Negalią turinčiam Martynui aktyvumo pavydėtų kiekvienas: kiek į save įdėsi, tiek turėsi

„Nesu namisėda, man patinka keliauti, aktyviai leisti laiką, būti su draugais, išbandyti kažką naujo“, – interviu LRT.lt sako cerebrinį paralyžių ir regos negalią turintis Martynas Vitkus. Informacinių technologijų specialistas ir visuomenininkas pabrėžia – kiek pats į save įdėsi, tiek turėsi.

M. Vitkus gimė septynių mėnesių. Kaip pasakoja pats, tuo metu medicina dar nebuvo taip pažengusi, todėl kilo komplikacijų: „Į smegenis gavau per daug deguonies, dėl ko dabar turiu cerebrinį paralyžių ir neregystę. Iki 15 metų dar su viena akimi kažkiek mačiau, įsivaizduoju, kaip pasaulis atrodo, o dabar skiriu tik šviesą nuo tamsos. Tenka gyventi pasitelkiant kitus pojūčius.“

Šiandien M. Vitkui aktyvumo galėtų pavydėti kiekvienas – tik darbinės veiklos jam neužtenka. Martynas – ir visuomenininkas, ir ekstremalaus laisvalaikio mėgėjas.

Dėkingas tėvams ir mokyklos specialistams

M. Vitkus prisimena, kad ir vaikystėje daug laiko praleido su draugais, mokėsi muzikos mokykloje ir grojo birbyne. Tiesa, tuo metu apie įtrauktį dar niekas nekalbėjo, tad Martynas lankė specialųjį darželį ir silpnaregių mokyklą. Už tai, koks jis šiandien, M. Vitkus labiausiai ir dėkingas mokyklos specialistams bei, žinoma, tėvams.

„Vaikystė – turbūt kaip ir kiekvieno vaiko. (...) Nesigailiu, kad lankiau specialiąją mokyklą, nes ten esantys specialistai daug išmokė, padėjo tvirtus pamatus mano savarankiškam gyvenimui.

Vieną pamatą paklojo specialistai, o kitą pamatą – mano šeima, tėvai, kurie nuolat skatino būti savarankišką, eiti, bandyti, daryti pačiam. Tikriausiai dėl to ir esu toks, koks esu šiandien, esu kiek įmanoma savarankiškas, galiu gyventi nepriklausomą gyvenimą“, – dėkoja Martynas.

Būtent tėvai M. Vitkų skatino viską išbandyti pačiam – jei reikėdavo, visada palaikydavo, padėdavo, bet ragino mokytis gyventi savo gyvenimą: „Dėl to tėvams esu dėkingas. Žinau visokių atvejų, kai tėvai viską darė už vaikus ir tiems žmonėms dabar sunkoka gyventi.“

Ir vaikystėje M. Vitkus savo negalios nesureikšmindavo, nesijautė esantis kitoks nei kiti kiemo vaikai.

„Kažkaip mokėdavau gerai pašnekėti – gal ir būdavo kažkokių patyčių, bet atsikirsdavau ir dažniausiai su visais susidraugaudavau, būdavo gerai. Nesijaučiau kažkoks kitoks. Aišku, kažką padaryti man galbūt reikėjo tris kartus daugiau pastangų, bet vis tiek sugebėdavau padaryti ir būti kartu su kitais. Aš stengdavausi neišsiskirti“, – prisimena Martynas.

„Kiek pats į save įdėsi, tiek turėsi“

Šiandien M. Vitkus dirba banke prieinamumo specialistu, yra informacinių technologijų specialistas, taip pat užsiima visuomenine veikla.

„Mano pagrindinis darbas yra testuoti įvairų turinį internetinėje banko svetainėje, programėlėje ir gelbėti fizinės aplinkos prieinamumo klausimais. Aš testuoju ir tikrinu, ar mūsų banko paslaugos yra prieinamos žmonėms, turintiems negalią. Tikrinu, ar viskas atitinka standartus, jei neatitinka, su komanda tvarkome, taisome, geriname paslaugų prieinamumą“, – LRT.lt pasakoja M. Vitkus.

