1994 metų gruodžio pradžia. Vilnius sustabdė amžinomis vėliau virsiančias nacionalinio stadiono statybas. Prokuratūroje pradėta Sausio 13-osios byla, o dėl žaliavų krizės Rusijoje strigo ir „Mažeikių naftos“ veikla. Kalbėta tuo metu ir apie laikraščiuose atsiradusias preparatų reklamas, konfliktus dėl spaudos kioskų, baimintasi dėl degalų trūkumo.
Televizijos reportažuose mirgėjo ir didelio atgarsio sulaukusios temos apie vagystes ir sukčiavimus. Taip atrodė žinių reportažai lygiai prieš 30 metų.
Straipsnių ciklas „Prieš 30 metų Lietuvoje“ skirtas mažiau pastebimoms kasdienio gyvenimo, politinės situacijos apžvalgoms, kurios prieš 30 metų buvo aktualios visuomenei ir šiandien byloja apie pasikeitusį laiką, pristatyti. Tai leidžia padaryti „LRT Archyvų“ išsaugoti „Panoramos“ reportažai.
Praeities aktualijų apžvalgą pradėkime nuo tuo metu kilusių produktų kainų. Nors gausus prekių pasirinkimas parduotuvėse nebebuvo naujiena, netolygus jų kainų ir atlyginimų augimas ir tada buvo nemenka problema.
Užkonservuotas stadionas
Amžina tema Vilniuje – nacionalinis stadionas ir jo statybos. Prieš 30 metų vieta ta pati, problemos tos pačios. 1988 metais pradėtas statyti objektas buvo užkonservuotas. Nors statybos darbai nutraukti dar 1993 metais.
Buvo tikimasi rasti ir privatų investuotoją, tačiau pateiktos paraiškos tuo metu neatitiko reikalavimų. Naujieji projekto vystytojai tikėjosi gauti ir didelę teritoriją aplink stadioną.
Tuo metu nuogąstauta, jog Vilniuje yra tik vienas didelis stadionas, tačiau jau tada „Žalgirio“ stadionas buvo laikytas pasenusiu, nebeatitinkančiu reikalavimų. Naujas stadionas turėjo talpinti 30 tūkst. žmonių, 1994 metais jo statyboms jau buvo panaudota 20 mln. litų.
Tiesa, tokių nebaigtų objektų Vilniuje buvo ir daugiau – mokykla Fabijoniškėse, ligoninė Lazdynuose ir gimdymo namai Pilaitėje. Stadionui užbaigti trūko maždaug 70 mln. litų.
Išeities iš susidariusios situacijos rasti nepavyko, o statybos buvo pratęstos tik 2007 metais. Tačiau tada užklupusi ekonominė krizė užbaigė darbus 2008 metais.
„Mažeikių naftos“ problemos
1994 metų gruodį Lietuvos degalinėse ėmė stigti degalų, susidarė eilės. Tuo metu tokia situacija nebuvo naujiena – neseni buvo prisiminimai ir apie 1990 metais pradėtą Rusijos ekonominę blokadą.
Nors visuomenė buvo raminama dėl susidariusios padėties ir buvo teigiama, kad atsargų užteks, prie degalinių nusidriekė eilės.
Priežastys buvo kelios – sumažėjusi naftos gavyba Rusijoje, akcizo mokesčiai ir nauji kasos aparatai degalinėse. Buvo baiminamasi, kad esamų benzino atsargų pakaks vos dviem savaitėms.
Dėl sumažėjusios gavybos Rusijoje ir stipriai išaugusių žaliavų kainų sudėtinga situacija klostėsi ir „Mažeikių naftos“ gamykloje. Sulėtėjusios gamybos apimtys, modernizacijos poreikis reikalavo didelių investicijų. Buvo ieškoma partnerių Vakaruose.
Lietuva vis dar buvo priklausoma nuo Rusijos ekonomikos, todėl pristabdžius gamybą Rusijoje kentėjo ir „Mažeikių nafta“. Rusija siūlė pirkti žaliavą pasaulinėmis kainomis – 117 dolerių už toną. Buvo svarstoma ir apie „Mažeikių naftos“ techninį atnaujinimą, tačiau tam trūko 50 mln. dolerių kreditų.
Sausio 13-osios byla
1994 metų pradžioje Lietuvos teisėsauga sugavo Baltarusijoje besislapstančius ir Sausio 13-osios perversmo organizavimu kaltinamus Juozą Jarmalavičių ir Mykolą Burokevičių. Metų pabaigoje Generalinė prokuratūra baigė Sausio 13-osios bylos parengtinį tardymą.
Byla apėmė 1991-ųjų sausio–rugpjūčio mėnesių įvykius. Byloje taip pat figūravo Algimanto Naudžiūno, Vladislovo Švedo ir kitų Lietuvos komunistų partijos, KGB ir kitų priešiškų struktūrų veikėjų pavardės.
Lietuvai priešiškų organizacijų nariai buvo kaltinami valstybės perversmo organizavimu. Iš viso į bylą pateko apie 50 asmenų. Daugelis sąmokslo organizatorių tuo metu slapstėsi Rusijoje ir įtariamuosius išduoti atsisakė.
