Lietuvoje

2019.01.04 13:48

L. Linkevičius: neturėtume puoselėti iliuzijų dėl Baltarusijos dvejonių tarp Rytų ir Vakarų

Vladimiras Laučius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“2019.01.04 13:48

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka du kartus lankėsi Kremliuje. Skelbta, kad su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu jis derėjosi dėl Sąjunginės valstybės sutarties įgyvendinimo ir brangstančios naftos. Dėl naujo naftos ir jos produktų apmokestinimo Baltarusija teigia kasmet patirsianti milijardinių nuostolių ir reikalauja juos kompensuoti, o Rusija nebenori neatlygintinai subsidijuoti A. Lukašenkos režimo ir tikisi ko nors mainais.

Ar gali būti, kad mainais reikalaujama atsisakyti dar daugiau suvereniteto? Apie tai laidoje „Dienos tema“ pokalbis su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi ir Rytų Europos studijų centro direktoriumi Linu Kojala.

– 1999 metais Rusijos ir Baltarusijos pasirašyta sutartis numato daug bendrų dalykų – valiutą, mokesčius, transporto sistemas. Ši sutartis iki šiol nebuvo iki galo įgyvendinama, bet pastaruoju metu vėl prabilta apie tai, kad galbūt reikėtų ją prisiminti. Kai kurie politologai teigia, kad, pradėjus šią sutartį įgyvendinti, Baltarusijos suverenitetas dar labiau sumažėtų. Kaip Jūs vertinate tokias prognozes? Ar šis A. Lukašenkos vizitas galėjo vesti ta kryptimi?

L. Linkevičius: Prognozės daugiau astrologams gal būtų, o pagal situaciją tai reikėtų vertinti, kaip faktiškai yra. Žinoma, de jure 20 metų ta sąjunginė valstybė egzistuoja, tik nėra dar kol kas bendros valiutos, tačiau mes puikiai žinome, kaip yra integruota ta valstybė į Rusiją kitomis prasmėmis – saugumo, gynybos, žvalgybos, strateginių projektų.

Ir mūsų skaudulys Astravas gali būti pavyzdys, nes tai yra Rusijos pinigai, Rusijos technologijos ir Rusijos geopolitiniai tikslai Baltarusijos teritorijoje. Kažkada interviu sakiau, jog mes suinteresuoti, kad tie suvereniteto likučiai, kurie dar yra, kuo ilgiau išliktų. Aišku, tai įžeidu galbūt, galbūt reikėtų kitaip formuluoti, bet iš tiesų mes matome, kad ta šalis faktiškai yra kaip ir subordinuota. Tai kiek ir kokiais etapais tas vyks, matyt, vyks taip ir tiek, kiek tai naudinga Rusijai. Bet nemanau, kad tie esminiai momentai, apie kuriuos čia tik užsiminiau – saugumas, energetinė strategija, kiti dalykai iš esmės keisis. Mes neturėtume puoselėti iliuzijų.

Beje, tai ir vienas iš tikslų, ką turime paaiškinti mūsų sąjungininkams Vakaruose, nes kai kas gal kiek naivokai tą situaciją vertina. Ta prasme, kad jie nelabai mato, jog ta valstybė tiek integruota, kad jau vargu, ar kažką labai galėtų savarankiškai spręsti. Kažkokie taktiniai ėjimai, matyt, išliks – tai tarsi balansavimas, tiksliau, sėdėjimas ant tvoros ir žiūrėjimas ir į vieną, ir į kitą pusę. 

– Ar norite pasakyti, kad sąjungininkai tiki A. Lukašenkos laviravimo tarp Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos žaidimu?

L. Linkevičius: Tas žaidimas vyksta, bet mes turime matyti faktinę situaciją ir vertinti realybę. Na, kad ir saugumo dinamika. Neseniai vyko pratybos „Zapad“, ir matėme, kaip į Baltarusiją jos buvo integruotos, –buvo žymiai daugiau poligonų įtraukta negu Kaliningrado srityje.

