„Po 60-mečio pradėsiu paskutinį ir, ko gero, patį paslaptingiausią savo gyvenimo etapą...“ – mįslingai nusišypsojo kaimynas. „Kodėl?“ – susidomėjo bičas. „Dėl staiga atsiradusios, nežinia kam reikalingos laisvės ir realiai priartėjusios mirties. Gyvenimo darbai baigti, užaugo vaikai, įvyko karjera, uždirbti pinigai. Kilo klausimas: kas toliau?“ – gurkšnodamas alų postringavo kaimynas“. Tai novelės „Senatvė“ ištrauka, kurią į Vyriausybės posėdžių salę susirinkusiems senjorams skaitė Valstybės pažangos tarybos narys, novelės autorius Algirdas Kaušpėdas.
Jis, drauge su kitais Valstybės pažangos tarybos nariais Gaja Šavele ir Raimondu Kuodžiu bei renginio „Lietuva 2050 – labiau smalsu ar baisu?“ pranešėjais Juliumi Jakučinsku, Linu Petkevičiumi ir svečiais, aktyviai įsitraukė į diskusiją apie vyresnio amžiaus žmonėms šiandien kylančius iššūkius, šalies ateitį ir veiksmus, kurių reikėtų imtis jau dabar, kad senjorų ir visos Lietuvos ateitis būtų kiek įmanoma šviesesnė.
Senjorams aktualu, kaip aktyviau įtraukti kaimo bendruomenes, jaunimą į Lietuvos ateities kūrimą, kaip sukurti tinkamas sveikatos priežiūros ir švietimo sistemas, kurios leistų senjorams pilnavertiškai įsitraukti į darbo rinką bei visuomeninį gyvenimą.
Prisijaukinti dirbtinį intelektą ir nuolat mokytis – būtina
Vilniaus universiteto mokslininkas L. Petkevičius drąsina aktyviai naudotis ir domėtis dirbtinio intelekto (DI) įrankiais, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius J. Jakučinskas mokymąsi ir domėjimąsi naujovėmis įvardijo kaip veiklas, kuriomis reikėtų užsiimti visą gyvenimą.
„Kartais net nežinome, kad jais naudojamės, tačiau iš tiesų su dirbtiniu intelektu susiduriame kasdien, pavyzdžiui, atrakinant telefoną savo atvaizdu ar piršto atspaudu“ – apie DI ne tik jaunimo, bet ir senjorų kasdienybėje kalbėjo L. Petkevičius. „Kad ir koks būtų dirbtinio intelekto technologijų taikymas – ar tai populiarusis ChatGPT, ar autonominis vairavimas – po kiekvienu algoritmu slepiasi matematinė formulė“ – mitą apie nesuvokiamus DI veikimo būdus paneigia jis.
Atkreipiamas dėmesys, kad DI bus galima integruoti į švietimo, slaugos, sveikatos priežiūros procesus. L. Petkevičius užsimina, kad jau netolimoje ateityje DI pagrindu veikiantys asistentai veikiausiai bus įperkami daugeliui pensinio amžiaus žmonių. „Jau dabar esama didelių proveržių DI integravimo į patologijų atpažinimo sistemas: DI jau trumpina įvertinimo, diagnostikos laiką, kurį tam anksčiau turėdavo skirti medikai. Manau, kad iki 2050 metų mes tikrai turėsime gerą, automatizuotą sveikatos sistemą“ – medicinos srities prognozėmis dalinasi mokslininkas.
Drąsiai naudotis ir įsisavinti naujoves skatina ir J. Jakučinskas. Jis teigia, kad jau dabar daug darbų atlikti ir palengvinti gali dirbtinis intelektas, o keičiantis technologijoms, keisis ir gyvenimas, šiuo metu egzistuojančių darbo rinkos rolių funkcijos.
Kita vertus, kaip pastebi J. Jakučinskas, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, lietuviai nerodo noro mokytis, besimokančiųjų visą gyvenimą mūsų šalyje nėra daug. „Bendras iššūkis valstybei ir visuomenei – atrasti motyvaciją mokytis. Kaip į(si)tikinti, kad mokymasis, investicija į save yra svarbu?“ – retoriškai klausia jis ir svarsto, ar požiūrį į mokslą įmanoma būtų pakeisti vis kartojant, kad nuolat besimokantis žmogus – sveikesnis, ilgiau gyvenantis, gebantis priimti teisingus, naujomis žiniomis ir įgūdžiais paremtus sprendimus.
