buvusio LRT tarybos nario Norberto Černiausko, jis problemų dėl dabartinio LRT tarybos skyrimo modelio nemato.
„Nežinau, ar yra grėsmė, kad aštuonis narius skiria politinės institucijos. Jei išsigrynins principas, kuris ir buvo, kad narys skiriamas ne pagal lojalumą, o pagal profesionalumo standartus, tai jokia grėsmė“, – akcentavo istorikas.
Tačiau jis sakė buvęs nustebintas LRT paminėjimo koalicijos sutartyje ir įžvelgė grėsmę demokratijai – bei pavadinimo tai „išpuoliu“.
„To dar nebuvo. Anksčiau buvo kalbama: gal reikėtų pakoreguoti įstatymą, finansavimo modelį. O čia tiesiogiai sakoma, kad užtikrinsime nuomonių pliuralizmą <...>. Anksčiau politikai aiškiai suvokdavo, ką reiškia tokie žodžiai ir tai, jog tai yra tiesioginis įsikišimas“, – pastebėjo buvęs LRT tarybos narys.
Ne pirmasis bandymas
Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė pabrėžė, kad nors LRT paminėjimas koalicijos sutartyje ir sukėlė daug klausimų, dėl jo aiškinosi premjerė Inga Ruginienė, aiškaus atsakymo ir paaiškinimo, ko tikimasi iš LRT ir kodėl neva apsigendama nuomonių pliuralizmo, nepasirodė. Ji pasidalijo statistika, kad ketvirtadalis Lietuvos žurnalistų jaučia savicenzūrą, ji sustiprėja po patirto politinio spaudimo, tačiau tam, kad savicenzūra neatsirastų, svarbus kitų žurnalistų palaikymas. D. Donauskaitė pastebėjo, kad Lietuvos visuomeninis transliuotojas sulaukia palaikymo iš žurnalistų bendruomenės ir tai yra svarbu.
„Tol, kol LRT žurnalistai bus solidarūs ir akylai stebės, kokie veiksmai vykdomi prieš nacionalinį transliuotoją, galime būti ramūs, kad girdėsime, kas yra daroma. Nors yra didelė konkurencija su komercinėmis žiniasklaidos priemonėmis, net ir politinio neutralumo iniciatyvos kontekste žiniasklaidos priemonės labai skeptiškai atsiliepė“, – pastebėjo diskusijos dalyvė, paminėjusi kitą iniciatyvą, atsiradusią LRT taryboje – atlikti politinio neutralumo auditą.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė savo ruožtu prisiminė, kad jau 2018 metais LRT atžvilgiu buvo vykdomas tyrimas dėl finansavimo, buvo siekiama pakeisti valdymo formą. Ji užsiminė iš politikų tiek atvirai, tiek neformalioje aplinkoje girdėjusi, kad norintieji kontroliuoti LRT pasieks savo. O dabar Seimas pavedimu įpareigojo valstybės kontrolę atlikti LRT auditą, nors ši įstaiga buvo minėjusi, kad tam nėra pagrindo.
„Visada tokiais atvejais reikia brėžti ribas“, – apie iniciatyvas tikrinti visuomeninio transliuotoją darbą sakė LRT generalinė direktorė.
Kas slypi po neutralumo siekiu
Kalbėdama, kaip LRT turėtų reaguoti į politikų spaudimą pateikti „daugiau subalansuotumo“, A. Balčytienė sakė, jog tai ne visais atvejais yra objektyviai įvertinamas siekis, pavyzdžiui, jei kita pusė, kurią reikalaujama atspindėti, nesiremia mokslu. Anot jos, veikiau reikėtų orientuotis į žurnalistų profesionalumo tobulinimą.
„Tas subalansuotumo reikalavimas atveria duris savicenzūrai“, – minėjo ji.
Diskusijoje taip pat buvo paminėta, kad nors politikai tvirtina siekiantys objektyvumo, kyla problemų, norint tai pamatuoti. N. Černiauskas paminėjo pavyzdį, kai, Rusijai įsiveržus į Ukrainą 2022 metais, Vakarų žiniasklaida, siekdama atspindėti skirtingas puses, kalbindavo ir Ukrainos atstovus, ir Rusijos kaip lygiaverčius. Pasak jo, tokiu atveju objektyvumo reikalavimas kelia grėsmę.
„Viešoji nuomonė, abejingumas Vakaruose, kuris matomas ir paramoje [Ukrainai], spaudime, finansavime, politikoje, yra pasekmė – žmogus, išklausęs abi puses, galvoja, kad gal tikrai vyksta pilietinis karas“, – sakė jis.
Kaip tobulinti Lietuvos žiniasklaidą?
Anot D. Donauskaitės, tyrimai rodo, kad kuo didesnis žiniasklaidos raštingumas ir kokybiškesnis žiniasklaidos darbas, tuo labiau kyla pasitikėjimas žiniasklaida. Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje pasitikėjimas žiniasklaida yra mažesnis nei, pavyzdžiui, Šiaurės Europos valstybėse.
„Man kartais kyla klausimas, ar patys politikai supranta, kaip veikia žiniasklaida. Ar tai yra strateginis puolimas prieš žiniasklaidą, ar dalis politikų ir nesupranta, kaip veikia žiniasklaida“, – sakė ji apie politikų deklaruojamą siekį kontroliuoti LRT turinį.
Tuo metu N. Černiauskas atkreipė dėmesį į regioninės žiniasklaidos problemas, kurios gali lemti nepasitikėjimą žiniasklaida.
„Lietuvoje ištisi regionai nėra matę gyvo žurnalisto, skaitę normalaus straipsnio. Regioninė žiniasklaida yra artimiausia, kur galėtum susipažinti, kur iš tavęs paimtų interviu <...>. Iš kur žinoti, kas yra žiniasklaida, jei yra tik savivaldybės viešinimo lapas?“ – sakė jis.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė akcentavo, kad skirtingų nuomonių negalima atspindėti tuo atveju, jei viena pusė skleidžia klaidinančią informaciją, kaip nutiko pandemijos metu.
„Visuomenės yra vis labiau fragmentuotos, turi vis skirtingesnių poreikių, politikai prisideda prie to fragmentavimo ir tiesiog kiršina, ir tai yra ne tik Lietuvoje“, – sakė ji.
Tuo metu A. Balčytienė kaip alternatyvą minėjo siekį ne kalbinti dvi labiausiai priešiškas puses, bet ieškoti centro.
„Apie ką kalbame ir susitariame? Jei susitariame, kad mūsų nepriklausomybės siekiamybė yra mūsų pagrindinis tikslas, tai nuo to atsispirdami galime ieškoti sutarimo, ar bent jau pagarbos“, – svarstė profesorė.