Čia tik vienas iš pavyzdžių, galima ir daugiau jų paminėti, bet, manau, privalome realiai įvertinti faktą, jog turime išorinę ES sieną ne tiktai su Kaliningradu, bet ir 650 kilometrus su Baltarusija. Susumavus turime gana ilgą išorinę ES sieną su Rytų kaimyne, kuri nėra labai draugiškai nusiteikusi.

– Pone L. Kojala, šįkart jau tradicinis naujametinis A. Lukašenkos vizitas į Maskvą buvo sutiktas su tam tikru nerimu. Kai kurie analitikai sako, kad prasideda Baltarusijos inkorporavimas į Rusiją. Ar pritariate tokioms niūrioms prognozėms? Ar čia yra tiesiog eilinis pasiderėjimas dėl tų nuolaidų, kurias Rusija suteiks Baltarusijai?

L. Kojala: Tai nėra pirmosios tokios derybos, kai A. Lukašenka bando išsiderėti palankesnes sąlygas ir atiduoti Rusijai kiek įmanoma mažiau strateginių objektų arba apskritai to, ką galėtume pavadinti savo nepriklausomybe arba bent jau tam tikra autonomija priimti sprendimus. Tai tikrai nėra naujiena.

Visiškai sutikčiau su tuo, ką minėjo ministras, kad Vakaruose yra dažnai kalbama, jog Baltarusija tarsi balansuoja tarp Rytų ir Vakarų, ypač po atskirų A. Lukašenkos pareiškimų, esą mes tarsi galime prieštarauti Rusijos politikai, galbūt mes kitaip vertiname tai, kas vyksta Ukrainoje, negu sako Kremlius, galbūt mes norime atsiverti ES. Tarsi atsiranda vilčių, kad iš tikrųjų galbūt Minskas balansuoja, bet kai pasižiūri į praktiką, ji nesikeičia dešimtmečius: visi strateginiai sektoriai – nuo prekybos iki karinės integracijos – rodo, kad balansas gali būti tik iliuzija.

L. Kojala, E. Genio/LRT nuotr.

– Tai ar gruodžio pabaigoje įvyko kažkas tokio, kas smarkiai pastūmėjo Baltarusiją į Rusijos glėbį?

L. Kojala: Sakykime, kad tas akmens tašymas lašas po lašo vyksta ilgą laiką. Galbūt kažkada ir bus pasiekta tokia fazė, kai iš esmės Baltarusija nebeturės ką pasakyti apie tai, kad ji dar turi išlaikiusi savo kontrolę.

– Bet šiemet, sakote, dar nieko dramatiško neįvyko?

L. Kojala: Dar kol kas sunku pasakyti, ar iš tikrųjų įvyko lūžis, kuris galėtų reikšti kažką istoriško, o ne tai, kas vyksta jau ne vienerius metus ir galbūt tik dabar atsiduria dėmesio centre tų, kurie rečiau žvelgė į Baltarusijos politinę situaciją.

– Vidaus problemų kamuojama Rusija paprastai nukreipia dėmesį į išorę, nusimato sau kokią nors naują agresijos ar įtakos didinimo kryptį. Ar gali taip būti, kaip dabar daugelis analitikų sako, jog šiemet Rusija gali ieškoti naujų aukų? Ar nebus taip, kad 2019 m. Rusijos galbūt ne agresijos, bet įtakos didinimo auka bus būtent Baltarusija?

L. Linkevičius: Nemanau. Ir dabar jau daug vektorių yra, tiesą sakant, ir mūsų kaimynystėje. Jeigu pažiūrėsime ne tiktai į Baltarusiją, bet ir į Ukrainą, tai kol kas čia nematome jokių prašviesėjimų. Planuoju sausio gale ar vasario mėnesį nuvykti į Rytų Ukrainą dar kartą. Manau, svarbu palaikyti tą kontaktą.

Iš tikrųjų padėtis labai neapibrėžta, bet jei pažiūrėsime net į kitus kraštus, sakysime, Siriją, atsivėrė galimybės besitraukiant amerikiečiams. Tiesa, paaiškėjo, kad jau atsirado maždaug keturių mėnesių laikotarpis, kurį Donaldas Trumpas lyg ir įvardijo kaip lėto pasitraukimo etapą, bet vis tiek tas amerikiečių išėjimas atveria erdves tokioms šalims, kaip Iranas ir Rusija.

