Irina Liubertė jau dešimtmetį kenčia didžiulius skausmus, sukeliamus autoimuninės ligos: „Skauda viską, jauti vidinius organus, jauti, kad jie egzistuoja ir kokie jie. Tai kaip gręžimas per kaulus, tarsi kažkas su metaliniu strypu tai darytų.“ Nors skausmas nedingo, jos gyvenimą pakeitė į šeimą atvykęs šuo asistentas, įspėjantis apie artėjantį skausmo priepuolį.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Irina Liubertė jau 10 metų kenčia nuo autoimuninės ligos sukeliamų skausmų.
- Ligos sukeliamą skausmą I. Liubertė apibūdina kaip kaulų gręžimą.
- Irinos gyvenimą pakeitė į šeimą atvykęs šuo asistentas.
- Aura praneša apie artėjančius skausmo priepuolius, skaudamą vietą šildo savo kūnu.
- „Šuo asistentas nėra mašina, nėra robotas ar daiktas“.
I. Liubertė – vadybos ir ekonomikos universiteto ISM docentė, nevyriausybinės organizacijos „Šunys asistentai“ steigėja.
Jau 10 metų I. Liubertė kenčia didžiulius skausmus, kuriuos sukelia autoimuninė liga, raumenyse, sąnariuose ir nervų sistemoje sukelianti uždegimą. Ligos sukeliamą skausmą I. Liubertė apibūdina kaip kaulų gręžimą.
„Skausmas toks, kad mano skrandis sustoja, matyt, ir smegenys, įsijungia taupymo režimas – nedaryk jokių papildomų judesių, kad tik tai kažkaip išgyventum. Neįmanoma to iškomunikuoti žmogui, kuris nėra jautęs stipraus skausmo. (...)
Neseniai į diktofoną įsirašiau, ką jaučiu tuo metu, kai skauda, nes vėliau pamirštu. Aišku, net nesinori į skausmą koncentruotis ir jo prisiminti. Bet skauda viską, jauti vidinius organus, jauti, kad jie egzistuoja ir kokie jie. Tai kaip gręžimas per kaulus, tarsi kažkas su metaliniu strypu tai darytų“, – pasakoja docentė.
Tokie skausmo priepuoliai trunka įvairiai – kartais stiprus skausmas trunka pusdienį, o kartais tęsiasi ir kelias dienas. Būna, kad skausmo priepuoliai ištinka kelis kartus per dieną, būna, kad kartą per savaitę.
Pirmieji stipraus skausmo priepuoliai I. Liubertę ištiko prieš dešimtmetį po labiau įtempto laikotarpio. Tiesa, pirmieji požymiai pasireiškė ir kiek anksčiau, kai I. Liubertė nuolatos jausdavosi pervargusi.
„Ryte visiškai nejausdavau energijos, būdavau visa sustingusi. Eidavau pasportuoti, atrodydavo, pasportuoju 20 minučių, o daugiau nebegaliu, noriu pabėgti, energijos neatsiranda. (...) Penkių minučių darbas man nesibaigdavo, niekaip jo nepadarydavau, o penkios minutės išsitęsdavo į valandą. Joks poilsis nepadėdavo“, – prisimena I. Liubertė.
Viską itin sunkino tai, kad skausmo priepuoliai I. Liubertę užklupdavo netikėtai. Kartą toks skausmo priepuolis užplūdo, kai docentė studentams vedė paskaitą.
„Maždaug valandą iki paskaitos pabaigos vedžiau jau automatiškai – aš neprisimenu, kas buvo, neprisimenu, ką aš dariau. Kažkiek dar vežė adrenalinas, bet nežinau, kas vyko, negaliu prisiminti to epizodo“, – sako I. Liubertė.
Gyvenimą pakeitęs šuo
Viską pakeitė šuo asistentas – auksaspalvė retriverė Aura, į I. Liubertės šeimą atvykusi prieš ketverius metus. Ji šeimininkę įspėja apie artėjantį skausmą. Tiesa, Aura turėjo tapti ne I. Liubertės, o jos sūnaus asistente, tačiau sūnus nebuvo dėl to tikras, o, laikui bėgant, Aura prisirišo prie I. Liubertės.
