Drąsios moterys su šunimis skirtingose Ukrainos vietose ieško mirusiųjų civilių ir karių kūnų. Kartais kūnus reikia surinkti iš fragmentų, nes jų sugrąžinimo labai laukia artimieji. Ukrainos savanorių organizacijai „Antares“ atstovaujanti Larysa Borysenko pasakoja, kad jau yra surasta per 500 kūnų žmonių, kurių dauguma – Rusijos vykdomų nusikaltimų Ukrainoje aukos. Larysa LRT RADIJO studijoje apsilankė su vienu iš savo šunų – belgų avigane Besha.
– Larysa, papasakokite apie savo organizaciją ir jos atsiradimo aplinkybes.
– Aš esu iš Pavlohrado ir atstovauju organizacijai „Antares“. Tai yra Ukrainoje veikianti organizacija, kuri gelbėja žmones, ieško pasiklydusių, padeda tiems, kuriems reikia pagalbos, taip pat užsiima mirusių žmonių paieška. Dirbame kartu su šunimis.
– Kada įsikūrėte? Kaip jūsų organizacija atsirado?
– Idėja kilo 2004 metais, kai manęs pirmą kartą paprašė, kad kartu su šunimis padėčiau surasti žmones. Tuo metu tikrai nežinojau, kaip tai padaryti, bet šuo mokėjo sekti žmogaus pėdsakais, todėl pabandėme surasti žmogų. Galvoje mintis sukosi ketverius metus. 2008-aisiais įkūrėme savanorių grupę ir pradėjome ruošti šunis, kad jie gebėtų surasti gyvus žmones. Nuo 2013 metų šunis ruošiame universaliai programai: jie ieško tiek gyvų, tiek mirusiųjų kūnų ar palaikų.
– Kaip atrodo jūsų darbas? Ieškote civilių ar karių?
– Ukrainoje karas prasidėjo 2014 metais. Nuo tada labai aktyviai veikiame. 2017 metais Generalinio štabo prašymu prisijungėme prie programos „Evakuacija 200“. 2022 metais, prasidėjus didelio masto agresijai, programa buvo pakeista ir pavadinta „Ant skydo“. Šiuo metu daugiausia ieškome žuvusių karių kūnų. Mūsų savanorių organizacija yra įtraukiama į įvairius procesus: padedame nepaprastosios pagalbos tarnybai, policijai, Generalinis štabas įtraukia mus į savo veiklą. Ieškome ne tik ukrainiečių, bet ir agresoriaus karių. Esame civilizuota valstybė ir rūpinamės, kad žuvusių priešų kūnai būtų grąžinti į tėvynę. Šią vasarą vykdėme paieškas skirtingose Ukrainos vietose. Buvo daug iškvietimų po apšaudymų raketomis. Iš sugriautų pastatų bei griuvėsių teko traukti civilius.
– Kaip psichologiškai atlaikote? Tai yra sunkus darbas, nes nuolat matote mirusius žmones. Negana to, mirusiųjų kūnai būna visokios būklės?
– Mus kviečia į tokias situacijas, kai jau nebelieka vilties. Tenka ieškoti žmogaus ne pagal kūną, bet pagal kūno fragmentą. Tai yra dar sunkiau. Mes turime tik gabaliukus, iš kurių reikia surinkti informaciją, kad būtų galima atlikti DNR tyrimus. Pagal tai žmogus identifikuojamas. Žinoma, mes dirbame tarsi robotai. Esame patyrę skaudžių išgyvenimų, stengiamės emociškai neįsijausti į sunkias situacijas. Yra tokių atvejų, kai to padaryti neįmanoma. Štai visai nesenas pavyzdys: iš fragmentų dėliojome vaizdą, jame buvo daug rožinės spalvos. Informacijos apie žmones ieškome ir socialiniuose tinkluose. Ir štai randi mergaitės nuotrauką su prierašu, kad ją nužudė Rusijos agresoriai. O tu iš dėlioto rožinio fragmento ir nuotraukoje matomos rožinės spalvos kuprinės atpažįsti, kad čia ta pati kuprinė ir mergaitė, kurią vakar rinkai iš gabaliukų. Taip pat tenka bendrauti su giminaičiais ir tai yra nepaprastai sunku.
