Tarp skirtingų propagandos priemonių galima išskirti vadinamąją „karštos bulvės“ techniką. Įgyvendinant šią techniką, propagandistas siekia paskatinti tam tikrus įvykius oponento pusėje arba tiesiog pasinaudoti natūralia įvykių seka ar aktualiomis temomis. Pažymima, kad didžiausias efektas pasiekiamas būtent tuomet, kai išnaudojami įvykiai, kurie nepriklauso nuo paties propagandisto, t. y. kai tiesiog veikiama pagal situaciją, rašoma Vilniaus universiteto pranešime spaudai.
Prie „karštos bulvės“ technikos realizavimo galima priskirti ir atvejus, kai propagandos skleidėjai nukreipia savo dėmesį į tam tikras amžinas problemas, su kuriomis susiduria visos be išimties valstybės. Šias problemas nesunku įvardyti. Pavyzdžiui, kriminalinė veikla yra didesnis ar mažesnis iššūkis bet kuriai valstybei, lygiai taip pat kaip įvairios socialinės bei ekonominės problemos. Pastarosios taip pat tampa Kremliaus propagandos įkvėpimo šaltiniu bei manipuliacijų taikiniu.
Pavyzdžiui, ekonominių temų reikšmę propagandai pademonstravo nedidelis tyrimas, pristatytas šio teksto autoriaus tarptautinėje Centrinės Europos Politikos Mokslininkų Asociacijos konferencijoje Kaune šių metų spalio pradžioje. Tyrimas buvo skirtas prieš Europos Sąjungą nukreiptiems naratyvams, aptinkamiems tokiuose Kremliaus propagandos šaltiniuose kaip „Baltnews“ ir „Sputnik Litva“.
Verta paminėti, kad tradiciniai antieuropiniai Kremliaus propagandos naratyvai yra gerai žinomi. Maskva mėgsta skleisti melagienas apie „LGBT diktatą“, moralinį Europos smukimą, siekia vaizduoti Baltijos šalis kaip „okupuotas ES“. Žinoma, šie naratyvai irgi buvo nuspėjamai aptikti tyrimo metu, tačiau savotišku netikėtu atradimu tapo tai, jog minėtos pseudožiniasklaidos priemonės, kalbant apie Europos Sąjungą, aktyviausiai manipuliuoja ekonominėmis temomis.
Suprantama, kad nemažai dėmesio Kremliaus propagandos šaltiniuose skiriama sankcijų temai. Nuolatinis teigimas, kad „sankcijos neveikia Rusijos“, o daro nepataisomą žalą Baltijos šalims ir ES, paradoksaliai įrodo, jog Maskvą sankcijos veikia. Galbūt ne taip fatališkai, kaip buvo tikėtasi, bet ši tema akivaizdžiai neduoda Kremliui ramybės.
Šalia to pastebėta tendencija, kad „Baltnews“ ir „Sputnik Litva“ siekė rašyti apie bet kokią, kad ir menką, ekonominę problemą, su kuria susiduria Lietuva, nuspėjamai ignoruojant pozityvias šios sferos naujienas. Nušviečiamų problemų mastai taip pat dažnai akivaizdžiai buvo išpučiami.
Paaiškinti minėtas tendencijas iš tikrųjų nėra sunku. Nagrinėtos pseudožiniasklaidos priemonės yra skirtos Lietuvos (o kalbant apie „Baltnews“ – bendrai Baltijos šalių) informacinei erdvei. Jų tikslas – pasiekti vietinę rusakalbę auditoriją, t. y. žmones, kurie gyvena Lietuvoje. Tokiu atveju pasakojimai apie „LGBT diktatą“ ar „ES okupaciją“ yra mažai veiksmingi, nes nėra paremti realijomis. Tuo tarpu retas kuris žmogus yra visiškai patenkintas savo finansine padėtimi ir nenorėtų gyventi geriau. Propagandistai siekia tuo pasinaudoti, kurdami permanentinės ir gilios ekonominės krizės vaizdą. Tokiu būdu atskiri ekonominių nesėkmių ar sunkumų epizodai tampa tą vaizdą patvirtinančiais „įrodymais“.
Šiame kontekste būtina paminėti, jog ypatingu propagandos taikiniu gali tapti pažeidžiamos visuomenės grupės.
Pavyzdžiui, žmonės, gyvenantys žemiau skurdo ribos arba tiesiog sunkiai suduriantys galą su galu. Propaganda itin naudojasi tuo, kad žmonių ilgai patiriami sunkumai ir negandos daliai jų formuoja vadinamąjį „aukos mąstymą“ (angl. victim mentality). Tokiam mąstymui būdingas savęs nuvertinimas, kuris veda į bejėgiškumą, taip pat lemia dėmesio koncentraciją į negatyvius įvykius bei traumas. Pažymima, kad toks mąstymas sumažina kritiškumą ir skatina emocijų proveržį – ypač susierzinimo, pykčio bei gailesčio sau. Žmonės, pasidavę aukos mąstymui, yra linkę kaltinti dėl savo nesėkmių kitus.
Kremliaus propaganda išmaniai pataiko į dėl aukos mąstymo kenčiančių žmonių pojūčius. Pirmiausiai, propagandos naratyvai siūlo savotišką atpirkimo ožį – juo gali tapti valdžia, tam tikros politinės ir visuomeninės grupės, arba valstybė kaip tokia. Į šiuos taikinius nukreipiamas pažeidžiamų visuomenės grupių pyktis ir nepasitenkinimas. Tuo pat metu naratyvo recipientas yra savotiškai raminamas – propaganda nuima visą atsakomybę dėl likimo nuo jo ir įtikina, kad visų žmogaus problemų priežastis slypi „valstybės neveiksnume“.
Vis dėlto, reikia turėti galvoje, jog ta pati Kremliaus propaganda dažnai išnaudoja realias problemas ir realius skaudulius. Skurdo ar ekonominės atskirties problema nėra jos išgalvota. Todėl galima prieiti prie gana netikėtos, bet logiškai pagrįstos išvados, jog kova su negatyviais socialiniais ir ekonominiais reiškiniais leistų pasiekti ne tik tiesioginį pozityvų efektą, mažinant skurdą ir atskirtį, bet kartu ir stiprintų informacinį visuomenės atsparumą. Formulė čia yra labai paprasta: kuo mažiau socialinių sukrėtimų patiria valstybė – tuo akivaizdesnis „ekonominių“ propagandos naratyvų melas, manipuliacija ir hiperbolizacija. Kalbant vaizdingai, čia tas atvejis, kai vienu šūviu galima nušauti du zuikius.
Publikacija parengta vykdant Lietuvos Mokslo Tarybos pagal sutartį Nr. S-VIS-23-17 finansuojamą projektą „Lietuvos socialinės ir gynybos politikų sankirtos: socialiai pažeidžiamų grupių atsparumas hibridinėms grėsmėms“
