„Pirmą kartą, kai atvežė sužeistus karius, tokio vaizdo aš gyvenime nebuvau matęs. Atveža karius, kurie suodini, kruvini, dulkini. (...) Buvo atvejų, kai atveža karį, o ten koja kabo išdraskyta ant galiukų. Tai kur tu ją dėsi, su žirklėmis nukerpi ir į maišą“, – sako Ukrainoje dirbęs ir šimtus karių iš mirties gniaužtų ištraukęs karo medikas Gytis.
Jis į Ukrainą dirbti vyko jau 3 kartus. Visos kelionės – vos apie 10–15 kilometrų nuo fronto linijos esančiuose stabilizaciniuose centruose, kur atgabenami mūšiuose sužeisti kariai.
INTERVIU TRUMPAI
- Karo medikas Gytis – atsargos majoras, į Ukrainą gelbėti karių gyvybių vyko 3 kartus.
- Gytis Ukrainoje dirbo stabilizaciniame centre, kurie įrengti 10–15 km nuo fronto linijos.
- Pagrindinė stabilizacinio centro misija – užtikrinti, kad sunkūs ligoniai nenumirtų, o lengvi netaptų sunkūs.
- Darbo aplinka – antisanitarinė, dirbama apleistuose pastatuose be vandens, su blogomis higienos sąlygomis.
- Didžioji dalis karių – su sužeistomis ar nutrauktomis galūnėmis.
Gytis sutiko pasikalbėti su LRT.lt ir pasidalinti patirtimi, kaip atrodo karo mediko Ukrainoje kasdienybė.
– Kaip nusprendėt vykti į Ukrainą?
– Pradėčiau nuo to, kad 1993 m. atėjau į Lietuvos kariuomenę kaip gydytojas-kariškis. Iš viso su Lietuvos kariuomene, kaip karo medikas, esu vykęs į 6 misijas. Esu buvęs Afganistane, Bosnijoje ir Hercegovinoje, tad išvyka į Ukrainą man nebuvo staigmena.
Prieš kelerius metus man suėjo 60 metų ir turėjau išeiti į atsargą. Išeina, kad kaip ir nereikalingas, bet viduje tie 32-eji metai kariuomenėje palieka norą kažką toliau daryti dėl Lietuvos, dėl kariuomenės.
Na, ir prasidėjo karas, o aš juk buvau karo medikas. Norėjosi įprasminti savo darbą, nes tikromis karo sąlygomis kaip ir neteko dirbti. Ukraina ir Afganistanas tikrai nėra tapatu. Pradėjau ieškoti, kaip patekti į Ukrainą. Iš pradžių į Ukrainą išvykau su humanitarine pagalba, susipažinau ten su ukrainiečiais. Jie man sako: „Tu gi gydytojas esi, kodėl negali atvažiuoti mums padėti, tu gi auksinis žmogus, tokių reikia.“
Tai lėmė, kad praėjusių metų pavasarį susidėjau kuprinę, šalmą, liemenę ir išvažiavau. Atvažiavau į desantininkų poligoną. Paliko mane ten su kuprine, ir viskas. Per pusantro mėnesio mane patikrino medicininė komisija, pasirašiau kontraktą, išklausiau visus mokymus ir tapau Ukrainos kariuomenės kariu.
– Ir tada tiesiai į stabilizacinį punktą?
– Taip.
– Ar atsimenate savo pačią pirmąją dieną ten?
– Labai gerai atsimenu. Išvažiavome į miestelį, kuris buvo šalia Niujorko (gyvenvietė Bachmuto rajone, Donecko srityje), ten praėjusių metų vasarą kaip tik buvo intensyvūs karo veiksmai. Pirmą kartą, kai atvežė sužeistus karius, tokio vaizdo aš gyvenime nebuvau matęs. Atveža karius, kurie suodini, kruvini, dulkini. Atvažiuodavo kariai, kurie sužeisti kontakto linijoje prabūdavo penkias, šešias, kartais dvylika valandų, su vis dar užveržtais turniketais. Visi tvarsčiai nuo kraujo sudžiūvę, neįmanoma jų nuimti, kariai visi kruvini.
