Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė karą grafičiams, žadama intensyviau juos valyti ir kovoti su pažeidėjais. Tačiau ekspertai sako, kad ir meras Valdas Benkunskas, ir kiti politikai šioje kovoje dažnai remiasi vienu klaidingu argumentu, vadinamąja išdaužto lango teorija, o ji, nors ir populiari, yra niekuo nepagrįstas pramanas.
„Įvairūs tarptautiniai tyrimai rodo, kad grafičiais apipaišytose teritorijose mažėja nekilnojamojo turto vertė. Taip pat gyventojai įvardija, kad keliaudami pro tokias erdves nesijaučia saugūs. Remiantis kriminologo George L. Kelling`o ir politologo James`o Q. Wilson`o sukurta „Išdaužtų langų“ teorija, matomi netvarkos ir netinkamo elgesio aplinkoje požymiai skatina tęsti tokį elgesį, kuris gali nuvesti ir į sunkius nusikaltimus“, – savo feisbuko paskyroje komentavo V. Benkunskas.
Pagrindo nėra
Kad V. Benkunsko argumentai kritikuotini, komentare LRT.lt portalui atkreipė dėmesį Vilniaus universiteto mokslininkė, kriminologė Maryja Šupa.
„Sudaužytų langų teorija nėra tyrimais paremta mokslinė teorija. Tai frazė iš laikraščio publikacijos, kuri išpopuliarėjo JAV teisėsaugos institucijose ir realiais moksliniais tyrimais yra seniai paneigta. Jeigu reikia tyrimų sąrašo – prašom kreiptis“, – teigė mokslininkė.
Paklausta apie politikų dažnai pasitelkiamą teoriją, M. Šupa pabrėžė, kad vadinamoji išdaužto lango teorija nėra paremta tyrimais, nors ir tapo labai populiari.
1982 m. du JAV mokslininkai, James`as Q. Wilsonas ir George`as L. Kelling paskelbė straipsnį žurnale „The Atlantic“, jame svarstė, kas didina gyventojų saugumo jausmą. Mokslininkai siūlė įsivaizduoti, kad jei pastate yra išdaužtas langas, ilgainiui tokį apleistą namą apniks chuliganai, jie išdauš ir kitus langus. O jei gyventojai nesirūpins savo aplinka, ten vengs apsigyventi šeimos arba nedrausminami vaikai užsiims chuliganizmu. Taip esą sutrūkinėja bendruomenės ryšiai, tokiame kvartale atsiranda palankios sąlygos augti nusikalstamumui. Patys mokslininkai rašė, kad išdaužto lango teorijos idėją jie išgirdo iš pokalbių su policija ir psichologais.
„Jei atidžiai skaitome originalų šaltinį ir tai, ką rašė autoriai, jie niekada nesakė, kad netvarka tiesiogiai sukelia nusikaltimus, jie sakė, kad gali būti grandininė reakcija ir kiekviename žingsnyje gali įvykti ar neįvykti tie dalykai. Vėliau tie, kurie bandė šią idėją taikyti praktikoje, interpretavo ją labai griežtai ir tiesiogiai susiejo netvarką su nusikaltimais. <...> Esmė buvo pasvarstymas, kaip turėtų būti tvarkoma miesto erdvė ir kaip turėtų elgtis teisėsauga. Esė jie panaudojo kaip kvietimą teisėsaugai daugiau dėmesio kreipti į miesto erdves ir viešosios tvarkos palaikymą“, – sako M. Šupa.
Vėliau išdaužto lango teoriją bandyta tiek patvirtinti, tiek paneigti įvairiais psichologiniais eksperimentais, tačiau nesėkmingai. Anot LRT.lt pašnekovės, neįmanoma nei objektyviai pasakyti, kas yra tvarka mieste, nei nustatyti, ar ji kaip nors susijusi su nusikalstamumu. Galiausiai, jei mūsų rajonas netvarkingas, bet gyvename jame jau seniai, greičiausiai jausimės gana saugiai.
„Netvarka mieste gali apimti daug dalykų: tai gali būti sudaužytas langas, skirtingomis spalvomis nudažytos laiptinės durys, konteineriai, iš kurių nuolat išbyra šiukšlės, aptrupėję fasadai. Kai kuriais atvejais žmonės kaip netvarką interpretuoja, kai gatvėje daug jaunų žmonių arba skirtingų rasių žmonių būrių. Jei mėgintume išmatuoti tvarkingumą, suprastume, kad tai yra labai subjektyvus matas“, – sako ji.
Pirma grafitis, paskui lavonas?
