Neseniai eiti pareigas paskirtas Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Remigijus Bridikis, kaip ir daugelis žvalgų, nemėgsta daugžodžiauti, o prabilęs atsargiai renka žodžius. Jeigu žvalgai prabyla, tai dažniausiai norėdami įspėti gyventojus neužkibti ant Rusijos ar Baltarusijos tarnybų kabliuko ar nekeliauti į priešiškas valstybes, kur niekad negali jaustis saugus.
Šįkart Valstybės saugumo departamento direktorius pasakojo apie tai, kaip Rusija renkasi savo rekrūtus ir kas motyvuoja asmenis atlikti nusikaltimus Kremliaus tarnybų užsakymu.
R. Bridikis perspėjo, kad pakliuvusius į Lietuvos teisėsaugos rankas savo parankinius Rusija palieka likimo valiai, o šie būna teisiami ne už paprastus buitinius nusikaltimus – kaip padegimas ar paminklo apipylimas – o už veikimą prieš valstybę, todėl dažnai gresia įkalinimas labai ilgiems metams.
„Ne tautybė skatina įsitraukti į kitos šalies vykdomą nusikalstamą veiklą, net ne ideologija. Na, socialinis sluoksnis – irgi neesminis dalykas. Esminis – tai finansai. Labai banali priežastis, banali priemonė užsidirbti pinigų“, – interviu portalui LRT.lt sakė R. Bridikis.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rusijos tarnybos rekrūtus nusikalstamiems darbams renka socialiniuose tinkluose, bendrauja rusiškai, todėl renkasi rusiškai suprantančius asmenis.
- Imtis Rusijos tarnybų užsakymų kai kuriuos žmones skatina galimybė užsidirbti, bet niekas nepagalvoja, kad sučiupti jie bus palikti likimo valiai.
- Gaisrų ir kitų incidentų Lietuvoje turėtume daugiau, jeigu ne žvalgybų darbas.
- Krašto apsaugos ministrei į rezervą anksčiau perkėlus karinės žvalgybos vadą, sulaukta užsienio parterių klausimų.
– Prezidentas Gitanas Nausėda neseniai skundėsi, kad tarnybos jam pateikė nepakankamą informaciją apie [pasitraukti nusprendusį] premjerą Gintautą Palucką. Suprantu, kad Valstybės saugumo departamentas informaciją teikia kitais pjūviais, ne apie finansus ir nesumokėtas žalas, bet galbūt galite paaiškinti, kokie tie jūsų pjūviai ir ar negalėjote pagelbėti prezidentui daugiau?
– Suprantu temos aktualumą. Mes esame įpareigoti įstatymu teikti informaciją, taip pat ir kai asmenys yra priimami į aukščiausias pareigas valstybėje. Mūsų teikiamos informacijos pobūdis yra orientuotas į Valstybės gynimo tarybos suformuotus žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus. Ir mūsų tyrimai daugiausia orientuoti šia kryptimi.
Negalėčiau atskleisti, kokią informaciją mes buvome pateikę šiuo konkrečiu ar kitais atvejais, bet, kaip matome, pasirodžiusi informacija yra daugiausia ekonominio, finansinio pobūdžio. Esu įsitikinęs, kad tai yra mūsų partneriškų institucijų prerogatyva. Manau, kad ta informacija viena ar kita forma yra tikrinama.
– Į direktoriaus pareigas buvote paskirtas šį pavasarį, bet Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoju dirbote net dešimt metų. Koks jausmas einant naujas pareigas?
– Praėjo jau 100 naujos tarnystės dienų. Aš buvau aiškiai įvardijęs akcentus, kokią instituciją matau ir ko sieksiu ateityje. Svarbu pirmus žingsnius žengti tvirtai, pirmiausia užtikrinant, kad ligšioliniai tyrimai ir veikla tęstųsi, kad nebūtų pertrūkių.
Kitas svarbus elementas, kurį stengiausi užpildyti, tai darbas su partneriais tiek šalies viduje, tiek išorėje. Turėjau intensyvų periodą susitikdamas su partneriškų institucijų vadovais, aptardamas bendradarbiavimą, ateitį, perspektyvas.