Tuo metu Baltarusijos teisėsaugos struktūros buvo mažiau kategoriškos ir teikė Lietuvai pagalbą. Taip į Lietuvą buvo sugražinti keli pagrindiniai perversmų iniciatoriai. Byloje tuo metu buvo apklausta daugiau kaip 1,5 tūkst. nukentėjusiųjų ir 1 tūkst. liudytojų, o bylą sudarė 300 tomų.
Pasikeitimai mokyklose ir apmokestinti pokalbiai
1994-ųjų gruodžio 7-ąją pasakota apie pasikeitusią tvarką mokyklose, joms suteikta teisė spręsti, ar palikti mokinį antriems metams. Nustatyti ir trys privalomi brandos egzaminai abiturientams – gimtosios ir užsienio kalbų bei matematikos.
Tokiai sistemai priekaištų turėjo švietimo ekspertai, nes pačios mokyklos galėjo spręsti, kurį mokinį net su neigiamais pažymiais galima perkelti į aukštesnę klasę, o kurį palikti antriems metams.
Abiturientai taip pat turėjo laikyti ne mažiau kaip du pasirenkamuosius egzaminus – vieną iš humanitarinių ir socialinių mokslų srities, o kitą – iš gamtos ir tiksliųjų mokslų.
Iki 1994 metų pokalbiai telefonu buvo apmokestinti tik fiksuotu kelių litų abonentiniu mokesčiu. Šią praktiką nuspręsta keisti ir greta abonentinio 1,65 lito mokesčio apmokestinti ir prakalbėtas minutes 1 cento tarifu.
Tokie sprendimai priimti atsižvelgus į telefonų naudotojus – vieni už anksčiau galiojusį abonentinį mokestį kalbėdavo daugiau, kiti telefonų beveik nenaudodavo, o moksleiviai net įsigudrino telefonu daryti muzikinius įrašus.
Reklamos, protestas ir spaudos kioskų bėdos
„Bromelainas“, „Eros“ ir „Bodi Line“. Tokių pavadinimų preparatus buvo siūloma įsigyti laikraščiuose. Ankstyvaisiais nepriklausomybės metais šalyje pasipylė įvairių lieknėjimo, gydymo priemonių, kuriomis prekiaujantys verslininkai reikalingų leidimų neturėjo.
Medicininius stebuklus žadantys verslininkai dažnai be reikiamų leidimų reklamuodavo abejotino patikimumo priemones, kurios žadėjo didžiulį rezultatą be didelių pastangų.
Gruodžio 10 dieną pasaulinė žmogaus teisių diena buvo paminėta ir Vilniuje, prie Kinijos ambasados susirinko nedidelė grupė protestuotojų, pasisakančių už Tibeto laisvę.
Šiame reportaže užfiksuota ir Kinijos ambasada, kuri tuo metu buvo įsikūrusi plytiniame dviejų aukštų name gyvenamųjų namų kvartale.
1994 metų gruodį buvo bandoma monopolizuoti ir alkoholinių gėrimų gamybą bei didmeninę jų prekybą. Svarstyta uždrausti naminių alkoholinių gėrimų prekybą.
Tokiomis priemonėmis buvo bandoma išsaugoti vietinę rinką, kurioje pasirodydavo vis daugiau užsienyje gamintos produkcijos. Ši vieno tuometinio Seimo nario buvo vadinta „surogatais su gražiomis etiketėmis“, nuo kurių žmonės apsinuodija.
Kaune vyko ir 30-asis Lietuvos esperantininkų sąjungos suvažiavimas. Teigiama, kad Lietuvoje 1994 metais trys tūkstančiai žmonių mokėjo šią dirbtinę kalbą.
Vilniaus miesto valdžia ėmė kovoti su kioskais, o tai palietė ir „Lietuvos spaudos“ prekybos vietų tinklą. Vis dėlto, konflikto ašimi tapo spaudos kioskų reklaminės iškabos su vienu tabako gaminio prekės ženklu.
Susikirto patriotiniai ir komerciniai interesai dėl kioskų pavadinimų. Iš Danijos lengvatinėmis sąlygomis buvo įsigyti kioskai, kuriuos puošė svetimo prekės ženklo reklama.
Ir, žinoma, to meto „Panoramoje“ daug vietos užimdavo ir temos apie nesąžiningus verslininkus bei ne itin aiškias jų veikimo schemas. Ilgos trukmės reportažas parengtas apie „Ancorbank“ iš Švedijos gautų kreditų dalybas.
Panašu, jog sukčiavimo istorijos buvo ir to meto žinių viena pagrindinių temų. Keliones organizavusi ir parduotuvę turėjusi įmonė „Daveta“ sudarė sutartis su žmonėmis, iš kurių pasiskolino 192 tūkst. litų, ir dingo. Palikta ir kitų neapmokėtų sąskaitų. Skelbta įmonės savininkės paieška.
Daugiau praeities archyvų rasite „LRT archyvų“ puslapyje: https://www.lrt.lt/paveldas