Pirmą kartą, kai atvežė sužeistus karius, tokio vaizdo aš gyvenime nesu matęs. Atveža karius, kurie suodini, kruvini, dulkini
– Koks yra stabilizacinio punkto pagrindinis vaidmuo?
– Pagrindinė funkcija – kad sunkūs ligoniai nenumirtų, o lengvi netaptų sunkūs. Operacijų ten nedarydavome. Aš klausdavau, kodėl mes neoperuojame, juk turime anesteziologų, chirurgų, traumatologų. Jie man atsakydavo, kad jei mes čia pradėsime operuoti, tai dalies gydytojų darbo rankų 2–3 val. ir nebėra. Per tą laiką atveš 20 sužeistų. Tai mes gydydami vieną prarasime kokių 10 kareivių. Mūsų tikslas buvo stabilizuoti – sutvarkyti sužeidimus, nuo kurių jis galėtų greitai mirti. Perrišti žaizdas, jas sutvarkyti, nuplauti, stabdyti kraujavimą. Toliau siunčiame karį į ligoninę, kur jau ten galėtų operuoti, amputuoti galūnę. Žinoma, buvo atvejų, kai atveža karį, o ten koja kabo išdraskyta ant galiukų. Tai kur tu ją dėsi. Su žirklėmis nukerpi ir į maišą.
Buvo atvejų, kai atveža karius, o ten koja kabo ant galiukų. Tai kur tu ją dėsi, neprisiūsi. Su žirklėmis nukerpi ir į maišą
– Papasakokite, kaip atrodydavo jūsų darbas ten.
– Pas mus buvo tokia darbo kultūra – iš pradžių karį reikėdavo visą nurengti, nuprausti, kad galėtum įvertinti visus sužeidimus. Kai prausi karius, jie mato, jog tu jiems gerą darai, jie dėkoja. O Ukrainos medikai tvarkydami tuos karius sako: „Ne, tai tau ačiū, tu ten priekyje kariauji, o mes čia 10–15 kilometrų nuo fronto linijos.“ Tikrai būdavo tokių jautrių akimirkų. Būdavo tokių niuansų, kurių nesuprasi ten nepabuvęs.
Kai kuriuos karius reikėdavo sušildyti. Kai buvau rudenį, tai buvo šalta. Atveža juos visus drebančius, sušalusius. Tai atsimenu, plaukų džiovintuvą kišdavome tarp apatinių, kad kūnas greičiau sušiltų.
Beje, pastebėdavau, kad kai kurie kariai būdavo labai liesi. Aš jų klausdavau, ar jiems ten valgyti nieko neduoda. Jie sakydavo: „Gydytojau, o ką mums daryti. Fronte mums reikia išbūti tris dienas, o po to yra rotacija. Bet būna, kad ir 6–12 parų neišveža tavęs. Turi pasirinkti, ką pasiimti į tą priekinę liniją – maisto, vandens ar amunicijos. Tai faktas, kad renkiesi amuniciją. Kitas dalykas – jei valgai, tai reikia tuštintis, o apkasuose nėra kur. Iš apkasų neišlįsi, dronas pagaus. Tai stengiesi kuo mažiau valgyti.“
Tai niuansai, kurių nepabuvęs ten nesuprasi. Pavyzdžiui, nurengiame karį, o kuo jį aprengti? Mes jiems naujos uniformos neduosime. Tai gerai, kad vietiniai gyventojai atneša rūbų. Karo nelaimėsi be karių, valstybės ir civilių. Ukrainoje supratau, kiek civiliai svarbūs padėdami mums. Tie civiliai atveža maisto kariams. Ne todėl, kad nėra ko valgyti, bet todėl, kad tai taip pat kažkiek praskaidrina gyvenimą, kasdienybę.