Nors banke M. Vitkus dirba ne vienerius metus, jis pripažįsta, kad dažnai žmonėms su negalia nėra paprasta susirasti darbą: „Visiems darbo paieška yra darbas, o mums, turintiems negalią, tikriausiai tris kartus sunkiau susirasti darbą.“ Visgi Martynas išlieka pozityvus: „Pasakyčiau, kad kiek pats į save įdėsi, tiek turėsi.“

Tiesa, pats M. Vitkus pastebi, kad pasitaiko, kai žmonės su negalia nesėkmingas darbo paieškas aiškina būtent negalia. Nors būna tokių atvejų, kai darbdaviai specialistą atmeta būtent dėl jo turimos negalios, Martynas sako, kad situacija keičiasi ir šiandien neretai nutinka taip, kad sprendimą lemia ne negalia, o kompetencijos.

„Vien dėl to, kad turi negalią, tavęs niekas neprivalo priimti į darbą – tu turi turėti ir kompetencijų“, – pažymi M. Vitkus.

Jis Vytauto Didžiojo universitete yra baigęs socialinio darbo bakalaurą ir informacinių technologijų gretutines studijas, taip pat turi socialinio darbo magistro laipsnį. Kartu su išsilavinimu darbą padėjo susirasti ir „DUOday“ iniciatyva, kai žmonės su negalia kviečiami į įmones išbandyti įvairių profesijų.

„Tada bankui reikėjo žmogaus, kuris ateitų ir papasakotų apie prieinamumo direktyvą, reikėjo neregio, kuris išmano prieinamumo sritį, gali testuoti. Kai dalyvavau „DUOday“ iniciatyvoje, niekas nekalbėjo apie įdarbinimą, tiesiog praleidome dieną. Gal tik po trijų mėnesių man paskambino ir pasakė, kad kuria man darbo vietą“, – šypsosi Martynas.

„Nesu namisėda“

Šalia darbinės veiklos M. Vitkus yra aktyvus visuomenininkas, dalyvauja organizacijos „Unikalus gyvenimas“ veikloje. Ši organizacija žmonėms su negalia taip pat siekia padėti įsidarbinti.

„Mes nesuvedame žmonių su darbdaviais, o siekiame, kad negalią turintis žmogus įgytų kompetencijų, kaip reikia ieškoti darbo, kaip pasiruošti darbo pokalbiui“, – LRT.lt pasakoja Martynas.

Žmonės su negalia kviečiami į paskaitas, kuriose lektoriai ir moko, kaip parengti savo gyvenimo aprašymą, taip pat vyksta darbo pokalbių simuliacijos. Antroji programos dalis – individualios konsultacijos, kai darbuotojai programos dalyviams padeda išsikelti tikslus ir padeda juos įgyvendinti.

„Mūsų tikslas – išugdyti žmogaus darbo paieškos įgūdį ir kompetenciją, pakelti savivertę. Labai dažnai žmonės ateina į projektą ir sako: „Aš niekam nereikalingas, darbo niekada nesusirasiu, nes žmonės su negalia niekam nereikalingi.“ Siekiame įdiegti visas reikalingas kompetencijas, kad žmogus galėtų savarankiškai ieškotis darbo“, – dalijasi mintimis M. Vitkus.

Šalia šių veiklų Martynas randa laiko ir savanorystei bei, žinoma, laisvalaikiui: „Šiaip stengiuosi gyventi kaip ir visi žmonės. (...) Mėgstu keliones, labai mėgstu knygas, per gyvenimą – jau šimtai perskaitytų knygų. Mėgstu būti su draugais, taip pat – ekstremalius dalykus, prieš kelerius metus šokau su parašiutu. Nesu namisėda, man patinka keliauti, aktyviai leisti laiką, būti su draugais, išbandyti kažką naujo.“

Patyčias iš negalios vertina griežtai: netoleruotina

M. Vitkus pastebi, kad, laikui bėgant, visuomenė tampa vis atviresnė įvairiems žmonėms. Tačiau Martyną liūdina, kad kartais žmonės su negalia matomi kaip patyčių objektai. Pasak M. Vitkaus, taip nutiko ir komiko Dominyko Klajumo tinklalaidėje „Koks skirtumas“, juokiantis iš žemaūgių žmonių.