Su kariuomenės vadu buvau susitikęs, aptarėm mūsų, kaip institucijos, vaidmenį gynyboje, kaip ir kokia forma galėtume padėti ginkluotosioms pajėgoms, esant sudėtingoms sąlygoms, kai reikia kovoti su galimomis rizikomis ar pavojais karinio konflikto metu. Esame įvardiję save kaip aktyvų gynybos dalyvį, esame įsitikinę, kad savo funkcijas vykdysime, ar bus taikos metas, ar karo, krizių laikotarpis.
– Bet juk jūs natūraliai bendradarbiaujate ir su Lietuvos kariuomene, ir su karine žvalgyba, ir su kitomis institucijomis. Kas čia naujo?
– Iš vienos pusės, nieko naujo, tai darėme ir anksčiau. Bendradarbiavimas su kitomis žvalgybos institucijomis yra natūralus ir labai kasdieniškas, aktyvus. Kalbant apie karinę vadovybę, mes turime bendradarbiavimo planus, tačiau suprasdami geopolitinę aplinką ir kylančias grėsmes mes įžvelgiame papildomų galimybių bendradarbiauti pereinant iš taikos meto į karo aplinką. Tas bendradarbiavimo formas ir aptarėme.
– Prokurorai į teismą jau perdavė bylą, kurioje trys asmenys, ne Lietuvos piliečiai, kaltinami išniekinę partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago paminklą Merkinėje. Gal galime aptarti, kodėl Rusija išvis taip daro? Nes juk Lietuvos piliečiai nenustos prisiminti partizaninio karo, kaip pasipriešinimo Sovietų Sąjungai simbolio, apipylus paminklą dažais.
– Pats nusikaltimas, manau, yra reikšmingas. Negalima jo nureikšminti dėl taikinio, net jeigu materialiai tai nėra reikšminga. Vienas iš Rusijos režimo tarnybų taikinių yra atakuoti mūsų istoriją, mūsų pasipriešinimo istoriją, savęs, kaip nepriklausomos Vakarų valstybės, suvokimą, pavergti mūsų mintis, širdis ir protus. Tai nėra buitinis kriminalinis nusikaltimas, tai yra kitos valstybės sumanymo išpildymas. Kad ir kas tai daro, jie yra plačios Rusijos kampanijos dalyviai, o Rusija siekia paveikti mūsų šalies ir platesnio regiono valstybių širdis ir protus.
Iš kitos pusės, nuo tokių, galimai atrodančių nereikšmingais, užsakymų pereinama prie sudėtingesnių, labiau kompleksinių. Ir dienos gale tokie žmonės gali būti pasiryžę atlikti sudėtingas letalines operacijas. Čia kaip su mafijine struktūra: pradedi nuo mažų darbų, o galiausiai gausi tai, ko esi vertas.
– Kadangi ikiteisminis tyrimas jau baigtas, gal galite šiek tiek papasakoti apie jį, kas galima? Juk du iš trijų asmenų turi Estijos ir Rusijos, vienas – tik Rusijos pilietybę, vadinasi, Lietuvoje jie, tikėtina, nebuvo dažni svečiai.
– Turime suprasti, kad žvalgyba neveikia viena: ji veikia su partneriais Lietuvoje ir užsienyje. Tokių operacijų sėkmė visą laiką yra bendradarbiavimo vaisius. Pirmiausia, svarbu apskritai suvokti grėsmę, apie ką yra mūsų priešas, ir tada tu ieškai tų šapelių, atskirų dalelių ir kartu su partneriais jungi į bendrą paveikslą. Tokiu būdu galime identifikuoti ir užsakovus, ir planuotojus, ir vykdytojus. Rezultatas paprastai būna logiškas – informaciją atiduodame teisėsaugos tarnyboms, nesvarbu, ar Lietuvoje, ar Estijoje, ar Latvijoje, ar Lenkijoje.