Valstybė karo metu nėra pajėgi karių viskuo aprūpinti. Kalbant ir apie tuos pačius medikamentus. Kiekvienas dalinys turi tinklą, iš kur gauna vaistų. Pavyzdžiui, aš buvau brigadoje, kuri bendradarbiavo su farmacininkais. Tai jie surinkdavo vaistų ir atveždavo į stabilizacinius punktus. Atvažiuodavo kartą per savaitę.
Parama yra labai svarbi. Atsimenu, kai mane kolegės atsivedė į stabilizacinį punktą, paklausė, kaip manau, kiek čia matomos įrangos yra duota valstybės. Aš sakau: „Nežinau, gal viskas.“ O jie man atšauna, kad beveik viskas yra suaukota labdaringų organizacijų, civilių.
– Esate medikas, chirurgas. Turbūt per įprastą darbo patirtį neteko matyti tokių sužeidimų, kokius matėte Ukrainoje?
– Net įsivaizduoti negali. Šiaip dalis NATO karių įprastai važiuoja į Pietų Afrikos Respublikos karines ligonines susipažinti su traumomis. Ten yra centras, kur iš viso pasaulio važiuoja kariai mokytis.
Pas mus į stabilizacinį centrą atvažiuodavo pikapas, iš jo išmeta kokius penkis sužeistus karius ir greitai išvažiuoja toliau į frontą. O mes jau einame jų susinešti. Greitųjų, šarvuotų automobilių ar kažko panašaus ten nebuvo.
– Galbūt galėtumėte papasakoti, kaip atrodo darbo aplinka stabilizaciniame centre? Esu buvęs operacinėje Lietuvoje. Viskas tvarkinga, vėsu, moderni įranga, jokių riksmų, ramybė. Kas vyksta pas jus?
– Nupasakoti žodžiais neįmanoma. Vien patalpos, kuriose įsikuria stabilizaciniai centrai, veikia antisanitarinėmis sąlygomis. Tai būna garažas, kažkoks buvęs medžiotojų pastatas. Visur šiukšlynas, apsimėtai daiktus, pasistatai stalus. Vandens nėra, tualetas lauke, kvapas baisus, musės skraido. Kaimų kaimas. Nėra jokios švaros, sterilumo. Grindys neplautos. Kad būtų lengviau nusivalyti kraują, tai visą vasarą pravaikščiojau su tokiais guminiais batais ir šortais. Visiems pasakoju grįžęs, kad mes nemokėtume operuoti, dirbti tokiomis sąlygomis. Aplinka būna tikrai pavojinga. Kažkas kažkur šaudo.
Vandens nėra, tualetas lauke, kvapas baisus, musės skraido
Ruso taktika būna tokia – tylu ramu kelias dienas. Tada jie nusižiūri kokį taikinį, gali būti kad ir turgus. Koordinates, būna, jiems ir vietiniai duoda. Tada rusai kala į tą tašką, o po to vėl kelias dienas ramu būna. Buvo ir prie mūsų apšaudymas, skeveldros lakstė. Turiu net į Lietuvą parsivežęs.
– Kokios būklės būdavo sužeisti kariai? Ar pavykdavo su jais bendrauti, ar jie būdavo sąmoningi?
