Istorija rodo, kad ginti savo valstybės eina bent iki 5 proc. šalies gyventojų, sakė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vadas Linas Idzelis. Lietuvoje ginklu tėvynę gintų neva 10 proc. įvairaus amžiaus gyventojų. Visgi, pasigendama aiškaus vaidmens, kurį turėtų atlikti Lietuvos jaunimas. Akmuo metamas į pilietinio ugdymo pamokų daržą.
LŠS vadas pateikė truputėlį istorinės statistikos, – žvelgiant nuo 1812 m. iki 1991 m. į pasipriešinimą kuriai nors okupacinei valstybei buvo įsitraukę nuo 0,5 proc. iki 4 proc. gyventojų. Pavyzdyje buvo pateikta, kiek lietuvių, tarkime, stojo į Napoleono gretas kovoti prieš carinę Rusiją arba ginti naujai susikūrusios Lietuvos.
Anot jo, Fridricho Didžiojo laikais Prūsijoje buvo sakoma, jog pašaukus 3–5 proc. krašto gyventojų, būtų galima apginti šalį. Antrojo pasaulinio karo metu Prancūzijos pasipriešinimui priklausė nuo 1 iki 3 proc. gyventojų, tarp belgų ir danų tokių buvo iki 2,5 proc. Išsiskyrė lenkai, kurių 1944 m. per Varšuvos sukilimą susibūrė 10–15 proc.
„Praeitą savaitę buvo atlikti „Delfi“ tyrimai. Pasikonspektavau, – vieni liks, taps savanoriais ir kovos. (...) Anot tyrimų, Lietuvoje 10 proc. su ginklu kovotų. Liks ir padės kovotojams, 20 proc. prisidės prie gynybos. Tai jau susidaro 30 proc. Tai yra nerealus skaičius, fantastika, jeigu tiek iš tikrųjų būtų, neįtikėtina, Europoje pirmautume“, – kalbėjo L. Idzelis ir pridūrė, kad dar 30 proc. liktų ir pasyviai slėptųsi, o 16,7 proc. nežino, ką darytų.
Pasak LŠS vado, nereikėtų nusiminti, kad trečdalis nesijungtų į gynybą.
„Čia yra 20–30 metų teisių aiškinimo padariniai, bet pamiršome priminti pareigas“, – sakė jis.
Apmokyti devintokus – šaulių ar mokytojų atsakomybė?
LŠS prie visuotinės gynybos prisideda vasaros stovyklomis, kuriose jaunimas ir rajonų moksleiviai pažindinami su gynybos principais. Šią vasarą jau įvyko 50 tokių stovyklų, kuriose dalyvavo daugiau nei 5 tūkst. jaunuolių. Kursai trunka 3 dienas.
LRT.lt primena, kad nuo 2024 m. LŠS yra išsikėlusi tikslą apmokyti 100 proc. šalies devintokų. Jiems rengiami praktiniai mokymai, kur jaunuoliai mokosi tinkamai elgtis ir išvengti pavojaus gyvybei ir sveikatai ekstremalių situacijų atveju, suteikti pirmąją pagalbą ištikus nelaimei ir t. t.
Pati LŠS šiuo metu turi virš 6 tūkst. jaunųjų šaulių, tačiau tai yra kintantis skaičius, nes artimiausiu metu laukiama pagausėjimo. O štai devintokų, kuriems dėstomas pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas, yra 32 tūkst.
L. Idzelis užsiminė, kad bus pasirašomas memorandumas tarp Krašto apsaugos ministerijos (KAM), Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) ir LŠS, kur siūloma dar užsiimti ir aukštesnėmis klasėmis.
Generolo J. Žemaičio karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas iškėlė klausimą, ar tikrai tai yra LŠS atsakomybė apmokyti 100 proc. devintokų.
„Čia veikiausiai būtų efektyviau apmokyti mokytoją ir panašiai ir tada įtraukti kažkur, o ne padaryti, kad yra fizika, matematika, o čia šalia jums dar kažką papasakos, kaip sustabdyti kraujavimą, kaip naudotis kompasu miške. Tai, mano požiūriu, nėra rimtas požiūris“, – sakė jis.
L. Idzelis taip pat akcentavo, kad būtų idealu, jei mokytojai apsivilktų šaulio uniformą, tačiau Lietuvos mastu tokių žmonių yra labai nedaug. Todėl visa atsakomybė dabar tenka tik atsargos kariams.
Dauguma moksleivių visuotiniam šaukimui pritaria
Lietuvos moksleivių sąjungos atstovas Martynas Dikšaitis apibendrino moksleivių nuomonę ir požiūrį į nacionalinį saugumą, visuotinį šaukimą, pilietinį ugdymą.
Pasak jo, dauguma pritaria, kad visuotinis šaukimas yra reikalingas ir pritartinas. Ši nuomonė grindžiama geopolitine grėsme ir suvokimu, kad reikės prisidėti prie tėvynės gynybos.
„Mokiniai tiki, kad kariuomenė suteikia disciplinos ir brandina žmogų. Mažuma teigia, kad nepritaria visuotiniam šaukimui, kadangi tai atima žmogaus pasirinkimo teisę, iš esmės yra asmens teisių ir laisvių ribojimas“, – sakė jis.
M. Dikšaitis tęsė, kad absoliuti dauguma visgi nepritaria studentų šaukimui, kai jaunuolis po mokyklos renkasi aukštuosius mokslus, nes tai trukdo studijoms. Studentai tuomet geriau rinktųsi studijas užsienyje, o tai kelia riziką prarasti būsimus specialistus.
„Šaukimas akademinio proceso metu dažniausiai vertinamas neigiamai. Pagrindinis argumentas – gali nukentėti akademinis procesas ir rezultatas“, – akcentavo M. Dikšaitis.
Absoliuti dauguma, sakė jis, pritaria savanoriškai karo tarnybai per studijas, pvz., Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP).
„Ir visi pritaria karo tarnybos alternatyvų ieškojimui“, – sakė jis.
Nors pilietinis ugdymas lygus patriotiškumui ir to svarba visuotinei gynybai nepaneigiama, pilietinio ugdymo medžiaga mokyklose nėra paruošta, ji neveiksminga ir nesudomina moksleivių, tvirtino M. Dikšaitis.
„Todėl tas požiūris ir siekis įsitraukti į savanorišką karo tarnyba yra ne toks ir didelis“, – aiškino jis.
Pilietiško ugdymo turinys vertinamas kaip vidutiniškas į blogesnę pusę. Argumentuota, kad nėra ne tik kokybiško ugdymo mokyklose, bet ir metodinė medžiaga neaiški. Dažniausiai pilietinio ugdymo temos apkalbamos per istorijos pamokas, kai tema sukasi apie partizanus ar Sąjūdį.
„Dažniausiai yra kokia nors teorinė medžiaga, jokios praktikos. Moksleiviai nėra pasiruošę krašto gynybai ir situacijoms kaip karinė padėtis ir t. t.“, – sakė jis.
„Analizuojant 9–10 klasių ilgalaikius planus, praktinėms veikloms yra skiriamos 2–3 valandos per metus. Kas yra 2–3 valandos per metus? Iš esmės, nieko. Tokioje situacijoje tikrai kyla poreikis įtraukti moksleivius į pilietinę praktinę veiklą kitais būdais“, – sakė jis.
Praktinių įgūdžių neužtenka, reikia suvokimo apie bendruomenę
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Umberto Masi akcentavo, kad praktinių įgūdžių neužtenka. Jaunuolis turi žinoti, kad jis yra savo valstybės ir bendruomenės bendraįkūrėjis.
„Praktiniai įgūdžiai, kad aš 9 klasėje išmoksiu, kaip išgyventi ar kaip orientuotis aplinkoje, mūsų požiūriu, nėra pakankami. (...) Problema yra ne vėlesnės klasės, o ankstesnės, nes nuo ankstyvo amžiaus formuojasi įprotis ir įgūdis kalbėti apie tai, kas man svarbu, kas mano bendruomenei svarbu ir tik vėliau jau gali kalbėti apie politiką“, – sakė jis.
Pasak LiJOT prezidento, problema yra tai, kad mokyklose nenorima matyti jaunimo organizacijų. Tokių organizacijų esmė – rūpestis dėl savo bendruomenės, tad tai puiki proga jaunimui kalbėti su jaunimu tiesiogiai.
„9–11 klasėje jau dirbame su paaugliais, kurie daugelį metų turėjo vienokios ar kitokios patirties savo šeimoje ir jau girdėjo apie tai, kokia yra valstybė, – ar ji gera, ar bloga. Žinome, kad nebūtinai visi mano, jog Lietuvoje gyventi gera. Gaila, kad taip nemano mūsų piliečiai, bet, vadinasi, turime rasti priemonių ir būdų, kad galėtume tuos jaunus žmones pakreipti į tą pusę, jei ne į valstybės gynybos, tai į savo šeimos ar artimųjų“, – kalbėjo U. Masi.
