Lapkričio pabaigoje Strasbūre buvo oficialiai patvirtinta naujoji Europos Komisija (EK). Joje – naujas gynybos ir kosmoso komisaro portfelis, kurį gavo ilgametis europarlamentaras Andrius Kubilius. LRT.lt interviu metu A. Kubilius akcentavo, kad pagrindinis iššūkis – rasti pinigų gynybai dabar, laikas tiksi, o gynybai reikia bent 500 milijardų eurų. Nors Europa turi potencialo varžytis kosmose, amerikiečiai Europą lenkia su didžiulėmis investicijomis, o ant kulnų jau lipa ir Kinija.
– Pagal Mario Draghi (buvęs Italijos premjeras ir Europos Centrinio Banko pirmininkas – LRT.lt) raportą, kalbant apie gynybą, Europos Sąjunga (ES) susiduria su finansavimo problema. Tai nėra jokia paslaptis. Valstybės narių išlaidų skyrimas gynybai labai fragmentuotas – vienos neskiria net 2 proc., nors tai yra NATO standartas, o tai sumenkina galimybes stiprinti ginkluotę ir atremti galimas grėsmes.
Atsiliekama nuo pasaulinių konkurentų kaip JAV, Kinija. Reikia didinti gynybos biudžetą, koordinuoti išlaidas, kurti stipresnes vidaus tiekimo grandines, kad sumažintume priklausomybę nuo ES nepriklausančių tiekėjų, kad Bendrija galėtų sustiprinti savo autonomiją.
Tai klausimas kaip būsimam gynybos ir kosmoso komisarui: ką darysite, jei daugiau visgi būsite atsakingas už finansų paiešką?
– Draghi raportas yra svarbus dalykas, bet mano darbas prasideda nuo vadinamojo misijos laiško, kurį gavau iš Ursulos von der Leyen. Jis prasideda nuo pavedimo – per 100 dienų parengti vadinamąją Baltąją knygą apie Europos gynybą ir kad ta Baltoji knyga pasiūlytų priemones, ką reikia daryti, kad Europa, Europos Sąjunga (ES) būtų pasirengusi patiems ekstremaliausiems kariniams netikėtumams. Išvertus į paprastesnę kalbą – būti pasiruošusi galimai karinei agresijai. Suprantama, kad pirmiausiai turima omenyje Rusijos agresija.
Iš kitos pusės, reikia pabrėžti, kad daugelio ES šalių žvalgybų vadovai net ir atvirai teigia, kad Rusija gali būti pasirengusi su tokia agresija pulti vieną ar kitą ES valstybę dar iki 2030 m. Kitaip sakant, laikas yra labai suspaustas ir norint tą agresiją atremti, be abejo, ES turi būti tinkamai pasirengusi ir toks pasirengimas galbūt net ir atbaidytų tą patį Putiną galvoti apie kokią nors agresiją.
– Kalbant apie tą Baltąją knygą, jūsų vizija šiuo metu – kaip matote tą klausimą? Kokie variantai galimi ir ką galime padaryti kaip ES?
– Turėtų būti atspindėti svarbiausi dalykai. Turime galvoti apie pasirengimą, nes grėsmės yra labai aiškios tiek artimo, tik tolimesnio laikotarpio. Artimu laikotarpiu yra Rusija, o tolimesniu laikotarpiu gali būti Kinijos auganti karinė galia ir dėl to natūraliai pasislenkantis JAV dėmesys Kinijos link ir mažėjantis jų dalyvavimas ginant Europą. Bet čia yra dešimtmetis į ateitį, dabar yra Rusija.