Šis nusikaltimas buvo sąlyginė intensyvios kampanijos prieš Europos valstybes pradžia. Pats principas yra užsakymas per kriminalines priemones paveikti mūsų sąmonę, pasėti abejonę mūsų institucijomis, priversti suabejoti mūsų gebėjimu atpažinti grėsmes, bendradarbiauti tarpusavyje. Nuo to prasidėjo ir tolimesnė kampanija, kuri tęsėsi padegimais, kartais nužudymais ar bandymais nužudyti.
Bet kiek anksčiau mes turėjome panašaus pobūdžio veiklą iš to paties repertuaro: tai buvo skambučiai į mokyklas, institucijas, neva yra padėti sprogmenys. O jei pridėtume ir kibernetines atakas, tai mes turime visą paletę poveikio priemonių, kurias naudoja priešiškos valstybės. Turime visavertę, visaapimančią informacinių operacijų kampaniją prieš mus, mūsų šalį ir visą regioną.
– Kadangi jau užsiminėte apie padegimus, sabotažo aktus tiek prieš Lietuvą, tiek prieš kitas Vakarų valstybes, tai man šiek tiek į akis krenta, kad tarp vykdytojų fiksuojami Estijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos piliečiai, bet nelabai mačiau Lietuvos piliečių. Vieną lietuvišką Ugniaus Ašmenos pavardę fiksavau, kai Jungtinėje Karalystėje buvo nuteisti asmenys, kurie grupuotės „Wagner“ užsakymu padegė su Ukraina susijusius verslo objektus Londone. Bet neatrodo, kad Lietuvos piliečių būtų neįtikėtinai daug šioje srityje. Ar tam yra kažkoks logiškas paaiškinimas?
– Negalėčiau pasakyti, kad Lietuvos piliečių nėra. Platesniame paveiksle mes matome vienoje ar kitoje aplinkoje lietuviškas pavardes ar kilmę, kai figūruoja Lietuvos kilmės asmenys. Visgi kad ir kokios šalies atstovai tai būtų, ne tautybė skatina įsitraukti į kitos šalies vykdomą nusikalstamą veiklą, net ne ideologija. Na, socialinis sluoksnis – irgi neesminis dalykas. Esminis – tai finansai. Labai banali priežastis, banali priemonė užsidirbti pinigų. Tai lengvi pinigai.
– Ne tokie ir lengvi, kai tave pačiumpa.
– Žmonės, matyt, nesusimąsto, į kokią veiklą jie yra įtraukiami. Kalbant apie tuos pačius paminklus, žmonės galvoja, kad jie atliks menkavertį buitinį-kriminalinį nusikaltimą. Esą dėl to niekas neturės jokių didelių priekaištų. Bet platesniame paveiksle jie yra tam tikros teroro formos prieš visuomenę dalyviai. Jie gauna pinigų.
– Iš to, kiek teisėsaugos institucijos kartais paviešina, matyti, kad Rusijos darbeliams samdomų vykdytojų užmokesčiai nėra tokie dideli.
– Be abejo. Bet žmonės galbūt iš žemesnio socialinio sluoksnio, neturintys nuolatinių pajamų, linkę nusikalsti. Na, tiesiog tam tikra prasme avantiūristai. Labai svarbus faktorius, kokioje informacinėje erdvėje jie gyvena. Kaip žinoma, didžioji dalis tokių rekrūtų užsakymų vyksta socialiniuose tinkluose rusų kalba. Tai reiškia, kad tu gautum užsakymą, turi suprasti rusų kalbą. Tai, turbūt, vienas iš faktorių. Paprastai viena ar kita forma jų buvo paprašoma rusų kalba.
– Žinoma, sunku apibendrinti, bet ar tie žmonės paprastai suvokia, kad dirba kitai valstybei?
– Visaip būna, nebūtinai. Bet paprastai jie supranta, kad daro nusikaltimą. Ar jie supranta visais atvejais, kad tai užsakymas iš kitos valstybės? Tyrimo metu tai yra išsiaiškinama. Bet, kad ir kas būtų tie vykdytojai (čia, matyt, žinutė ir potencialiems vykdytojams), jie turi suvokti, kad tokie nusikaltimai sulaukia didžiulio mūsų žvalgybos tarnybų, teisėsaugos institucijų dėmesio Lietuvoje ir plačiau. Nes tai nėra paprasti nusikaltimai, tai yra nusikaltimai prieš valstybę. Ir tai daro kita valstybė, tuos užsakymus duoda kita valstybė. Ir pagal tuos kriterijus jų veikla ir bus vertinama. Tai tie pinigai, kuriuos jie tikisi lengvai gauti, manau, neverti sėdėti nelaisvėje dešimt ar daugiau metų.