Aurą dresuojant, I. Liubertė pastebėjo, kad kartais šuo neklauso komandų ir rodo nerimą. Netrukus ji suprato, kad Aura jaučia artėjančius skausmo priepuolius ir į juos reaguoja. Tai pastebėjus, šeima nusprendė Aurą kryptingai dresuoti, kad ši pagal kvapą atpažintų I. Liubertės skausmo priepuolius.
„Tada jau buvo aišku, kad sūnus nenorės turėti šuns asistento, todėl Aura tapo mano asistente. Taip juokauju, kad paprastai visada nori gero savo vaikams, bet pamiršti save. Aura buvo tas gyvūnas, kuris pasakė: „Dabar aš tavimi pasirūpinsiu“, – šypsosi I. Liubertė.
Kaip pasakoja Auros šeimininkė, paprastai artėjantį skausmą šunys pajaučia pagal kvapą arba minimalius žmogaus elgesio pokyčius, kurių mes patys net nepastebime. Pajutusi, kad I. Liubertę ištiks skausmo priepuolis, Aura ją apie tai įspėja.
Paprastai apie artėjantį skausmą Aura I. Liubertei praneša iki priepuolio likus valandai. Jei Aura būna toliau ar miega kitame aukšte, apie artėjantį skausmą praneša kiek vėliau, likus pusvalandžiui, tačiau ir to užtenka.
„Iki šiol Aura labai tiksliai praneša apie artėjantį skausmą. Jai tai labai svarbu, jai tai – misija. Kai perspėja apie artėjantį skausmą, Aura be proto džiaugiasi – toks pliūpsnis emocijų: „Taip, taip, taip, pagavau!“ – juokiasi I. Liubertė.
Nors skausmo išvengti nepavyksta, I. Liubertė gali iš anksto išgerti vaistų nuo skausmo, kurie sumažina priepuolį, todėl kartais netgi pavyksta tęsti darbus. Žinodama apie artėjantį skausmą, I. Liubertė taip pat gali perdėlioti savo planus, atšaukti susitikimus ir likti namuose.
„Kai yra skausmo priepuolis, tikrai labai sunku kažką daryti, sunku galvoti. Būdavo, kad išgerdavau vaistų ir ilgai sėdėdavau automobilyje, laukdavau. Labai sunku išeiti iš skausmo bangos. Su Auros perspėjimu vaistų išgeriu iš karto, skausmui dar neprasidėjus, todėl jis būna mažesnis.
Dabar galiu planuoti savo dieną – jei reikia, lieku namuose, niekur nevažiuoju, atšaukiu darbus, nes žinau, kad man bus sunku net kalbėti, suregzti sakinį“, – sako I. Liubertė.
„Nebijau skausmo“
Anksčiau prieš darbingesnį laikotarpį docentė profilaktiškai išgerdavo daugiau vaistų nuo skausmo – tam, kad, užklupus skausmo priepuoliui, jis būtų mažesnis.
„Vartodavau daug vaistų, dėl to prie jų priprasdavau, o tada jų vartodavau dar daugiau. Tie vaistai nėra nekalti, jie turi šalutinių poveikių, bet išeidavo toks uždaras ratas – lyg norėtum to atsikratyti, nes, kai skaudės, galėsi išgerti vaistų ir jie suveiks. Iš kitos pusės, eidama į darbą, turėjau reguliariai gerti vaistus, kad galėčiau būti produktyvi“, – prisimena I. Liubertė.
Jos gyvenime atsiradus asistentei Aurai, tokių laikotarpių, kai stiprūs vaistai nuo skausmo vartojami profilaktiškai, sumažėjo.
„Taip gerokai sutaupau sveikatą, nepriprantu prie vaistų, o, kai reikia, jie suveikia ir padeda“, – džiaugiasi I. Liubertė.
Ji prisimena, kad, prasidėjus skausmo priepuoliams, jautė didžiulę neviltį. Tačiau pastaraisiais metais atsiranda daugiau motyvacijos ieškoti skausmo priežasčių ir būdų išbūti.
„Pradėjau suprasti, kad negali tame sėdėti. Nuolatos mažinu darbų kiekį, darausi tyrimus, tikiuosi, kad padės. Antrąjį mano ligos penkmetį atsiranda šiek tiek motyvacijos. Tam labai daug padėjo Aura. Be Auros tikrai nebūčiau ten, kur dabar esu.