Tai Rusijos grėsmei atremti reikia būti pasirengus ir tam yra NATO, kuris rengia gynybos planus ir rengia vadinamuosius karinių gebėjimų tikslus. Labai tiksliai įvardijama, ko reikia tam, kad būtų atremta tokia grėsmė. Dabar kaip tik tie tikslai yra peržiūrimi. Nors NATO tų planų lyg ir neskelbia, bet buvo informacija paskelbta vokiečių laikraštyje „Die Well“, ten yra išvardyta: reikia papildomų 49 brigadų, t. y. daugiau kaip 240 tūkst. karių, reikia 1,5 tūkst. tankų, reikia tūkstančio artilerijos ir t. t.
– Čia visu ES mastu. O dabartinėmis aplinkybėmis, kiek mes atsiliekame nuo standarto?
– Tikrai nemažai, tas atsilikimas yra nemažas, ypač įskaitant tai, kad Rusija jau savo ekonomiką yra perkėlusi ant vadinamų karo ekonomikos bėgių ir gamina, naujina karinę įrangą. Europa dar vis taip po pamažu, bet matėme Europos problemas pagaminant milijoną artilerijos sviedinių Ukrainai. Dabar lyg ir pajudėjo, bet viskas lėtai evoliucionuoja.
– Dėl tos lėtos evoliucijos. Ne pirmus metus vaikštote ES struktūros koridoriais ir bendraujate su tais žmonėmis. Jūsų manymu, kur yra visos ES kaip tokios problema dėl to lėtumo? Ar kad valstybės fragmentuotai viską mato, ar čia yra ir kažkokių gilesnių dalykų?
– Viena problema, man atrodo, yra tai, kad iki šiol ta grėsmė buvo ne visų vienodai suprantama. Dabar galbūt to supratimo atsiranda daugiau. Europos Komisijos (EK) vadovybė, Komisijos prezidentė, yra įvardijusi, kad gynyba bus vienas iš dviejų svarbiausių prioritetų: konkurencingumas ir gynyba. Tai dabar gynybai tikrai skiriama daug dėmesio, todėl atsirado ir gynybos komisaras. Kaip aš sakau, tai yra artimo laikotarpio iššūkiai ir tie perspėjimai, kuriuos girdime, reikalauja veiksmų. Reikia įsivertinti, kokių ginkluotės rūšių mums trūksta, tada atsakyti į klausimą, kaip atrasti pinigų, kad tokius ginklus būtų galima pasigaminti, ir tada reikia tartis su pramone, kad ji tai pagamintų. Tai irgi nėra paprasta. Galų gale, net ir kariniu požiūriu labai svarbu turėti išplėtotą pramonę nelabai toli, Europos kontinente, nes jeigu prasidėtų karas, ko mes, aišku, tikimės išvengti... Bet, jeigu prasidėtų karas, gamybos pajėgumai reikalingi netoli nuo karo zonos. Čia yra paprasta logika.
– Ir norint mažinti priklausomybę nuo JAV?
– Ne tai, kad priklausomybę, tiesiog Europa kol kas negamino jokių ginklų, kuriuos gamino tik Amerika, todėl perkame iš JAV. Reikia plėtoti savo gamybą, reikia plėtoti su ta pačia JAV. Daug ko reikia. Bet iš vienos pusės, reikia pinigų ir tų pinigų reikia dabar, o ne kada nors, nes vadinamasis ES daugiametis biudžetas, kuriame mes taip pat tikimės, kad bus skirta daugiau pinigų gynybai, pasirodys tik 2028 m. Toks yra biudžetinis ciklas ir jame galbūt bus numatyta daugiau pinigų gynybai, bet iki 2028 m. mes negalime laukti, jeigu mes realiai vertiname, kad Rusijos grėsmės yra čia pat.