– Čia noriu pabrėžti, kad žmogus yra tobulas. Gali pasirodyti, kad užmušti jį nėra sunku, tačiau kai jis yra sužeistas, organizmas labai mobilizuojasi. Atveža žmones nuo padaryto sužeidimo po 6–8 val., stipriai nukraujavusius, bet jie vis tiek sąmoningi. Kai buvau pirmą kartą prie Niujorko, tai iš 600 karių, kurie perėjo per mano rankas, agonuojantys buvo gal tik 3–4. Apie 60 proc. sužeistųjų buvo su nutrauktomis rankomis, kojomis. Dar nemaža dalis buvo su kontuzijomis, jie vemia ir t. t. Na, ir dalis buvo jau žuvusių, bet jų nebūdavo tiek daug. Turbūt žuvusių esant tokioms sąlygoms ir neimdavo, palikdavo gulėti kažkur pievose ir tik vėliau surinkdavo. O tie, kurie būdavo su stipriais sužeidimais, būdavo sąmoningi. Turbūt kažkaip organizmas mobilizuodavosi. Atveža su nuplėštomis galūnėmis, uždėtais turniketais, ir visi žmonės sąmoningi, bendrauja.
Čia noriu pabrėžti, kad žmogus yra tobulas. Gali pasirodyti, kad užmušti jį nėra sunku, tačiau kai jis yra sužeistas, organizmas labai mobilizuojasi.
– Kokie dažniausiai būna karių sužeidimai?
– Mes kažkada mokėmės, kad dažniausiai bus šautiniai sužeidimai, padaryti kulkų. Tačiau kulkų sužeistų žmonių beveik nėra. Dažniausiai – nutrauktos galūnės. Kalbama, kad Ukrainoje yra apie 40 tūkst. žmonių be rankų, be kojų.
Atveža su nuplėštomis galūnėmis, uždėtais turniketais, ir visi žmonės sąmoningi, kalba, bendrauja.
Pilvo ir krūtinės traumų beveik nebūdavo, nes visi su liemenėmis. Dažniausiai sužeistos rankos ir kojos, sužeidimai nuo dronų sprogimo sukeltų skeveldrų. Atsimenu, vieno kario nugara buvo sužalota, tai ten skeveldrų buvo gal kokių 50. Bet jų niekas nekrapšto, jos ten ir lieka. Būna tos skeveldros kažkur po oda palindusios, kartais pradeda kokį nervą spausti. Žmogui skaudės, jis prašys pagalbos, gal bandys tada kažkas ieškoti. Ukrainiečiai buvo sugalvoję metodą su magnetu tas skeveldras ištraukinėti iš žaizdų, bet šiaip niekas ten nežaidžia.
Atsimenu, vieno kario nugara buvo sužalota, tai ten skeveldrų buvo gal kokių 50. Bet jų niekas nekrapšto, jos ten ir lieka
– Minėjote, kad daug karių atvyksta su sužeistomis galūnėmis, uždėtais turniketais. Kiek laiko gali būti užveržta galūnė, kad dar pavyktų ją išsaugoti?
– Sudėtinga situacija. Karius atveždavo su turniketais, kurie būdavo uždėti 5 val. ir daugiau. Galūnės po tiek laiko jau būdavo pamėlynavusios. Atveždavo tokių žmonių, kur turniketai būdavo uždėti net ant sveikų galūnių. Buvo atvejis, pataikė skeveldra kariui į galvą. Jis nualpo, o kraujas nuo galvos pradėjo tekėti ant rankos. Šalia buvę kariai pamatė, kad ranka visa kruvina, tai greitai uždėjo turniketą. Tas žmogus atsigavo, mato, kad ranka užveržta. Jis gi nežino, kas jam ten buvo, galvoja, jei uždėta, tai gal taip ir reikia. Atvežė tą karį mums po 6 val. Kraujotakos rankoje nėra, viskas, ją reikės amputuoti, nors ranka buvo sveika.
Atveždavo tokių žmonių, kur turniketai būdavo uždėti net ant sveikų galūnių.
Buvo kitas atvejis – atvežė karį, kuris kare jau pustrečių metų. Jo psichika jau buvo nestabili. Karys pats persišovė sau koją, galvojo, kad taip galės būti komisuotas. Atvežė jį mums po 8 val. Koja nebegyva, ją reikės amputuoti. Kadangi pats persišovė, tai dar ir jokio neįgalumo ir kompensacijos negaus, nes vengė tarnybos.
