Prieš 30 metų Lietuva ir pasaulis sekė įvykius Čečėnijoje, jos sostinę Grozną puolė Rusijos remiamos sukilėlių pajėgos. Tuo metu Lietuva stengėsi nustatyti savo valstybines sienas ir žengė svarbius žingsnius integracijos į NATO link. Taip pat pristatyti ir būsima prezidento rezidencija turėjusių tapti Valdovų rūmų konkursiniai projektai.
Prieš 30 metų Lietuvoje tęsėsi ir naujai įsteigtų bankų krizė, nemokaus „Sekundės“ banko indėlininkai rinkosi į mitingus, o gatvėse siautėjantys vagys iš telefonų stotelių plėšė jų aliuminines konstrukcijas.
Straipsnių ciklas „Prieš 30 metų Lietuvoje“ skirtas mažiau pastebimoms kasdienio gyvenimo, politinės situacijos apžvalgoms, kurios prieš 30 metų buvo aktualios visuomenei, o šiandien byloja apie pasikeitusį laiką, pristatyti. Tai leidžia padaryti „LRT archyvų“ išsaugoti „Panoramos“ reportažai. Šį kartą atspindimos paskutinės 1994 m. lapkričio savaitės įvykiai.
Pradėsime nuo kalėdiško reportažo. Prieš 30 metų advento pradžią žymėjo gerokai gausesnis sniego sluoksnis miesto gatvėse.
Grozno puolimas
1994 m. lapkričio 26 dieną prasidėjo Čečėnijos sostinės Grozno puolimas. Taip buvo siekiama užgniaužti Čečėnijos ir jos lyderio Džocharo Dudajevo siekį atsiskirti nuo Rusijos.
„Šeštadienį link Grozno iš trijų pusių pajudėjo apie 30 tankų. Mūšiai miesto prieigose prasidėjo 7 ryto. Po poros valandų į miestą įsiveržė 5 tankai, mūšiai vyko iki 8 valandos vakaro. Vyriausybinės pajėgos atrėmė antpuolius pamušusios 20 tankų, paėmė į nelaisvę 120 maištininkų, iš kurių 68 rusų karininkai nuo leitenanto iki majoro“, – skelbiama reportaže.
Rusija dalyvavimą puolime neigė, tačiau atvirai rėmė prieš Dž. Dudajevą sukilusius maištininkus. Grozno puolimas tapo įžanga į plataus masto invaziją. Tų pačių metų gruodžio 11 dieną Boriso Jelcino administracija pradėjo plataus masto puolimą Čečėnijoje, jis žinomas Pirmojo Čečėnijos karo pavadinimu.
NATO ir derybos dėl sienų su kaimynėmis
1994 m. lapkričio pabaigoje nemažai dėmesio skirta Lietuvos deryboms dėl išorinių sienų su Rusija, Baltarusija ir Latvija. Taip pat atlikti svarbūs Lietuvos integracijos į NATO darbai.
Briuselyje buvo patvirtinta Lietuvos individualios partnerystės su NATO programa. Joje numatyti konkretūs renginiai, kuriuos NATO ir Lietuva vykdo kartu, kad būtų patenkinti Lietuvos karinių pajėgų specifiniai poreikiai.
Tai buvo pirmas ryškus bendradarbiavimo su NATO vaisius, iliustruojantis Lietuvos progresą integruojantis į Vakarų institucijas ir vedantis į Lietuvos narystę NATO.
Tuo metu Lietuvos diplomatai dėjo dideles pastangas dėl valstybinių sienų nustatymo. Keistai gali skambėti tai, jog daugiausia problemų dėl jūrinių ribų kilo būtent su kaimynine Latvija.
Derybose su Latvija buvo deramasi dėl jūrinės sienos nustatymo. Beveik 100 kilometrų kranto linijos turinti Lietuva siekė turėti bent 10 kilometrų sąlytį su Švedijos jūrine ekonomine zona.
Tokiam sprendimui nepritarė gerokai platesnę kranto liniją turinti Latvija, ji siūlė jūrines ribas skaičiuoti pagal kitą metodiką, kuri Lietuvai paliktų apie 2 kilometrus su Švedija besiribojančios jūrinės ekonominės zonos.
Paraleliai vyko ir derybos su Baltarusija ir Rusija dėl valstybinių sienų nustatymo. Teigta, jog dėl sausumos sienų problemų nėra, tačiau jų kėlė tos pačios derybos dėl jūrinės sienos ir ekonominės zonos nustatymo.
Derybose nustatyta beveik 300 kilometrų sausumos siena su Rusija, susitarta, jog ribos eis Vištyčio ežero viduriu. Tuo metu su Baltarusija derėtasi dėl Adutiškio stoties ir geležinkelio linijos, kuri praktiškai ir nužymėjo Lietuvos ir Baltarusijos valstybinę sieną.
Nukentėję telefonai
1994 metais mobiliųjų telefonų savininkus Lietuvoje buvo galima skaičiuoti tik dešimtimis. Skambinta laidiniais telefonais arba viešaisiais telefonais, kuriems prigijo taksofonų pavadinimas.
Šie tapdavo nuolatiniu vandalų taikiniu. Vien Kaune per 1994 metus apvogti ar suniokoti 133 miesto telefonai. Anot policijos, tuo metu buvo vagiamos aliumininės konstrukcijos ir pristatomos į metalo supirkimo punktus.