Tai tuo atveju mums reikia ieškoti tų pinigų dabar ir kalbama apie 500 mlrd. eurų, kuriuos reikia papildomai įdėti į ES gynybą per artimiausius 10 metų. Mano nuomone, jeigu jau sukeliame tuos 500 mlrd., panašiai kaip buvo padaryta per pandemiją, kai ES skolinosi, tai tuos pinigus galima turėti kaip galima greičiau ir tada jau žiūrėti, per kokį laiką juos reikia išleisti. Čia yra vienas svarbiausių uždavinių ir tą kalba tas pats Draghi, kuris irgi sako, kad reikia 500 mlrd. Tuos 500 mlrd. reikia išleisti būtent tam, kad gautume aiškų rezultatą: tiek tankų, tiek artilerijos ir t. t., tą numato NATO vadinamieji ginkluotės tikslai [angl. capability targets].
Iš vienos pusės mums reikia, kaip Draghi sako, kelti savo pramonės konkurencingumą. Prieš tai kitas italų premjeras Letas irgi ES parengtame raporte rašė, kad reikia plėtoti bendrą gamybos pramonės rinką, nes gynybos pramonė labai fragmentuota. Tie dalykai yra svarbūs, čia reikia nuosekliai siekti permainų, bet, kaip aš sakau, su bendra ginklų rinka ar konkurencingesne pramone, vien tik su tais pasiekimais mes Putino agresijos nesustabdysime. Reikia realių tankų, realios artilerijos ir t. t. Tai čia du paraleliai vienas kitą skatinantys uždaviniai, nes, man atrodo, kad jeigu mes sugebėtume sutarti, kad štai užkuriame gamybą tokiems dideliems kiekiams Europoje pagamintų ginklų, tai tas automatiškai kurtų ir bendrą rinką, ir stiprėtų konkurencingumas ir t. t.
Įsivertinę grėsmes, mes turime ieškoti atsakymų į tris klausimus iš eilės: ir pirmas pats aktualiausias bus, kaip stiprinti karinę paramą Ukrainai. Antras – kaip gaminti tiek ginkluotės, kad užtektų Ukrainai ir mums patiems. Trečias – kaip surasti pinigų tiek, kad galėtume visa tai realizuoti. Tai apie tai čia dabar ir kalbame. Rengiame tą Baltąją knygą, apie tai daug diskutuosime. Sulaukėme įvairių reikšmingų pasiūlymų iš karinės Europos pramonės, iš skirtingų šalių. Tokie darbai jau vyksta.
– 500 mlrd. eurų skamba kaip milžiniška suma. Ar skolinimasis yra vienas iš tų variantų, kaip kad pandemijos laikais? Ar yra kažkokių alternatyvų?
– Čia diskutuosime. Dar negaliu pateikti aiškaus atsakymo, yra įvairių skolinimosi variantų. Kaip per pandemiją eiti į rinką ir skolintis, – čia atsiranda daug baimių, kad praskolinsime visą ES būsimą biudžetą. Pagrindinis klausimas yra, kaip numatyti, iš kur bus grąžinamos tos pasiskolintos lėšos. Jeigu liks taip, kaip per pandemiją, kad grąžinama tik iš biudžeto, tai yra daug nerimo ir yra daug šalių, kurios tam labai prieštarauja.
Mano vienas iš siūlymų yra pasižiūrėti, ar būtų galima numatyti grąžinimą iš šalių narių išlaidų, skirtų gynybai, t. y. nedidelę dalį tų pinigų, ką dabar šalys išleidžia 2 proc., kai kurios ir daugiau, kai kurios ir mažiau (...). Tai iš tų lėšų numatyti, nežinau, 0,1 proc. ar kažkiek kiekvienais metais per ateinančius 20–50 metų. Taip sakant, išdėlioti tą grąžinimą. Esmė, kad mums tų pinigų reikia dabar. (...), nes tai, kad didės gynybos išlaidos, ir panašu, kad jos kils iki 3 proc., mums neišsprendžia problemų. Mums dabar reikia daug pinigų ir kelti savo pramonę, gaminti tai, kas reikalinga.
– Anksčiau buvo garsiai kalbama dėl bendros ES kariuomenės, bet lyg dabar tai pritilo. Ar ši idėja vis dar gyva?
– Ji kažkur tarp ekspertų gal ir sukasi, bet, mano įsitikinimu, klausimas čia teorinis, labai ilgos perspektyvos. Jeigu kas nors manęs paklaustų, ar 2050-aisiais gali būti kokia nors ES kariuomenė, – galbūt. Bet jeigu manęs kas nors paklaustų, ar dabar mes turime pulti ir ją kurti, tai sakyčiau, kad ne, nes tai būtų strategiškai nelabai išmintinga.
Dabar mums reikia koncentruotis į savo gebėjimų, materialinių poreikių greitą sukūrimą, turėti ginklų. Kad kiekviena šalis, kuri įgyvendina NATO gynybos planus, turėtų ginklų, kitų resursų, kokie reikalingi, kad būtų sutvarkyti karinio tranzito reikalai, infrastruktūra sukurta. (...) Tada, jeigu pradėtume galvoti apie Europos kariuomenę, iškiltų teoriniai klausimai, kaip čia su NATO ir t. t. Tai aš tiesiog matau, kad tam ne laikas dabar.
– Trumpai tariant, daugiau problemų negu sprendimų.
– Kada nors ateityje. Kaip aš sakau, jeigu žiūrėtume į 10 metų perspektyvą, kas tuo metu gali būti reikšminga, tai sakau, kad žiūrėkite į amerikiečius. Aš matau jų realų susirūpinimą. Taip, kaip mes nagrinėjame Rusijos gynybos pramonę ir ką jie pasigamina, taip amerikiečiai nagrinėja Kinijos gynybos pramonę. Kinijos gynybos pramonė ir ginklavimasis vyksta labai sparčiai, tai kelia nerimą JAV ir natūralu, kad JAV rūpės labiau, kaip atgrasyti tą kylančią grėsmę. Tada jie skirs daugiau dėmesio būtent Kinijai ir natūralu, kad gali būti taip, jog jų dėmesys mūsų reikalams gali nuosekliai mažėti. Bet tai nebus dėl to, kad amerikiečiai nemyli Europos, tiesiog taip klostosi aplinkybės, kad mums reikia prisiimti čia didesnę naštą, nes amerikiečiai prisiima didesnę naštą už Kinijos sulaikymą. Tai yra reikalinga ir mums, nėra taip, kad Kinija nėra mums svarbu. Mums svarbu.
– Dabar apie kosmosą šiek tiek. Tame pačiame raporte minima, kad ES iš viso yra 800 kosmoso bendrovių ir Bendrija yra antroje vietoje pagal investicijas į kosmoso sektorių. Aišku, pirmauja JAV, nes ten investicijos smarkiai išaugo per pastaruosius 3-ejus metus, o ir Kinija lipa ant kulnų. 2023 m. ES valstybių narių viešosios išlaidos sudarė apie 13 mlrd. dolerių, o JAV buvo investuota 37 mlrd. dolerių. Kinija, tikėtina, aplenks Europą per ateinančius kelerius metus ir iki 2030 m. investuos 20 mlrd. dolerių.
Kadangi atsirado kosmoso komisaro pareigybė, jūsų nuomone, ar tai nelems trinties su Europos kosmoso agentūra (European Space Agency – ESA), nes ji veikia kaip ir nepriklausoma organizacija? O gal tas bendradarbiavimas padidės ir sanglauda bus didesnė?
– Su ESA nėra kažkokių konfliktų. Taip, tai yra savarankiška agentūra, bet nemažą jos biudžeto dalį sudaro ES indėlis ir EK kartu su ta pačia ESA organizuoja daug projektų. Čia yra tai, kuo mes galime pasididžiuoti, nes gal Draghi raporte tas ir nepabrėžta, kadangi jis labiau kalba apie iššūkius, bet yra dalykų, kuriais galima pasidžiaugti.
