„Reikėtų kalbėti ir apie pačios sistemos kaip tokios skaidrumą“, – apie gaisrus gamyklose sako aplinkos ministras Povilas Poderskis. Apie tai ir siūlymą atsisakyti leidimų individualių namų statybai – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.
– Seimui šiandien nepriėmus svarstyti nekilnojamojo turto mokesčio pakeitimų, premjeras sako rimtai kalbėsiąs su „Nemuno aušros“ partija, nes 10 iš 17 dalyvavusių Seimo posėdyje šito projekto nepalaikė. Partijos pirmininkas buvo teismo posėdyje, ne Seimo salėje. Jūs esate deleguotas „Nemuno aušros“ – kaip Jums atrodo, ar gali taip elgtis koalicijos partneriai? Ar šiuo atveju, kaip premjeras sako, yra ne bendradarbiavimas, o bendradarbiavimo imitavimas?
– Manau, kad kalbėtis visada reikia, jeigu yra problemų. Reikės išsiaiškinti. O problemų visuose santykiuose koaliciniuose, šeimyniniuose ar kitokiuose būna. Tai yra nesutarimai, kuriuos reikia išsiaiškinti ir dirbti toliau.
– Bet ar jie verti ultimatumų, tarkim, „jeigu jūs nebalsuojat už nekilnojamojo turto mokesčio pakeitimus, mes su jumis toliau nedirbam“?
– Ne mano kompetencija spręsti.
– Jūsų kompetencija yra debiurokratizacija, apie kurią šiandien kalbėjote per Vyriausybės pusvalandį. Viena iš šitų idėjų yra atsisakyti leidimų individualių namų statybai. Jie sulaukė kritikos ir dėl grėsmių architektūrai, ir dėl korupcinės rizikos pavojų, ir dėl savavališkų statybų, kurias būtų vėliau brangiau ir sunkiau nugriauti, pavyzdžiui, kaimynams, kurių gerovei galimai galėtų būti pakenkta. Ar jūs turite saugiklių, kuriuos galite pateikti šitiems kritikams?
– Iš tikrųjų ta kritika, kuri pasirodė, ypač šiandien, manau, kad tai yra tipiniai skandalistai, aktyvistai, kurie tą kritiką kelia ir būtent tos kritikos labai rimtai nevertiname. Tačiau yra tikrai racionalių klausimų, kurie yra užduodami mums šioje srityje ir mes aktyviai dirbame su pačiu projektu, kurį planuojame pateikti rudens sesijoje. Tai nėra taip, kad pats siūlymas, sakykim, [statyti] be statybos leidimo ir reiškia, kad leiskime statyti bet ką ir bet kur – yra teritorijų planavimo dokumentai, statybos techniniai reglamentai. Mes iš esmės siūlome perdėlioti atsakomybę, t. y. tas, kas projektuoja, rengia techninį projektą, prisiima atsakomybę, kad yra suprojektuota pagal įstatymus.
Toliau rangovas, kuris stato pagal tą projektą, taip pat prisiima atsakomybę, kad pastatė pagal projektą. Taigi, jeigu projektuotojas, kuris yra atestuotas, išsilavinęs, baigęs aukštuosius mokslus ir yra savo srities profesionalas vienoks ar kitoks, priėmė sprendimus, suprojektavo pastatą pagal galiojančius teisės aktus, tai koks savivaldybės indėlis galėtų ir turėtų čia būti – dabar apie 70 proc. visų statybos leidimų yra būtent vienbučiai ar dvibučiai namai. Savivaldybės daro tiesiog rutininį darbą.
Dažnai sakoma, kad po vienbučiais yra paslepiami ir daugiabučiai bei daug visokių tokių rizikų. Bet jau dabar ta sistema, kokia dabar yra, ir tie statybos leidimai kartais neužkardo to, kas vyksta. Žinoma, reikės daugiau resursų ir kai kurioms institucijoms reikės užsiimti rizikos valdymu. Bet man atrodo, kad pati sistema leis sumažinti biurokratinę naštą, tenkančią savivaldybėms – joms bus lengviau susifokusuoti ten, kur svarbu, ir priimti sprendimus, leidžiančius, įgalinančius tą kūrybą.
– Ką tik pats pasakėt, kad reikės daugiau resursų. Tai ar paskaičiuota yra ta nauda – kiek yra nuimama naštos nuo savivaldybių ir kiek gauna kitos biurokratinės institucijos?