Aišku, Turkija taip pat turi tam tikrą šansą, bet vis tiek, pasitraukus tokiam labai svarbiam žaidėjui, ir Rusija atranda daugiau svertų ten perimti iniciatyvą. Manau, tai irgi reikia paminėti, jeigu jau kalbame apie iššūkius.

– Grįžkime prie Baltarusijos. Ar Lietuvai yra esminis skirtumas, ar Baltarusija bus šiek tiek glaudesnis Rusijos satelitas, ar mažiau glaudus Rusijos satelitas, tačiau vis tiek satelitas? Juk Rusijos karinės bazės Baltarusijoje yra, bendros karinės pratybos vyksta, atominę elektrinę Lietuvos pašonėje rusai stato. Tai kur gali būti dar didesnė integracija į Rusiją, kuri mums keltų dar didesnę grėsmę? Gal jau pasiekėme tą didžiausios grėsmės tašką?

L. Linkevičius: Faktiškai ta situacija, kaip jau aptarėme, vargu ar pasikeis, bet, aišku, mes suinteresuoti, kad Baltarusija kuo daugiau to suvereniteto turėtų, tegul ir nominalaus, gal net dekoratyvinio - koks jis bebūtų, vis tiek mes suinteresuoti, kad ji išlaikytų tą savo savarankiškumą, kiek įmanoma.

Net jeigu tai parodomieji dalykai, vis tiek, pavyzdžiui, Pietų Osetijos ir Abchazijos nepripažinimas ar pareiškimas, susijęs su karinių bazių buvimu, tokia retorika, kartais net ir vieša, taip kad vis tiek vyksta kažkoks taktinis pasistumdymas. Bet iš principo nemanau, kad įvyks kažkoks didelis lūžis – tiesiog vyksta sklandus, tolygus procesas, kurio rezultatus jau dabar matome.

A. Lukašenka ir V. Putinas, AFP/Scanpix nuotr.

– Užsiminėte apie kitą grėsmės epicentrą – Siriją, iš kurios JAV prezidentas D. Trumpas pareiškė atitraukiantis kariuomenę, nors dabar jau atsistatydinęs gynybos sekretorius Jamesas Mattisas prieštaravo šiam sprendimui. Bet pažiūrėkime į Siriją realiai – o kuo amerikiečiams ten remtis? Ar jiems remtis kurdais, su kuriais kariauja NATO valstybė Turkija? Ar jiems remtis tais sunitais, kurių dalis palaikė „Islamo valstybę“, o kita dalis – „Al Kaidą“ ar jos atšakas?  Ar jiems remti Basaro al-Asado režimą? Kur yra ta rimta atrama, kurią amerikiečiai, būdami Sirijoje, galėtų išnaudoti ir kartu su ta atrama kažką pakeisti Sirijoje? Ar iš tikrųjų jie turi pagrindo ten būti?

L. Linkevičius: Vargu, ar mes per trumpą laidą aptarsime viską, bet niuansų yra labai daug, ir tas pareiškimas apie pasitraukimą – dar ne faktinis pasitraukimas, o ir tos kariuomenės ten ne itin daug – tik apie 2 tūkst. specialiųjų pajėgų karių, bet vis dėlto tai buvo rimtas indėlis – pareiškimas apie pasitraukimą įnešė labai daug painiavos.

Sakyčiau, kad ne tik galimybių sąjungininkei NATO Turkijai, kuri turi savo specifinę darbotvarkę, bet ir, kaip jau sakiau, Rusijai ir Iranui pirmiausia. Ir, o tai turbūt ne mažiau svarbu, mes turime matyti ir kažkokią perspektyvą, tai dabar net ir Persų įlankos šalys, tokios kaip Arabų Emyratai, paskelbė, kad atidarys ambasadą Damaske. Tai yra parama B. al-Asadui, o to niekada anksčiau nebuvo, nes jie rėmė visiškai kitas jėgas. Kurdai, kaip Jūs sakėte, irgi čia yra.