Tarp to, ką galima vadinti kosmoso paslaugomis, yra, pvz., GPS – arba pozicionavimo – paslaugos. Su ES sukurta sistema „Galileo“ mes turime pačią tiksliausią paslaugą. Tris kartus tikslesnę negu amerikiečių, 5 mlrd. vartotojų visame pasaulyje. Taip kad ryškiai pirmaujame.
Toliau, visas pasaulis pripažįsta, kad mūsų vadinamoji sistema „Copernicus“, skirta Žemės stebėjimui, taip pat kokybiškiausia. Dabar kaip tik po kelių dienų pradedame realizuoti, pasirašomi kontraktai trečiai didelei programai – saugaus palydovinio ryšio sistemai. Tai, ką Muskas daro su „Starlink“ (Elono Musko – „SpaceX“ įkūrėjo – sukurtas palydovinio interneto tinklas, skirtas greitam ir patikimam interneto ryšiui visame pasaulyje, ypač atokiose ar nepasiekiamose vietovėse, tiekti – LRT.lt), tai dabar pradeda Europa daryti su sistema „Iris-2“ arba „Iris2“. Ji bus kompaktiškesnė, efektyvesnė negu Musko ir t. t. (...)
– Tai Europa gerai atrodo. Man įdomu, ar Europa sugebėtų konkuruoti su NASA ir Kinija, nes mes savojo Elono Musko kaip ir neturime?
– Taip, bet tuo, kaip ir sakiau, mes galime džiaugtis. Kokių mes turime problemų? Tai kad E. Muskui esame visiškai pralaimėję konkurenciją angliškai vadinamam launching systems: raketų paleidimo sistemos, palydovų iškėlimas į kosmoso erdvę. Čia yra pralaimėta, tą visi supranta, nes kažkada 2014-aisiais buvo padaryti sprendimai, kurie ne itin numatė ateitį, buvo likta prie standartinių raketų nešėjų modelio – „Ariane 6“.
– Kurią irgi užtruko paleisti.
– Užtruko, vėlavo. Dabar jau lyg ir atsistoja ant kojų, liaudiškai tariant. Bet ji nėra ta pakartotinio leidimo sistema, todėl ji yra brangesnė. Be to, E. Muskas eina tų labai sunkių didelio krovinio raketų link ir natūralu, kad vieno kilogramo pakėlimas į kosmosą darosi vis pigesnis ir pigesnis. Europa čia tiesiog nebegeba konkuruoti. Bandoma pasivyti, neatsilikti. Už tai yra paskelbta daug konkursų privačioms partnerystėms ir yra kviečiamas verslas, net visai naujas.
Tie 800 kompanijų priklauso naujajai kosmoso industrijai, nes šalia tų jau nuo seno veikiančių stambių kompanijų, tokių kaip „Ariane“ ir kitų, atsiranda daug visiškai naujų – kol kas startuolių, mažesnių kompanijų, bet labai dinamiškų, labai ambicingų ir sparčiai besiplėtojančių. Joms yra siūloma dalyvauti projektuose, kaip atgauti tą gebėjimą, kad jos siūlytų naujus raketų paleidimo modelius, naujus palydovų nešėjus. Tas juda, nežinau, kokį gausime rezultatą, bet ir čia judame į priekį. Kartu tikimės, kad kitame daugiamečiame biudžete bus lėšų, skirtų kaip tik kosmosui, nes vien tam, kad jau tas sukurtas sistemas „Galileo“, „Copernicus“ ir dabar „Iris2“, išlaikytume ir atnaujintume, ir dar kai kuriose vietose numatytume kaip tik jų paslaugų gynybos ir saugumo plėtrą, reikės žymiai daugiau pinigų, negu dabar yra biudžete.
– Kokią sumą numanote?