Taip pat svarbu paminėti, kad tokie žmonės priešiškoms tarnyboms yra lengvas taikinys, jų niekas negelbės, kai jie bus sukompromituoti ir sugauti. Tuomet tiesiog turės dilemą ateityje, kaip praleisti likusį gyvenimą už grotų.
– Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Rusijos žvalgybos tarnybos ėmėsi itin agresyvios taktikos prieš Vakarų valstybes ir visuomenes. Agresyviai veikia ir Izraelio žvalgybos tarnybos prieš Irano branduolinę programą, ne kartą buvo nužudyti šią programą į priekį vedantys mokslininkai. Bet Vakarų šalių žvalgybos tarnybos, iš pirmo žvilgsnio, šiuo metu neveikia taip agresyviai arba daro tai labai neviešai. Šaltojo karo metu buvo atvejų, kai CŽA prisidėjo ir prie kai kurių šalių režimo kaitos, bet dabar Vakarai, atrodo, veikia minkščiau. Kodėl?
– Na, Rusijos tarnybų, Kremliaus režimo veikla ir metodai nedera su tuo, kaip mes suvokiame žvalgybos tarnybų darbą. Asmenų žudymas, nuodijimas, civilinių taikinių pasirinkimas, gaisrai civilinėje infrastruktūroje, tie patys skambučiai [apie bombas] darželiams, nevengimas imtis operacijų, kurios galėtų paveikti civilinių lėktuvų keleivius ir jų gyvybes, galiausiai, civilinių orlaivių numušimas, kaip kad įvyko Azerbaidžane arba kai Ukrainoje buvo numuštas Malaizijos oro linijų orlaivis, – tie metodai labiau primena terorizavimą, o ne teisėtą veikimą prieš teisėtus taikinius.
Vakarų valstybių tarnybos veikia kitaip, bet visuomenė mato tik mažą dalį to, kas yra daroma šešėlyje. Toji nematoma veikla tikrai yra aktyvi, intensyvi. Bet apie metodus nelabai galėčiau kalbėti, nes, kaip suprantate, apie juos pasakodami, kaip mes tai darome, turėtume gesinti dar daugiau gaisrų, tai čia pasilaikyčiau sau. Bet galiu patikinti, kad Vakarų žvalgybų veikimas yra glaudus ir, esu įsitikinęs, kad efektyvus. Gaisrų ir kitų incidentų mes turėtume daug daugiau, nes priešiškos pusės planai yra gana platūs ir gana intensyvūs.
– Ar teisingai suprantu: jūs sakote, kad prevenciniais veiksmais užkertate kelią įvykti dar daugiau incidentų kaip kad padegimai, sprogimai ir panašiai? Ir jeigu taip, gal galima proporcijomis pasakyti, kokiai daliai incidentų mes užkertame kelią?
– Nevardinčiau proporcijomis. Bet sakyčiau, kad iš to, kas yra daroma, mes matome tik ledkalnio viršūnę. Ir šiaip tokie nusikaltimai neturi geografinių ribų. Tai platus veikimas visoje Europoje ir platesnėje euroatlantinėje erdvėje. Siekiama paveikti vakarietišką mąstymą, vakarietišką sprendimų priėmimą, nusiteikimą padėti Ukrainai kovoti karą prieš agresorių, norima paveikti mūsų širdis ir protus, kad būtume neutralūs Rusijos vykdomai veiklai. Tikslas – tokio tarsi rūko sukūrimas, kai netiki tuo, ką matai, netiki savo ateitimi.