Karių neišeina išvežti dieną, tik naktį. Jei tave ryte sužeidė, tai, brolyti, tu palaidok savo koją
Čia svarbu pažymėti, kad karių neišeina išvežti dieną, tik naktį. Jei tave ryte sužeidė, tai, brolyti, tu palaidok savo koją. Jei vakare – dar yra tikimybė išsaugoti, nes tave naktį evakuos.
– Kiek laiko galima laikyti turniketą, kad dar pavyktų išsaugoti galūnę?
– Ukrainiečiai laikosi nuomonės, kad galūnė gali iki 3–4 valandų būti užveržta, kad dar pavyktų ją išsaugoti. Žiūri į odos spalvą, truputį atleidinėji turniketą ir t. t. Tačiau čia yra problema: jei nuimi turniketą, kraujotaka atsiranda, bet ląstelės tai žuvusios. Žuvusios ląstelės užkemša inkstus, prasideda inkstų nepakankamumas, tada kepenų nepakankamumas ir tada žmogus miršta.
– Ar gali žmogus su nutraukta galūne ir uždėtu turniketu išgyventi parą?
– Gali, jei turniketas teisingai uždėtas. Tačiau atsiranda kitos rizikos – kraujo užkrėtimas. Kitas dalykas – jei nutraukta koja, tai kraujo daug netenki, gali 1–1,5 litro kraujo netekti. Tada gali sutrikti kraujotaka, širdies darbas. Prasideda hipotermija.
Bet kartais tos išgyvenimo istorijos stebina. Pasakojo man medikai apie atvejį, kai sužeistas karys apie savaitę šliaužė iš fronto linijos. Eina, šliaužia, nualpsta, vėl atsigauna.
Pasakojo man medikai apie atvejį, kai sužeistas karys apie savaitę šliaužė iš fronto linijos. Eina, šliaužia, nualpsta, vėl atsigauna
– Ar atvežti kariai jaučia skausmą, ar jie turi vaistinėlėse stiprių vaistų nuo skausmo?
– Jie neturi morfino, ketamino, nieko. Tad visi rėkia, visiems skauda, kaip skerdykloje, baisu. Kraujas, galūnės, suodini kūnai, kruvini drabužiai.
Visi rėkia, visiems skauda, kaip skerdykloje, baisu. Kraujas, galūnės, suodini kūnai, kruvini drabužiai
– Ar kariams perpildavote kraują?
– Ne, bet kaip tik dabar diskusija yra. Vadovėliuose laikomasi nuostatos, kad kraujas reikalingas ir kuo greičiau, nes gerėja krešumas, kraujotaka. Tačiau pas mus jo nebuvo, neturėjome iš kur atsivežti. Tuo tarpu ligoninėse, kur iš mūsų keliauja kariai, kraujo jau yra.
– Ar stabilizaciniame punkte buvo gydytojų iš kitų šalių?
– Ne, tik aš. Kai prasidėjo karas, tai visi važiavo, kas norėjo. Tačiau dabar, turbūt dėl saugumo, ukrainiečiai į frontą leidžia važiuoti tik tiems medikams, kurie yra kontraktininkai. Tada jų tarnybos tikrina, ar esi švarus, neturi ryšių su Rusija ir tik tada gauni karinį bilietą.
– Ar patys medikai fronte yra medžiojami?
– Taip. Kai buvau rudenį, tai vienu metu pasakė visiems medikams įkurti stabilizacinį centrą arčiau, nuo fronto linijos vos per 2–3 kilometrus. Visi pradėjo klausinėti, kodėl, juk įprastai stabilizacinis punktas būna 10–15 kilometrų nutolęs nuo kontakto linijos. Tai paaiškino, kad nėra kam surinkinėti karių fronte ir vežti tokį atstumą. Visi paramedikai buvo žuvę. Jei dieną evakuaciją rengdavo, tai rusai dronais juos atakuodavo. Todėl tą stabilizacinį punktą darydavo kuo arčiau fronto linijos, kad bet kuris karys galėtų atvežti sužeistąjį.