Tiesa, M. Vitkus pabrėžia – pats humoras nėra blogai, o juokauti galima ir apie negalią, tik svarbi humoro forma ir kontekstas. Šiuo atveju, sako jis, komikai juokėsi iš konkrečių žmonių, rodydami jų veidus, todėl buvo peržengta riba.

„Juk turime ir komikų su negalia, o aš ir pats mėgstu juodą humorą, su draugais pajuokaujame apie negalią. Bet reikia skirti du dalykus – viešąją erdvę ir privačią.

Mes ir patys pasijuokiame iš savęs, bet, tai darant viešoje erdvėje, visada reikia pagalvoti, kad bus tokių žmonių, kuriuos savo pasisakymu arba patyčiomis gali emociškai sugniuždyti. Taip buvo ir šiuo atveju. (...) Tai netoleruotina. (...) Nežinau, kaip tai gali būti normalu“, – apgailestauja Martynas.

M. Vitkus pažymi – galima juokauti iš bendrų dalykų, o ne konkrečių žmonių. Bendraujant su žmogumi taip pat svarbu įsitikinti, kad dėl pasakytų juokų jis neįsižeis.

„Su savo draugais galiu juokauti ir apie negalią, man tai patinka, aš pats tai darau, todėl dėl to neįsižeisiu. Bet visada ir savo draugams sakau – su manimi galima, bet prieš taip juokaudami su kitais negalią turinčiais žmonėmis geriau juos pažinkite. Juk kitam tai gali būti labai įžeidu“, – atkreipia dėmesį M. Vitkus.

Visgi Martynas džiaugiasi, kad į tinklalaidėje išsakytas patyčias iš karto sureagavo daugybė žmonių: „Labai didžiuojuosi mūsų visuomene. Net nustebau, koks didžiulis rezonansas kilo ir negalią turinčių žmonių bendruomenėje, ir apskritai visuomenėje. Labai džiugina tai, kad daugiau yra tų, kurie suprato, kad tai yra negerai, kad taip peržengta riba. Džiaugiuosi.“

Skleidžia žinią apie negalią

M. Vitkus taip pat pastebi, kad apskritai keičiasi visuomenės požiūris į žmones su negalia. Tiesa, situacija keičiasi ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet pokyčiai vyksta, ypač – tarp jaunų žmonių.

„Jaunimas visiškai kitaip reaguoja į žmones su kitokiomis ypatybėmis“, – sako Martynas.

Žinoma, sutinka jis, dar tikrai yra kur tobulėti, pavyzdžiui, žmonėms su negalia ne visur pritaikyta aplinka, prieinamos ne visos paslaugos.

„Visko būna – vienur daroma dėl varnelės, kad atitiktų reikalavimus, nes spaudžia ES, kitur daroma geranoriškai, suprantant, kodėl tai reikalinga. Bet tikrai galima sakyti, kad viskas keičiasi į gerąją pusę“, – optimizmą išlaiko M. Vitkus.

Džiugu ir tai, kad vis daugiau žmonių su negalia nebijo kalbėti viešai ir dalintis savo istorijomis: „Smagu, kad negalią turinčių žmonių balsas girdimas vis labiau.“

Girdimas ir M. Vitkaus balsas: „Supratau, kad turiu tam energijos, galimybių, drąsos eiti ir bandyti būti to pokyčio dalimi. Kol turiu energijos, bandau per savo pavyzdį viešinti, įgarsinti tą balsą.“