– Baltarusijos režimas pradėjo įvairius pokalbius su Jungtinėmis Valstijomis, buvo paleista keliolika politinių kalinių ir čia visuomet iškyla klausimas dėl sankcijų bendrovei „Belaruskalij“ ir kitoms svarbioms sritims. Baltarusijos režimas ir pats neslepia, kad norėtų sankcijų atšaukimo arba švelninimo. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime buvo paminėta, kad Baltarusija vykdo lobistinę veiklą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, o „Belaruskalij“ stengiasi išlaikyti verslo ryšius. Ar matome kažkokių rizikų, kad Baltarusijos režimas leistinais ar neleistinais būdais gali pasiekti jiems teigiamų rezultatų?
– Gal sugrįžčiau prie pačios sankcijų kilmės: „Belaruskalij“ yra vienas iš reikšmingiausių Baltarusijos režimo finansavimo šaltinių. Tai natūralu, kad tiek dabar, tiek ateityje Baltarusija ieškos būdų atgauti tas galimybes, kurias jie kažkada turėjo. Baltarusija siekia sukurti regimybę, kad jie verti kitokio požiūrio, nei tas požiūris jų atžvilgiu yra dabar.
Bet sankcijos buvo įvestos ne dėl to, kad Europos Sąjungai taip norėjosi, o dėl to, kad režimas naudoja represyvius veiksmus savo piliečių atžvilgiu, įkalina kitaip mąstančius, nuvarė ar nukreipė civilinį lėktuvą į Minską, tam tikra forma dalyvauja karo veiksmuose prieš Ukrainą. Galiausiai, mūsų piliečių grobimai – apie tai kalbėjo užsienio reikalų ministras. Tai visa paletė veiksmų, kurie nesuderinami su vakarietišku suvokimu. Be to, sankcijos buvo kolektyvinis sprendimas.
– Krašto apsaugos ministrė į rezervą nepasibaigus kadencijai perkėlė karinės žvalgybos vadovą, pulkininką Elegijų Paulavičių, prieš tai nusprendusi, jog nesiūlys jo antrai kadencijai. Jo atžvilgiu dėl elgesio su darbuotojais buvo atliktas ir vidinis tyrimas. Tai sukėlė didelį pasipiktinimą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, o jūsų buvęs kolega, dabartinis užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys minėjo, jog žinia pasiekė ir mūsų partnerius ir kad šiuo klausimu turime būti labai atsargūs. Kaip jūs įvertinote šią istoriją? Ar iš tiesų galime turėti problemų bendradarbiaudami su partneriais užsienyje?
– Neslėpsiu, sulaukiau tam tikrų kolegų užsienio valstybėse klausimų. Na, atsakiau, kaip ir dabar atsakysiu: mes su gerbiamu buvusiu vadovu turėjome šiltus santykius, jokių pastebėjimų jo profesionalumui, jo veiklai, kompetencijoms tikrai neturėjome. Kiti sprendimai jau yra Krašto apsaugos ministerijos vadovybės [prerogatyva]. Nesijaučiame, kad tai mūsų kompetencija juos komentuoti. Bet esu įsitikinęs, kad ir kas bus naujas vadovas, jis atitiks pagrindinius reikalavimus.
Apskritai paėmus, mes turime šaunius santykius su kolegomis karinėje žvalgyboje ir tikimės, kad ateityje bus taip pat. O šiaip tai visoms žvalgybos institucijoms ir, tikėtina, visoms institucijoms apskritai reikia sklandaus veiklos perdavimo ir užtikrinimo ilgalaikėje perspektyvoje. Čia svarbiausia. O mes jokių trūkumų nepastebėjome, veikla kaip tęsiasi, taip tęsiasi. Visa kita – ne mūsų sprendimai, ne mūsų kompetencija.
– Kadangi pats esate tarnavęs Specialiųjų operacijų pajėgose, tai tikriausiai pažįstate ir naują siūlomą karinės žvalgybos vadovą Mindaugą Mažoną?
– Buvusį kolegą M. Mažoną aš gerai pažįstu, tikrai yra tekę tarnauti įvairiose vietose. O daugiau tegul papasakoja jis pats. Jeigu jis bus pasirinktas, matyt, jis to vertas.