Būdavo atvejų, kai su aliumininėmis durimis dingdavo ir visa kabinos konstrukcija. Policijos teigimu, tokiais darbais užsiimdavo nepilnamečiai. Dėl šios situacijos buvo griežtinamos spalvotųjų metalų supirkimo taisyklės. Užfiksuoti ir 7 atvejai, kai dingo visa telefono kabina.
Siekiant pažaboti spalvotųjų metalų vagystes, buvo griežtinamos jų supirkimo taisyklės ir skiriamos griežtos baudos supirkinėjančioms įmonėms.
Turtingesniems lietuviams buvo siūloma įsigyti radijo telefonus. Naująją prekę buvo privaloma registruoti, o kartais tokio telefono dažniai sutapdavo su televizijos ir taip vienas radijo telefonas galėjo visą namą palikti be televizijos signalo.
Tačiau ir čia atsirado piktnaudžiaujančių. Prekybos vietose atsirado be leidimo ir reikiamų sertifikatų parduodamų telefonų, kuriuos buvo grasinama konfiskuoti.
Iškilmingas prekybos centro atidarymas
1994 m. lapkričio 26 dieną Vilniaus Lazdynų mikrorajone duris atvėrė „bendros Lietuvos ir Rusijos įmonės“ prekybos centras „Jan&Co“. Savitarnos principu veikiančių parduotuvių atidarymai Lietuvoje tapdavo tikru įvykiu – su muzikiniais pasirodymais, gerai pažįstamu vedėju ir iškilmingu juostelės perkirpimu.
Parduotuvėje buvo siūloma buities ir elektronikos prekių, kaip skelbiama reportaže, „geriausiomis kainomis“. Tačiau turbūt labiausiai dėmesį traukė tokios naujovės kaip „automatinės durys“ ir „kasos aparatai“.
Tuo metu dalis Panevėžyje veikiančių parduotuvių nusprendė skelbti streiką ir lapkričio 28 dieną nedirbti. Smulkusis verslas nebuvo patenkintas naujomis taisyklėmis, kurios negaliojo turgaus prekiautojams.
Lapkričio mėnesį įsigaliojo naujos taisyklės prekybos vietoms, privalomi tapo nauji kasos aparatai. Prekybininkai skundėsi, jog naujos prekybos taisyklės žlugdo smulkųjį verslą ir siūlė valstybei finansuoti naujų kasos aparatų įsigijimą.
Verslo temoje – ir Raigardo Musnicko reportažas apie Vilniaus centre įsikūrusį barą, kurio kaimynai nepatenkinti dėl nuolatinių siautėjimų ir naktį veikiančio baro sukeliamų problemų.
Aušros Vartų gatvėje įsikūręs baras glaudėsi vos 1,5 kambario bute, esą šiose patalpose veikė neteisėtai ir atsidarė negavus kaimynų leidimo.
Žemutinės pilies atstatymas
Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva neturėjo prezidentūros, jai teko glaustis Seime. Tuo metu planuota, jog nauja prezidentūra taps Vilniaus Žemutinė pilis. Jos atstatymo projektų konkursas vyko 1994 m. gruodžio 1 dieną.
Šiandien Valdovų rūmų pavadinimu žinomam muziejui planuota skirti net 250 milijonų litų, o rūmų architektūrinė vizija buvo dėliojama iš išlikusių tapybos darbų.
Rūmų atstatymo darbai tuo metu lyginti su „valstybingumo atkūrimu“. Konkursui buvo pateikti 6 maketai. Vaizdo įraše matomas vienas iš projektų vėliau tapo pagrindu atstatymo darbams.
„Sekundės“ griūtis ir inkasatorių užpuolimas
1994 metais prasidėjo ir naujai įsisteigusių bankų griūtis, o vienu pirmųjų skandalingai kritusių bankų tapo „Sekundės“ bankas. Jo savininkas buvo kaltinamas iššvaistęs apie 40 mln. indėlininkų pinigų.
Pinigų neatgavę „Sekundės“ banko indėlininkai rengė mitingus, kreipėsi į prezidentą bei Vyriausybę ir reikalavo nemokiam bankui iškelti bankrotą, areštuoti kreditorių turtą.
Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas Vytautas Juškus komentavo, jog tai pirma tokia byla Lietuvoje, kad prezidentas įpareigojo visas institucijas atlikti reviziją dėl banko nemokumo, o indėlininkams nereikėtų tikėtis atgauti pinigus.
Skaičiuojama, kad 1994–1996 metais Lietuvoje buvo likviduota 17 bankines paslaugas teikusių įstaigų.
Tačiau tai nebuvo vienintele problema – 1994 m. lapkričio 24 d. Vilniuje buvo užpulti kito – „Tauro“ banko – inkasatoriai. Jiems atvykus į vieną iš skyrių, laiptinėje jie buvo užpulti ir kėsintasi į kelis šimtus tūkstančių litų.
Vėliau vienas iš nukentėjusiųjų komentavo, jog juos užpuolė 18 metų jaunuoliai, panaudoję dujų balionėlį. Inkasatoriai buvo priversti panaudoti ginklą, todėl jaunuoliai metė lagaminą ir pasišalino iš užpuolimo vietos.
Daugiau praeities archyvų rasite „LRT archyvų“ puslapyje: https://www.lrt.lt/paveldas