Pasak J. Jakučinsko, šiuo metu Europos šalys juda privalomo mokymosi visą gyvenimą link: daugelis šalių įveda įvairius skatinimo mokytis visą gyvenimą mechanizmus. Jis pasakoja, kad šių metų pradžioje Lietuvoje pradėjusi veikti mokymosi visą gyvenimą platforma kursuok.lt sulaukė itin didelio dėmesio ir buvo sėkmingesnė nei, tarkime, Olandijos ar Italijos inicijuoti projektai. „Mus nustebino, kokia didelė buvo šios platformos paklausa, planuojame plėsti šios platformos vartotojų amžiaus ribas“ – sako jis.
Svarbu ne tik įvaldyti technologijas, bet ir gebėti kurti
Skaitydamas ir komentuodamas savo rašytą antišką novelę „Senatvė“, A. Kaušpėdas palietė ne tik poreikį vyresnio amžiaus žmonėms būti šiuolaikiškiems, bet ir susitaikymo su senatve, mirtimi ir kitas aktualias, neišvengiamas gyvenimo pabaigos temas. Kultūrą jis pažymi kaip esminį kiekvieno žmogaus gyvenimo bei ateities kūrybos elementą.
„Šiuo metu, būdamas 70-ies, išgyvenu gražiausius, auksinius savo gyvenimo metus. Mano gyvenimas pilnas kūrybos, ateities planų, o rūpesčių ir įsipareigojimų jau stipriai sumažėjo“ – apmąstymais dalijasi jis. „Tai, apie ką mes svajojame, kas toje vizijoje sudėta – visa ko pagrindą sudaro kultūra. Štai, ko mums trūksta, kur mes turime eiti, kaip turime kelti tiek savo Lietuviškąją, tiek pasaulinę kultūrą. Vienas iš uždavinių turėtų būti save susieti su kultūra vienokiu ar kitokiu būdu. Kultūra nėra vien meninė kūryba. Patikėkite, kūrybos galima rasti absoliučiai visur. Ir kultūra yra visur – gatvėje, restorane, darbovietėje ar kitur. Linkiu šiame pasaulyje ne tik būti, bet ir kurti“ – sako A. Kaušpėdas.
Sidabrinės ekonomikos samprata – niekam tikusi – tai ne kliūtis, o galimybė
Lietuvos ekonomistas, makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas, socialinių mokslų daktaras, dėstytojas Raimondas Kuodis tvirtina, kad gyvenimas nesibaigia ties 65 m. riba, o galimybių senjorams save realizuoti, ypač paslaugų sferoje – apstu.
R. Kuodis siūlo apmąstyti ne tik mokymosi visą gyvenimą, bet ir sidabrinės ekonomikos galimybes. Jis teigia, kad darbingo amžiaus ribos jau ilgą laiką teoriškai išlieka tokios pačios (15–64 m.), tačiau, žiūrint praktiškai, šios ribos plečiasi: vis daugiau žmonių renkasi sveiką gyvenimo būdą, dirba, mokosi, būna aktyvūs vis ilgesnį laikotarpį.
Ekonomistas drąsina sulaukus 65 m. neskubėti išeiti į pensiją, mat darbe išsilaikius dar bent vienerius metus galima padidinti savo pensijos išmokas. Jis taip pat svarsto, kad šiuolaikinėje darbo rinkoje pensinio amžiaus ribą perkopę žmonės save turėtų ne matyti užtarnautame poilsyje, o orientuotis į paslaugų teikimo sritį, kurioje galima dirbti fiziškai nesunkius, tačiau kompiuterinio raštingumo ar bent minimalaus kitų inovacijų išmanymo reikalaujančius darbus. „Svarbiausia – nebijoti technologijų“ – sako R. Kuodis.
R. Kuodis pabrėžia senjorų svarbą aktyviai įsitraukiant į jiems aktualių problemų sprendimą. „Vienintelė vieta, kur visko yra ir nieko netrūksta, yra rojus. Valstybėje, deja, reikia nuolat priimti sprendimus, pasirinkimus, kieno ir kokią problemą reikia spręsti dabar, o kokią atidėti. Jūsų vis daugiau, tad būkite tas balsas, kuris darytų įtaką valstybėje daromiems sprendimams ir šie geriau atlieptų jūsų lūkesčius“ – sako jis ir skatina įdėti pastangų ne tik ginant savo lūkesčius, poreikius, bet ir kuriant gerovę valstybėje: kuo stipresnė valstybė bus, tuo geriau joje gyventi gali visos visuomenės grupės.
Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ – ilgesniam negu 20 metų laikotarpiui numatytas strateginis valstybės dokumentas. Vizija yra plati ir ilgalaikė svajonė, kuri padeda suprasti, kur norime eiti kaip visuomenė ilguoju periodu. Ją kūrė mokslininkų, visuomenės, verslo, valstybinio sektoriaus bei įvairių kitų sričių ekspertų komanda. „Lietuva 2050“ kurta atsižvelgiant į sparčiai besikeičiančią pasaulinę aplinką ir Lietuvos poreikius.