– Dabar yra maždaug 14 mlrd., tai mes tikimės, kad bus kelis kartus daugiau. Tiesiog paprastas dalykas – arba mes išlaikome tokias sistemas kaip „Galileo“, veikiančias su visomis paslaugomis, kurias gauname, arba jos nebegalės veikti. Čia net nėra kalba apie kažką labai revoliucingai naujo, tiesiog sąnaudos tų sistemų palaikymui yra tokios, kokios yra, jų neatpiginsi.
– 2023 m. viena Ispanijos kosmoso bendrovė sakė, kad 30 proc. finansavimo ateina iš viešų šaltinių, bet jie yra smarkiai priklausomi arba bent jau buvo smarkiai priklausomi nuo privačių investicijų. Tada jie akcentavo, kad EK turėtų parodyti investuotojams, kad kosmoso rinka egzistuoja ir kad jiems reikia ne pagalbos, o kontraktų. Dabar užsiminėte, kad siūlote dalyvauti visokiuose projektuose, ar čia kontraktai ir projektai yra tas pats?
– Tas pats. Yra bent, kiek žinau, trys tokie būtent paleidimo [projektai – LRT.lt]. Vienas yra space ticket (...), „Ariane 6“ arba tie „SpaceX“ yra stambios kompanijos, stambios raketos ir t. t., o dabar ieškoma būdų šalia to plėtoti micro-launching. Tai yra nedidelės raketos su ne tokiu dideliu svoriu, kurį gali pakelti, bet jos gali būti labai greitai paleidžiamos. Tai labai dinamiška, nereikia savaičių ar kažkiek mėnesių pasirengimui, galima čia pat greitai paleisti ir tas vėlgi darosi svarbu.
Yra space for defense ir yra defense of space. Yra, ką kosmosas duoda gynybai, ir yra taip, kad iškyla klausimas, kaip reikės ginti savo įrangą kosmose, be kurios gynyba ant žemės yra nebegalima. Natūralu, kad iškyla pavojų, jog ji bus atakuojama vieno ar kito priešininko. Rusai jau parodė 2021-aisiais, kaip jie sunaikino savo palydovą kosmose, išnaudodami kitą palydovą. Nežinau visų planų, bet gynybai, manoma, labai reikia būtent tų micro launcherių, kad jeigu matai pavojų, kad kažkoks priešas artėja prie tavo palydovo su savo palydovu, tu galėtum greitai sureaguoti: paleidi savo gynybinį palydovą ir, taip sakant, žvaigždžių karai vyksta visa apimtimi. Tie dalykai yra nauji ir tas, kaip sakau, space ticket mažiems.
Paskutinis yra maždaug krovinių pakėlimo į kosmosą konkursas. Kai kurie ekspertai sako, kad tai, ką dabar daro ESA su tuo konkursu, kartoja tai, ką NASA darė 2006-aisiais, kai kaip tik paskelbus tokį konkursą privačioms kompanijoms atsirado Muskas su savo „SpaceX“, dalyvavo tame konkurse, laimėjo, plėtojosi ir vystėsi, gavo paramą visą ir pan. Europa vėluodama, bet bando pasimokyti iš JAV.
– Mes užsiminėme, kad konkuruojama su „SpaceX“ ir kad jie mus lenkia. O bendradarbiavimas su jais kartu yra įmanomas?
– Jis yra įmanomas ir jo buvo, kai negalėjo „Ariane 6“, kai vėlavo, tai neliko, ką daryti, kadangi reikėjo paleisti (...), ir tada europiečiai kreipėsi į „SpaceX“. Jų palydovai buvo pakelti į kosmosą.
Bet šiaip čia tas pats, kas su gynyba, kad mums likti be autonomijos, be savo prieigos prie kosmoso erdvių yra nesaugu. Dėl to nėra labai gerai visus pinigus, kuriuos skiriame tam, kad palydovus pakeltume į kosmosą, atiduoti „SpaceX“. Reikia plėtoti savo pajėgumus, bet čia nėra kažkas tokio, kad niekados gyvenime „SpaceX“ mes nesinaudosime ir t. t.