– Iš esmės taip. Sakykim, ta našta šiandien, jeigu kalbame apie nelegalias statybas, tai nelegalių statybų mastas, manau, kad išliks toks pat. Jeigu dabar kalbame apie tai, kad yra statybos leidimai ir kažkas nelegaliai stato, tai šiaip ar taip vyksta nelegalios statybos. Bet jeigu dabar mes įsivertinsime, kad pagal tuos projektus, kuriuos rengia atestuoti specialistai, reikės papildomai patikrinti, tai tų patikrinimų tikrai reikės daugiau, bet čia mes kalbame apie 100 kartų sutaupymą ir vos keliais procentais padidėjimą.
– Ekonomikos ir inovacijų ministerija siūlo leisti pradėti statybas stambiems investuotojams irgi neturint leidimo bei supaprastinti aplinkos poveikio vertinimą. Kokia yra Aplinkos ministerijos pozicija šiuo klausimu?
– Čia gali skambėti šiek tiek grėsmingai taip supaprastinus tą siūlymą, bet iš tikrųjų tai turi daug kompleksikos ir daug tų papildomų sąlygų – kad tai galima tik laisvose ekonominėse zonose, jeigu projektas pripažįstamas valstybei stambiu ir svarbiu. Iš tikrųjų tų saugiklių ten numatoma gana daug. Mūsų Aplinkos ministerijos misija ir vizija šiuo atveju padėti Ekonomikos ministerijai pasiekti tuos tikslus – pritraukti 10 mlrd. eurų investicijas į Lietuvą iki 2030 metų.
Viena vertus, mes turime atliepti tą tikslą, kuris yra valstybei svarbus, bet išgirsti ir surasti, kaip suderinti gyventojų interesus, kaip atrasti tuos būdus, kaip paaiškinti gyventojams, kad aplinka nenukentės, rasti technologinius sprendimus, kad aplinka iš tikrųjų nenukentėtų. Tai darbo tikrai bus labai daug ir, manau, kad mes turėsime daug investuoti į Aplinkos apsaugos agentūros procesus ir jų peržiūrėjimą, kad viskas vyktų greitai ir sklandžiai. Šitam procesui tikrai reikia paspirties ir debiurokratizacijos, kai dabar be proto daug dokumentacijos. Aš labai norėčiau pasakyti, kad tai padeda išspręsti visas tas mano minėtas aplinkosaugines problemas, bet tiesa yra ta, kad turime kalnus dokumentų, o tai problemos nesprendžia.
– Problemų turime ir atliekų tvarkymo srityje – per pastarąsias kelias savaites 7 gaisrai. Ar Jus asmeniškai įtikina, kad tai yra galbūt baterijų problema? Visuomenėje kyla įvairiausių versijų, kad tiesiog, pavyzdžiui, nesusitvarkoma su savo tiesioginiu darbu, t. y. atliekų perrūšiavimu, kad taip yra bandoma paslėpti problemas, kalbant apie su atliekomis susijusias įmones. Ar Jūs turite pagrindo tokiems įtarimams?
– Labai tokių nuomonių ir spėlionių negaliu komentuoti, bet kad vieną savaitę staiga ima ir prasideda problemos su baterijomis visose atliekų tvarkymo įmonėse, kai mes nuvežam Vilniaus atliekas į Kauno atliekų tvarkymo gamyklas ir ten irgi prasideda problemos su baterijomis, tai kažkaip netikiu. Aš gal ne tiek naivus ar kažką, bet iš tikrųjų yra sudaryta darbo grupė prokuratūroje, kuri tiria visus šiuos atvejus. Labai tikiu, kad greitai preliminarius savo vertinimus turės. Mums apskritai šitie gaisrai, šitos situacijos parodė, kad per menkai įvertiname, kiek daug tos infrastruktūros turime, kiek jos reikia normaliam gyvenimui miestuose palaikyti ir kaip ji valdoma. Pavyzdžiui, operatorius, kur buvo pagrindinis gaisras Vilniaus MBA, tvarkė šiukšles už 45 eurus už toną. Dabar mes turime padėti norinčių kitų atliekų tiekėjų ir kitų atliekų tvarkymo centrų pasiūlymų, kur kaina yra 120 eurų už toną. Tai, viena vertus, mes turime skaidriai atrinktą privatų tiekėją, operatorių, kuris rūšiuoja efektyviai, ir mes turime kitą sistemos dalį, kur yra savivaldybių paskirti operatoriai, rūšiuojantys gerokai brangiau. Man atrodo, kad ne tik kad sistema dar nėra pasiruošusi ekstremalioms situacijoms, su kuo mes dabar irgi aktyviai dirbam, bet taip pat reikėtų kalbėti ir apie pačios sistemos kaip tokios skaidrumą ir galbūt visa atliekų tvarkymo centrų sistema reikalauja rimtesnio peržiūrėjimo.