Realybėje išdaužtų langų teorija ne kartą tapo pagrindu itin griežtai policijos, teisėsaugos veiklos politikai. Lietuvoje ją citavo ne tik V. Benkunskas, bet ir kiti politikai, policijos atstovai, komentatoriai. Išdaužto lango teoriją išpopuliarino Niujorko meras Rudolfas Giulianis, dešimtajame dešimtmetyje paskelbęs kovą nusikaltimams, taip pat ir grafičiams. Nusikalstamumas jo valdymo metais išties smuko, nors nesutariama, ar tai iš tiesų politiko nuopelnas.
Anot M. Šupos, nėra ir įrodymų, jog grafičiai būtų susiję su didesniu nusikalstamumu.
„Labai dažnai tie, kas remiasi sudaužytų langų idėja, mano, kad smulkus nusikaltimas veda prie rimtesnio, kad šiandien turime grafitį, o rytoj turėsime lavoną. Bet absoliučia dauguma atvejų erdvių, miestų, kur daryti tyrimai, tokio ryšio nėra. Yra vietų, kur yra ir grafičių, ir gaujų karų, ir nužudymų, bet yra ir daug vietų, kur yra grafičių, bet nėra kitų nusikaltimų“, – sako ji.
Jei ieškotume atsakymo, kur didžiausia tikimybė Vilniuje tapti nusikaltimo auka, atsakymas gali būti nestereotipinis ir su grafičių paplitimu nesusijęs.
„Jei pažiūrėsime į paprasčiausią Lietuvoje dažniausiai registruojamą nusikaltimą, kuris yra vagystė, miesto žemėlapyje yra labai aiškus išsidėstymas. Ten, kur didžiausi žmonių srautai, ten yra ir daugiausia vagysčių.
Pavojingiausias rajonas Vilniaus mieste yra Senamiestis šituo požiūriu. <...> O jei paimsime tokį nusikaltimą kaip nužudymai, dauguma jų įvyksta privačiose, o ne viešosiose erdvėse visoje Lietuvoje“, – atkreipia dėmesį kriminologė.
Anot M. Šupos, jai apmaudu girdėti, kad politikai remiasi hipotetiniu pasvarstymu – nepagrįsta mokslu teorija – ir daro politinius sprendimus.
„Liūdna, kad nesigilinama, neieškoma problemos šaknų ir siekiama supaprastinti, siūlant galia, jėga paremtą populistinį sprendimą, užuot kalbėjusis su miesto bendruomene, kas yra problema: ar reikėtų orientuotis į grafičių uždažymą, ar į konteinerių sutvarkymą? Nepakankamai gilinamasi į priežastis, norint suprasti, jei kalbame apie grafičius, kodėl tai vyksta“, – sakė ji.
LRT.lt dėl šio V. Benkunsko pasisakymo dar praėjusią savaitę pasiteiravo Vilniaus savivaldybės komentaro, jį gavo jau po straipsnio publikavimo.
„Formuodami grafičių politiką Vilniuje, pirmiausia analizavome dabartinę situaciją ir kitų miestų patirtis. Niujorke, Stokholme, Helsinkyje grafičių valymas pradėtas siekiant kurti saugesnę aplinką. Šiai temai Paryžiuje taip pat skiriama daug dėmesio – ruošiantis Olimpinėms žaidynėms buvo skirta 6,5 mln. Eur grafičių valymui, nedelsiant reaguota į rasistinius, prieš policiją nukreiptus užrašus.
Grafičių paišymas, neturint leidimo, apskritai yra laikomas nusikaltimu. Stebėdami situaciją Vilniuje matėme, kad atsiradus vienam grafičiui, prie jo atsirasdavo dar daugiau. Negana to, gavome nusiskundimų iš gyventojų dėl to, kad keliaudami pro tokias erdves jie nesijaučia saugūs, jos atrodo apleistos, dėl to krenta nekilnojamo turto erdvė. 2019 m. Teksaso technologijų universiteto mokslininkų atliktas neurologinis tyrimas įrodė, kad grafičiai ypač patraukia žmonių dėmesį ir nustelbia kitus aplinkoje esančius elementus, kelia asociacijas su nesaugumu – žmonės įvardija, kad tokioje aplinkoje jaučiasi mažiau saugūs.
Vilniaus Viešosios tvarkos grupės pareigūnai pastebi, kad sutvarkius miestų erdves, jose fiksuojama mažiau viešosios tvarkos pažeidimų. Pavyzdžiui, būdavo sulaukiama pranešimų, apie įvairius nusižengimus priešais Halės turgų esančiame Ukrainos skvere. Nors pranešimų sulaukiama ir dabar, sutvarkius aplinką, įrengus vaikų žaidimo aikštelę, ant netoliese esančio pastato nupiešus gatvės meno kūrinį, situacija ženkliai pagerėjo“, – teigiama savivaldybės komentare.
Išdaužto lango teorija nėra pagrįsta tyrimais, atkreipia dėmesį mokslininkai. Ji 1982 m. paskelbta kaip esė.