– Galbūt Ukrainoje jūs pats buvote tapęs taikiniu?
– Konkrečiai į stabilizacinį punktą nėra šaudę. Bet viskas priklauso nuo tavo operacinio saugumo. Negali išsiduoti, kur esi, ką darai. Negalėdavome bendrauti su civiliais, apsirengę būdavome kaip įprasti žmonės. Patalpoje, kurioje dirbdavome, nedegdavo šviesų, nevaikščiodavome be reikalo į lauką. Tokiu atveju priešams nenuteka informacija, kur yra stabilizacinis centras. Vietos pasirinkimas yra labai svarbus išgyvenimui. Anksčiau kariai rinkdavosi patalpas, kur yra vietos dirbti, tai kultūros centrai, kino teatrai, mokyklos. Bet rusai sužinodavo ir iš karto kaldavo į tą vietą.
– Kiek laiko trukdavo jūsų budėjimas stabilizaciniame centre?
– Pasitardavome ir nuspręsdavome. Gali komanda nuspręsti dirbti parą, gali pusę paros, tada ateina kita komanda. Žinoma, visi turėjome mobiliuosius telefonus, jei atveždavo daug pacientų, tai per 10 minučių greitai visi subėgdavo, nes gyvenome netoliese.
– Ar netrūko įrangos?
– Aprūpinimas būdavo neblogas, bet viskas priklauso nuo situacijų. Buvo, kad generatoriai tai veikia, tai neveikia, reikia kuro. Atsimenu, kad buvo karių prašymas daugiau turniketų turėti. Kariai mažiausiai du turniketus su savimi turi, bet dabar jau ir po 4 nešasi. Jei eina į mūšį, kariai iš anksto užsideda ant galūnių turniketus, tik neužveržia jų. Jei kažkas nutiktų, kad greitai galėtų užsiveržti.
Jei eina į mūšį, kariai iš anksto užsideda ant galūnių turniketus, tik neužveržia jų. Jei kažkas nutiktų, kad greitai galėtų užsiveržti.
– Ar žadate dar vykti?
– Žadu. Aš noriu dabar į priešakinę karo ligoninę vykti, kur iš stabilizacinių centrų suveža karius. Ten operacinės jau būna švarios ir gali daugiau laiko pacientui skirti. Tvarkausi dokumentus ir kai tai padarysiu, bandysiu vykti. Noriu šiek tiek kitokios patirties pasisemti. Mūsų medikai yra tikrai aukštos kvalifikacijos, bet toje aplinkoje tikrai ne kiekvienas galėtų dirbti.
Mūsų medikai yra tikrai aukštos kvalifikacijos, bet toje aplinkoje tikrai ne kiekvienas galėtų dirbti.
– Ar bendraujate su Lietuvos kariuomene, dalinatės savo patirtimi?
– Ne tiek, kiek aš norėčiau. Yra žmonių, kurie noriai išklauso. Bet tokias dideles struktūras sunku pakeisti, tam reikia laiko. Mano tikslas ten važiuojant buvo ne pinigų užsidirbti, nuotykių patirti ar adrenalino gauti. Mano tikslas buvo parvežti žinių, kaip vyksta karas su tokia banditiška valstybe, kaip saugotis, kokios struktūros, kaip palaikomas ryšys, kokia yra logistika, kaip ir kur valgoma ir t. t. Daug smulkmenų, kurios gali palengvinti gyvenimą, apie kurias nepagalvosi nepabuvęs kare.
Norėčiau, kad ne tik Lietuvoje dirbantys gydytojai, karininkai, bet ir vadai atkreiptų daugiau dėmesio į tuos, kurie buvo Ukrainoje ir įgavo patirties.