– Ar tai reiškia, kad ministerija tą ir darys – inicijuos tokias peržiūras?
– Dar labai anksti kalbėti apie konkrečius veiksmus, ką mes planuotume daryti. Bet šiandien, jeigu kainos skiriasi 3 kartus, tai faktai kalba už save – reikės kažką daryti.
– Jūs kalbate apie miškų įstatymo projektą kaip apie istorinį. Aplinkosaugininkai sako, kad neūkinės paskirties miškų daugėja nuo 15 iki 18 proc., t. y. tik 3 proc., o aplinkosaugininkai kalba apie 30 proc. Tai čia yra realus pokytis ar toks kosmetinis pristatymas visuomenei, kad ši nusiramintų?
– Istorinis šitas projektas yra todėl, kad saugotinų miškų daugėja. Visą mūsų nepriklausomybę jų mažėjo, o dabar jų daugėja. Gal jų nedaugėja tiek, kiek mes norėtume, bet reikia suprasti, kad didindami miškų apsaugą mes turime juos iš esmės išpirkti arba sumokėti kompensacijas miškų savininkams. Didesnė dalis Lietuvos miškų yra vis tiktai ūkiniai, įveisti dar praeitame amžiuje ir dabar kai kurie pasiekia, kai kurie dar tik pasieks ūkinę brandą. Juose buvo intencija ūkininkauti, tai tas padidinimas, ypač nacionaliniuose parkuose, saugomose teritorijose, ką mes planuojam atnešti į Vyriausybę jau kitą savaitę, iš tikrųjų nėra gal toks ambicingas, kaip aplinkosaugininkai norėtų.
Tai su tuo aš galbūt sutinku, bet jeigu Seime rasime daugiau pinigų nupirkti daugiau miško, galbūt galėsime tai padaryti. Aš kalbėčiau apskritai apie tolimesnius veiksmus – jeigu mes parodėme kryptį eiti į saugojimą, dabar reikia kalbėti apie didesnį miškų plotų įveisimą, apie tos pačios medienos pramonės steigimą, nes mes norėtume, kad ta mediena liktų Lietuvoj, kad būtų čia perdirbama, kad čia būtų kuriamos darbo vietos, neišvažiuotų žaliavinė mediena. Tai tuos aspektus, manau, reikia tikrai paliesti ir šioj kadencijoj bus daug gražaus darbo dėl to. Bet visų pirma turime saugoti tai, ką turime saugoti, ir ten, kur jau buvo amžių nustatyta, kad bus ūkininkaujama, turėtų būti ūkininkaujama.
– Buvo diskusijų apie Neries ir Nemuno gilinimus. Apie Nerį Jūs išsakėt neigiamą poziciją sakydamas, kad Vidaus vandens kelių direkcijai reikėtų pagilinti žinias apie Nerį, o ne pačią upę. Ką manot apie pradėtus arba planuojamus Nemuno gilinimo darbus, ypač tą atkarpą nuo Druskininkų iki Baltarusijos sienos, kalbant netgi nacionalinio saugumo kontekste?
– Žinau, kad apie tai yra gražių aplinkinių savivaldybių idėjų ir jos ten investavo ir pinigų, kad būtų tas vandens turizmas puoselėjimas, bet manau, kad reikėtų labai peržiūrėti, kaip yra daromi tie darbai – kai kur tas gilinimas galbūt galėtų būti daromas, bet klausimas, ar jo tiek reikia ir ar jį reikia daryti taip, kaip jis yra daromas. Kartais jis yra daromas išties nelabai atsakingai ir su tuo turime dar labai daug problemų. Aplinkos apsaugos departamentas taip pat vykdo tyrimą, tai čia bus dar ką pažiūrėti.