– Artimiesiems yra labai svarbu atgauti kūnus, kad galėtų juos palaidoti? Ar tai yra pagrindinis tikslas atiduodant kūnus artimiesiems?
– Taip, žmogus turi atlikti gedulo pareigą. Jam labai svarbu, kad galėtų palaidoti, išlieti skausmą. Gyventi nežinioje, galvojant, ar artimasis gyvas, ar žuvęs psichologiškai labai sunku. Daugumai yra lengviau, kai sužino ir pamato kūną.
– Apie kokį mastą ir skaičius mes kalbame?
– Dauguma paieškų vyksta dėl karo nusikaltimų. Jau daugiau kaip 500 žmonių kūnus ar jų fragmentus mums teko identifikuoti. Kokio tai masto tragedija, galite tik įsivaizduoti. Jie naikina viską: miestus, kaimus, gyvenvietes. Mums tenka važiuoti į ką tik išlaisvintą kaimą, kuriame neliko nė vieno namo. Ieškome griuvėsiuose. Mastas yra labai didelis.
– Minėjote, kad ieškote ir rusų karių kūnų, jų nepaliekate. Ar tai įprasta praktika?
– Esame programos „Ant skydo“ kinologų sudedamoji dalis. Renkame visus kūnus arba kas iš jų liko. Dažnai randame rusų karių palaikų. Ir kiekvieną kartą kyla klausimas. Kodėl? Esame civilizuota valstybė, nekovojame su mirusiaisiais. Jie turi būti grąžinti į Rusiją. Kodėl jie turi likti Ukrainos žemėje? Kodėl mūsų vaikai, kurie kada nors vaikščios šia žeme, turėtų rasti jų kūnus?
– Papasakokite apie situaciją, kai vos likote gyva. Kas nutiko?
– Kaip įprasta vykdėme Generalinio štabo užklausą. Trise ėjome į paiešką. Pagal visas taisykles ėjome viena grandine. Pradžioje vadas, tada aš, šuo Besha buvo šalia, o už manęs ėjo mano asistentas, kuriam tuo metu buvo 19 metų. Aš paleidau Beshą ir ji nubėgo žemyn į apkasus, o tuo metu įvyko sprogimas. Iš karto net nesupratau, kas atsitiko. Tik pasąmonėje supratau, kad įvyko sprogimas. Šalia manęs susprogo F1 tipo granata. Laidai, kurie ėjo nuo jos, buvo pridengti lapais ir juos pamatyti tikrai buvo neįmanoma. Sprogimo banga mane nubloškė labai toli. Burnoje pajaučiau žemės, lapų ir labai keistą kraujo skonį.
Pirmąją pagalbą man suteikė asistentas, kuris taip pat buvo sužeistas. Vadas irgi nukentėjo. Kai atvažiavo manęs paimti automobilis, labai šaukiau ir vis klausiau, kur Besha. Galvojau, kad šuo žuvo, nes tokioje situacijoje išgyventi neįmanoma. Tada mane ištiko koma. Gydytojai sakė, kad iš tokios komos žmogus paprastai neatsigauna. Aš pabudau iš komos, tai buvo didelis stebuklas. Buvau praradusi 3,5 l kraujo. Kad įsivaizduotumėte, mano svoris yra 50 kg. Tai buvo labai didelis praradimas. Patyriau hemoraginį 4 laipsnio šoką. Dabar turiu II grupės neįgalumą. Po tokių baisių dalykų atsigavau ir toliau dalyvauju misijose. Neturiu kito pasirinkimo, nes mano šalyje vyksta karas. Atsigavus mane kankino du klausimai: ar šuo Besha gyvas ir ar turiu koją. Abu atsakymai buvo teigiami.