– Daugelis žvalgybos vadų yra tarnavę Specialiųjų operacijų pajėgose. Kaip manot, kodėl į žvalgybos vadus renkamasi būtent iš šių pajėgų?
– Net nežinau, kas yra daugelis.
– Jūs, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis, galbūt, būsimas karinės žvalgybos vadas M. Mažonas. Nemažai.
– Turbūt ne tik tais kriterijais vadovai vadovaujasi. Užimti tokias pareigas yra mūsų vadovų sprendimai, jie renkasi iš tų kandidatų, kurie verti, atitinka kompetencijas, vertinama jų praeitis, jų patirtis. Tai visų faktorių paletė, kodėl tokie pasiūlymai teikiami. Tikrai džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių iš Specialiųjų operacijų pajėgų, bet tai gali būti žmonės ir iš kitų institucijų.
– Kai pats buvote pasirinktas Valstybės saugumo departamento direktoriaus pareigoms, buvo visokių įtarimų, kad pasiūlymo sulaukėte ne tik dėl kompetencijos, bet ir dėl prezidentui palankaus liudijimo Seimo suformuotoje laikinojoje tyrimo komisijoje, kuri aiškinosi, ar pagrįstai buvo tikrinama tuomet dar kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinka bei ar su baltarusiškų trąšų verslu susiję asmenys siekė daryti įtaką prezidentui. Ar nesijaučiate pasirinktas ne tik dėl kompetencijos, bet dėl palankaus liudijimo prezidentui?
– Na, aš žinau, ką aš liudijau. Aš liudijau faktus, kaip aš mačiau ir supratau situaciją. Jokių palankumų ar jokių krypčių nei aš tada rinkausi, nei dabar renkuosi. Tarnauju pagal pareigą ir neturiu jokių šališkų nuostatų. Neteko nei girdėti, nei jausti kitokio pasirinkimo priežasčių. Net neturiu priežasties taip galvoti, nes, kaip sakiau, liudijau taip, kaip buvo.
– Pastaruoju metu vėl kyla klausimų dėl legalios migracijos mastų, nors iš dalies kaip ir suprantama, kad Lietuvai reikia darbuotojų. Neseniai Migracijos departamentas priėmė sprendimą uždaryti vizų centrą Tadžikistane. Ar nekyla klausimų dėl kitų Centrinės Azijos šalių? Ir kas konkrečiai blogai buvo su Tadžikistanu, kad reikėjo priimti tokį sprendimą?
– Mes konsultavome Vidaus reikalų ministeriją ir Migracijos departamentą. Tos tarpinstitucinės konsultacijos vyksta nuosekliai, kaip rutina. Su Vidurio Azija turime labai specifinę situaciją. Negalėčiau pasakyti, kad keistą, bet tam tikrų dėsningumų yra. Tai pirmiausia regione aktyviai veikia teroristinė organizacija Chorasano provincijos Islamo valstybė. Būna situacijų, kai siekiantieji atvykti į Lietuvą pateikia netikrus dokumentus ir tada jau čia ir darbdavius apgauna.
Taip pat tendencija yra tokia, kad baigiantis leidimui gyventi Lietuvoje, jie siekia nelegaliai čia pasilikti ir toliau vykdyti savo veiklą arba išvyksta į Vakarų Europą. Visas tas kompleksas aplinkybių verčia mus pergalvoti mūsų norus užpildyti darbo rinką atstovais iš šios šalies konkrečiai, bet ir iš viso regiono.
Nuo mūsų institucijos tai galėčiau papildyti, kad per pastaruosius porą metų identifikavome penkis asmenis, kurių atžvilgiu dėl grėsmės nacionaliniam saugumui buvo imtasi veiksmų, ir dar penki asmenys buvo paskelbti nepageidaujamais dėl tam tikrų ryšių su teroristinėmis organizacijomis. Taigi turime tokią situaciją, kuri visas institucijas vertė priimti sprendimą, kad šitas centras Tadžikistane būtų uždarytas, o ateityje žiūrėsime. Pasirenkant darbuotojus iš skirtingų regionų reikia tikrai vertinti nacionalinio saugumo dedamąją.