Man gerai, kad Aura praneša apie artėjantį skausmą, man gerai, kad aš apie jį žinau, džiaugiuosi, kad žinau. Aš nebijau to skausmo – jo turėjau visokio, bet dabar jis manęs neužklumpa kaip iš giedro dangaus, tai labai pakeičia gyvenimą“, – pasakoja I. Liubertė.
Aura – pirmūnė, pagraužia tik šlepetes
I. Liubertė džiaugiasi, kad ryšys su augintine Aura – itin stiprus. Kitu atveju šuo asistentas dirbdamas kankintųsi. Tačiau Aura noriai atlieka savo darbą – kai reikia, įspėja apie artėjantį skausmo priepuolį, o vėliau savo kūnu šildo skaudamą vietą. Jei I. Liubertei svaigsta galva, Aura padeda palaikyti koordinaciją, nuo žemės paduoda nukritusius daiktus.
Auros šeimininkė šypsosi, kad šunytei smagu prieš miegą išjungti šviesas. Šio įgūdžio I. Liubertė Aurą mokė dėl to, kad ji mėgsta mokytis, tačiau šiandien tai labai praverčia.
„Yra daug dalykų, kuriuos jai patinka daryti ir kurie man gyvenime labai padeda. Pavyzdžiui, galvojau, kad mokytis išjungti šviesą bus tiesiog smagu, bet vėliau, užėjus skausmo priepuoliui, kai man buvo sunku atsikelti iš lovos, pagalvojau, kad tai palaima. Ji mano nuolatinė bendražygė“, – pasakoja I. Liubertė.
Ji taip pat pabrėžia, kad nors šuo asistentas turi tinkamai atlikti savo pareigas, nevalia jo sudaiktinti: „Šunys asistentai yra techninės pagalbos priemonės, nors dabar tokio apibūdinimo vengiama, nes tada gali juos pirkti, parduoti, pasiimti, padėti, kaip pagalbos priemonę, kaip ramentus. Taip nėra. Čia visiškai kitokia prasmė.“
„Šuo asistentas nėra mašina, nėra robotas ar daiktas, kuris nuolatos tarnauja pagal savo paskirtį, o tada susidėvi ir yra išmetamas. (...) Ji neturi elgtis kaip robotukas“, – pažymi I. Liubertė.
Tuo įsitikiname ir mes – fotografuojantis Aura dūksta pievoje, žaidžia ir šokinėja aplink šeimininkę. I. Liubertė sako, kad šunys asistentai privalo pailsėti ir likti šunimis. Pavyzdžiui, Aura mėgsta per tvorą aploti kaimyną. Tačiau tvarkos klausimais ji – pirmūnė.
„Aura nėra nieko sugraužusi. Šiuo atžvilgiu ji tokia dešimtukininkė. Na, kai numeti šlepetes, o jos kvepia tavimi, tai taip, ji jas pagrauš. Bet mes patraukdavome tuos daiktus – kaip nuo bet kokio vaiko. Visi batai, stalai – visur labai greitai atsirado tvarka“, – juokiasi I. Liubertė.
Tiesa, net ir dūkdama ar žaisdama su kitais šunimis Aura nepamiršta savo pareigų ir apie artėjantį skausmą šeimininkę vis vien įspėja.
I. Liubertė taip pat pastebi, kad vis daugiau įstaigų sužino apie šunis asistentus ir juos įleidžia į vidų, tačiau taip yra ne visur. Pavyzdžiui, kartą apsaugos darbuotojas I. Liubertei grasino į akis papurkšti dujų balionėliu, nes ji atėjo su šunimi asistentu.
Tačiau docentė ragina neužsidaryti namuose ir šviesti visuomenę bei organizacijas: „Kai kurie žmonės su negalia žino, kad jų neįleis į parduotuvę, todėl save riboja, maistą užsisako į namus. Kai kurie galvoja, kad tai yra norma, ir dar piktinasi, kad kiti laužo tas normas sėdėti namuose. (...) Taip pats save uždarai į narvelį ir, nors pats kenti, dar kitus nori uždaryti.“