Pamenate konfliktą tarp amerikiečių, rėmusių kurdus, kurie kovojo su B. al-Asadu? Dar ten yra prancūzai, kurie palaiko kai kurias kurdų pajėgas, laikomas nevisiškai pozityviomis turkų požiūriu. Taip kad čia bus labai daug dabar visko, ir dabar iš karto pasakyti, kas čia įvyks, sudėtinga.

– D. Trumpui gal čia per painu yra ir per sudėtinga visame tame susigaudyti?

L. Linkevičius: Ne tiktai. Manyčiau, kad šitas epizodas Sirijoje yra vienas iš tokių tipinių bei simptomatinių, ir turime atidžiai stebėti, kas nusvers, nes vis tiek matome, kad visa eilė generolų pasitraukė dabar iš D. Trumpo komandos. Paminėtinas ne tik J. Mattisas, kuris turėjo labai didelį abiejų partijų autoritetą.

– Jis pasitraukė labiau dėl Sirijos ar dėl D. Trumpo?

L. Linkevičius: Reikia skaityti, kaip parašyta jo laiške. D. Trumpas, beje, pasakė, kad jis atleido jį ir atleido už jo darbo spragas, pavyzdžiui, Afganistane. Taip kad šitie pareiškimai pareiškimais, bet faktas tas, kad generolas J. Mattisas pasitraukė. Generolas H. McMasteris, kuris buvo saugumo patarėjas, pasitraukė dar anksčiau, tačiau jis irgi turėjo didelį autoritetą, J. F. Kelly, buvęs generolas ir administracijos vadovas, 2018 m. pabaigoje irgi baigė savo darbą. Tai, kokiais generolais ir kokiais patarimais prezidentas D. Trumpas vadovausis ateityje, priimdamas kitus strateginius sprendimus, susijusius su saugumu, yra labai svarbu.

D. Trumpas, Reuters/Scanpix nuotr.

– Tai dar pamatysime, o dabar pakalbėkime apie Ameriką, kaip pasaulio policininką. Daug kas kritikuoja D. Trumpo nenorą, kad Amerika išliktų pasaulio policininku, bet ar iš tikrųjų tas nenoras visai nepagrįstas? Juk Amerikai reikia labai daug resursų, kad išlaikytų savo įtaką įvairiuose regionuose. Dabar vis didesnę grėsmę kelia Kinija, didelę grėsmę kelia Rusija, D. Trumpo vadovaujama Amerika stiprina savo pajėgas Europoje, kitaip nei jo pirmtako Amerika.

Tai gal mums, Lietuvai, svarbiau, kad amerikiečiai daugiau dėmesio skirtų Europai, kuri pati nelabai noriai didina biudžeto asignavimus savo gynybai, o ne kad ieškotų kažkokių sprendimų Sirijoje ar kitose vietose, kurios Lietuvai, Europai ne tokios svarbios?

L. Kojala: Manau, viskas yra persipynę. Prisiminkime kad ir „Islamo valstybės“ sustiprėjimą, kai iš Vidurio Rytų pradėjo trauktis amerikiečiai dar Baracko Obamos valdymo metu. Tai ne D. Trumpas „išrado“ amerikiečių atsitraukimus iš įvairių geopolitinių taškų – ir kitiems prezidentams tai buvo būdinga. Taip „Islamo valstybė“ sustiprėjo, iš to prasidėjo konfliktai, ir tai, ko gero, natūraliai buvo paskata ir didesnėms migracijų bangoms į Europą, o tai jau problema, kuri susijusi ir su Lietuva, nors mes, atrodo, esame labai toli nuo Sirijos ir kitų dalykų. Viskas pasaulyje yra susiję.

Manau, mums reikia kiek įmanoma didesnio amerikiečių įsitraukimo tam, kad ta saugumo sistema ne aižėtų ir kad kiek įmanoma mažiau nišų užimtų tokios valstybės, kaip Rusija ar Iranas, pavyzdžiui, Sirijos atžvilgiu, nes tai natūraliai kelia grėsmę, galbūt nebūtinai tiesioginę, galbūt nebūtinai tos dienos perspektyvoje, bet kelerių metų perspektyvoje – ir Lietuvai.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius