„Kai politikos ekspertai kalba televizijoje, ar jie labiau panašūs į mokslininkus ar į artistus?“ – klausia filosofas Alvydas Jokubaitis. Pristatęs savo naujausią knygą „Politinio proto kritika“, profesorius teigė, jog politika yra idėja, kurios negali apčiuopti remdamasis gamtos mokslais. Anot A. Jokubaičio, politika daugiau turi bendro su teatru, daile ar net muzika.
„Kodėl politikos mokslininkai negali pasakyti, kas yra politika? – iškėlė klausimą A. Jokubaitis. – Jie nori politiką apibrėžti kaip daiktą, o ne kaip vien tik sprendimo metu atsirandantį dalyką.“
Anot profesoriaus, atsakymą į klausimą, kas yra politika, padeda rasti Imanuelio Kanto filosofija. Pristatymo metu A. Jokubaitis užsiminė, kad I. Kantas savo idėjomis buvo pakeliui į naują politikos supratimą, tačiau sustojo pusiaukelėje.
„Pradėti reikia nuo idėjų. Politika yra idėja, o su idėjomis reikia elgtis kitaip nei su sąvokomis“, – sakė A. Jokubaitis.
Pasak A. Jokubaičio, politiką norime suprasti mokslu, tačiau politika yra estetinės prigimties.
Su pasauliu susipažįstame per jusles, bet idėjų neapčiuopsi
Pagal I. Kanto filosofiją, mes pažįstame pasaulį per savo pojūčius (juslumą) ir intelektą. Ką mes matome, girdime ir liečiame vadinama jusliniais stebiniais. Intelektas šioje vietoje sujungia tuos juslinius stebinius ir paverčia juos mums suprantamais objektais, kuriuos galime pažinti.
Paprastai tariant, prieš mus pastatytas puodelis su karšta kava. Mūsų juslės perduoda tarpusavyje išsibarsčiusią informaciją – puodelis yra kokios nors spalvos, palietus jį rankos šyla, į nosį smelkiasi kavos kvapas. Visa tai yra jusliniai stebiniai, kuriuos intelektas sujungia ir taip mes atpažįstame, jog tai yra spalvotas puodelis su karšta kava viduje.
Panašiai empiriškai mes pažįstame ir gamtą. Visgi, kaip teigia A. Jokubaitis, politikos per jusles mes nepažinsime, nes politika turi reikalą su idėjomis, o idėjos yra proto reikalas. Protu galima patirti tokias visumas kaip sielą, pasaulį, ar Dievą – visi šie terminai yra visumos apibūdinimai. Šie terminai neturi objekto, bet prie jų mus atveda mąstymas ir samprotavimas. Politika irgi yra visuma, apie ją yra samprotaujama, ji nėra objektas, todėl intelektas neranda juslinių stebinių politikoje.
„Neįmanoma paliesti tautos, revoliucijos ir valstybės idėjų. (...) Tarkime, demokratijos idėja. (...) Demokratija reiškia visi. Kas demokratijos idėją atvaizduoja pasaulyje? JAV, Lietuva, Šiaurės Korėja, Sovietų sąjunga, Japonija, Kinija ir visi kiti valdžią legitimuojantys rinkimais. Žinau jūsų nenorą būti vienoje gretoje su Šiaurės Korėją, – vadinasi, norite ginčytis dėl idėjos“, – kalbėjo filosofas.
Idėjų ir sąvoku skirtumas
Anot profesoriaus, eiliniai piliečiai ir sociologai keistai nesigilina į idėjų ir sąvokų skirtumą. Profesorius pateikė Arturo Šopenhaurio citatą, kurioje teigiama: „Sąvoka panaši į negyvą futliarą, kuriame vienas šalia kito guli į jį įdėti dalykai, bet iš kurio negalima išimti analitiniais sprendiniais daugiau, negu į jį buvo įdėta sintetine refleksija.“ A. Jokubaičio supaprastintais žodžiais tariant, į sąvoką „obuolių krepšys“ geriau nedėti kriaušių, nes tai bus klaida.
„Kodėl idėjos yra gyvesnės už sąvokas? Jos yra idealai, veda į ateitį, o ne koncentruoja ir verčia būti kompromisais. Lietuviai bijo mąstyti apie demokratiją, tarytum bijotų sumaišyti obuolius ir kriaušes, nes daug sarginių šunų idėją bando paversti sąvoka“, – teigė profesorius.
Sąvokos objektą galima fiziškai parodyti, o idėja tik reguliuoja mąstymą. Stalo sąvoka galima parodyti stalu, tačiau demokratijos idėja tokio objekto neturi.
Anot A. Jokubaičio, niekas negali sakyti žinąs, kas yra „respublika“, nes ši idėja gali būti sietina su daug reiškinių: Romos respublika skiriasi nuo Renesanso respublikos ir abi nepanašios į po Prancūzijos revoliucijos atsiradusias respublikas.
„Visumos neįmanoma parodyti kaip objekto. Laisvė, demokratija, populizmas ar respublika neturi adekvačių empirinių referentų kaip juos turi žvaigždės, obuoliai ir jūros garsai“, – sakė A. Jokubaitis.
A. Jokubaitis pateikia išvadą – politika yra idėjų ir juslinių patyrimų jungimo sritis. Klausimas tik kyla, kaip šie du skirtingi dalykai sujungiami? Profesoriaus teigimu, pagal estetinio sprendimo logiką.
Politika kaip estetika
Kaip jau minėta, politikos per jusles pažinti neįmanoma, nes nėra juslinių stebinių, kuriuos intelektas sujungtų ir pasakytų, kas čia per dalykas. Politika nėra ir sąvoka, nes politika neturi fizinio objekto, o yra abstrakti idėja.
„Politika pačia savo prigimtimi yra estetikos sritis ir tuo skiriasi nuo gamtos objektų pažinimo“, – taria A. Jokubaitis. – Juslinių pojūčių ir idėjų ryšį politikoje užtikrina tai, ką Kantas vadina sprendimo galia. Sprendimo galios rezultatas priklauso ne nuo pažinimo, o nuo pasitenkinimo arba nepasitenkinimo.“
I. Kanto filosofijoje skonio sprendinys yra svarbus tuo, kad kiekvienas žmogus jaučia pasitenkinimą arba nepasitenkinimą pagal savo subjektyvų estetikos supratimą. Pavyzdžiui, Raigardo slėnis gražus ne kaip gamtos objektas savaime, bet kaip žmogiškąjį suvokimą paliečiantis sprendinys – sielos būsena čia svarbiausia, teigė A. Jokubaitis.
Pasak profesoriaus, politikos nebūtų be žmogaus sugebėjimo dalintis neegzistuojančių dalykų stebiniais. Bet idėjos neturi stebinių, todėl reikia, kad idėjas vaizdinių pasaulyje atstovautų koks nors pakaitalas. A. Jokubaitis šioje vietoje pavartoja hipotipozės terminą – kai turi idėją, bet neturi atvaizdo, jai galima surasti kokį nors netiesioginį atvaizdą.
„Valstybės idėja neturi juslinio stebinio, todėl, kaip jos atvaizdai, siūlomi kiti su ja tiesiogiai nesusieti vaizdiniai pagal analogiją. Valstybė gali būti suvokiama kaip kūnas, mašina, organizmas, Leviatanas, dirbtinis asmuo ar kelių eismo prižiūrėtojas. Tai nėra tiesioginiai valstybės stebiniai, todėl jų negalima vadinti valstybės vaizdais, nes jie yra tik nesamo vaizdo pakaitalai. Politinių idėjų neįmanoma stebėti, todėl joms būtinai reikia skolintis surogatinius stebinius“, – kalbėjo A. Jokubaitis.
Anot jo, politinio gyvenimo vaizdiniai yra estetinio pasitenkinimo objektais panašiai kaip Šekspyro eilėraščiai, Dostojevskio romanai, Picasso tapyba arba Felinio filmai. Politika yra vaizdinių suteikimas idėjoms arba, pažvelgus iš kitos pusės, idėjų suteikimas vaizdiniams.
„Tai dažniausiai siejama su menu. Žmonės dalinasi dailės, muzikos peržiūrų, kino ir literatūros kūriniais. Jie lygiai taip pat dalinasi politiniais vaizdiniais ir juos riša su idėjomis. Politika yra dalinimasis idėjų atvaizdais, tarsi jie būtų tikrovė. Būdami politikoje mes užmirštame esantys spektaklyje“, – sakė jis.
Pabrėžtina, kad skonio sprendinys reikalauja jog kiekvienas pritartų ir atsirastų bendras jausmas. A. Jokubaičio teigimu, panašiai ir dabar liberalai, socialistai, konservatoriai nori, jog žmonės turėdami tuos pačius juslinius potyrius gyventų jų pasaulyje.
„Iš to atsiranda ideologinės manipuliacijos, o diktatūrą nesunkiai galima įvardinti demokratija ir atvirkščiai“, – pridūrė profesorius.
Politikos mokslininkai – ekspertai ar artistai?
Politika yra estetikos sritis, ji panašėja į muzikos, poezijos, dailės ir kitų meno sričių kūrinius, o ne į gamtos mokslininkų bandymus bendrosiomis sąvokomis aprašyti išorinius objektus, teigė A. Jokubaitis.
„Kai politikos ekspertai kalba televizijoje, ar jie labiau panašūs į mokslininkus ar į artistus? Politikos mokslininkų tyrimai nėra pranašesni už Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritoje“ sukurtus sovietmečio paveikslus. Daugeliui žmonių šis romanas artimesnis už kažkada gyvavusius sovietologijos tyrimus. Ir kas šiandien skaito šituos sovietologinius tyrimus? Bulgakovą skaito. Kas, jam gyvenant, buvo vadinama naujos komunistinės visuomenės kūrimu, papildė tikrovėje nesutinkamais personažais. Neįmanoma įrodyti Sovietų Sąjungoje buvus velnio, panašiai kaip neįmanoma įrodyti joje buvus komunizmą“, – kalbėjo profesorius.
Pasak A. Jokubaičio, pasidaro aišku, kodėl sunku atsakyti į klausimą, kas yra politika. Į tokį klausimą negali atsakyti nei eiliniai piliečiai, nei sociologai, nei politikos mokslininkai, nei filosofai.
Politikos mokslininkai apsiriboja faktų pažinimu, bet jie nepažįsta protu pasiekiamos visumos, kuri reikalinga norint apibūdinti politiką. Sociologai geba paaiškinti, kodėl įvykiai pakrypo viena kryptimi ir kodėl ne kita. Vis tiek, į klausimą „kas yra politika?“ jie atsakyti negali, nes tai klausimas apie visumą, kuris yra grynai filosofinis klausimas.
„Atrodytų, atsakymą į šį klausimą turėtų žinoti filosofai, tačiau ir jų pastangas sunkina kelios aplinkybės. Filosofai taip stipriai atitrūksta nuo empirinių politikos aplinkybių, kad pasilieka tik su universaliais proto principais, neleidžiančiais atpažinti juos atitinkančio empirinio stebinio. Panašiai kaip sociologai nepažįsta patyrimo visumos, filosofai nepažįsta konkretybių. Vadinasi, tai, kas anksčiau sakyta apie idėjų prigimtį, turi būti pritaikyta ir politikai. Ji neturi konkretaus objekto, jai galima suteikti daug skirtingų atvaizdų“, – aiškino A. Jokubaitis.
