„Ten tik alpinistas gali bandyti leistis, aš net negalvočiau apie tokį nusileidimą, nes baigtųsi virtimu, galvos trauma“, – taip žmonės su negalia kalba apie neva pritaikytus nusileidimus. Tokių atvejų, kai įrengiami pandusai, kuriais realiai neįmanoma naudotis, – ne vienas. Tokią situaciją ekspertai kritikuoja, o Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tvirtina, kad tai galima vertinti kaip diskriminaciją.
Aplinka ką tik sutvarkyta, bet netinkamai
„Tave nuneš, užsimuši“, – taip apie Antakalnyje esantį nusileidimą nuo šlaito ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti žmonėms su negalia, LRT.lt pasakojo Antakalnio gyventoja Dalia.
Skaudžiausia jai dėl šlaito šalia Leono Sapiegos stotelės – Dalia pastebėjo, kad čia „pagaliau“ šalia laiptų įrengtas nusileidimas, kuriuo galėtų naudotis žmonės su negalia ar tėvai su vaikų vežimėliais. Tačiau, anot Dalios, nusileidimas per status, tad gyventojai juo negali naudotis.
„Užvažiuoti į kalną gali, nuvažiuoti – ne, nes nuvažiavimas per status, pakankamai ilgas. (...) Jis tokio statumo, kad tave nuneša žemyn“, – kritikavo Antakalnio gyventoja.
Jos teigimu, net su lagaminu nepavyksta nusileisti šiuo įrengtu šlaitu: „Tave nuneš, užsimuši.“
„Žmogaus orumas yra pagrindinė vertybė, kuria remiasi Vakarų pasaulis ir Europos Sąjunga. Tačiau žmogaus orumas išbandomas, kai jis turi negalią, kai reikia kitų pagalbos ir dėmesio, kai jis yra pagyvenęs žmogus“, – vardijo Dalia.
Pasak Antakalnio gyventojos, panašių probleminių vietų rajone yra ir daugiau. Pavyzdžiui, taip pat nėra tinkamo nuvažiavimo nuo tilto, esančio prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios.
„Visi važiuojantys dviračiu važiuoja šalia padaryto nuolydžio, vadinasi, griauna šlaitą. (...) Kodėl žmogus su negalia arba senyvas žmogus turi viską vilkti laiptais?“ – piktinosi Dalia.
Visgi, kaip LRT.lt teigė Vilniaus savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas, Neries krantinės rekonstrukcijos metu visa į projekto apimtį patekusi infrastruktūra buvo pritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms.
Pasak jo, minimi laiptai su pandusais nebuvo Neries krantinės rekonstrukcijos projekto dalis, jie suremontuoti atskirai. Iki remonto buvę ir remonto metu atnaujinti pandusai yra skirti vesti dviračiams ir vaikų vežimėliams.
„Tik alpinistas gali bandyti leistis“
Keliose žmonių su negalia organizacijose veikiantis Žilvinas Mišeikis pažymėjo, kad tokios situacijos – pakankamai dažnos. Pasak jo, neretai į aplinkos tvarkymo projektus žiūrima formaliai, neatsižvelgiant į žmogiškąjį faktorių, nors dažnai sprendimai nereikalauja didelių pastangų.
Pavyzdžiui, išskyrė Ž. Mišeikis, net šalia Vilniaus savivaldybės nusileidimas į požeminę perėją įrengtas netinkamai.
„Ten tik alpinistas gali bandyti leistis, aš net negalvočiau apie tokį nusileidimą, nes baigtųsi virtimu, galvos trauma ir panašiai“, – LRT.lt sakė pašnekovas.
Jis svarstė, kad panašių situacijų galima tikėtis netvarkytose vietose, tačiau skaudžiausia, kai ir po tvarkymo darbų aplinka nepritaikoma žmonėms su negalia.
Kaip teigė Ž. Mišeikis, tokias situacijas lemia projektuotojų noras greičiau pabaigti tvarkymo darbus ir „užsidėti pliusiuką“ ar noras sutaupyti, tačiau prisideda ir tai, kad vengiama konsultuotis su žmonių su negalia bendruomene.
„Galėtų pasikviesti žmonių su negalia asociacijas, kurios atvažiuotų prasitestuoti, duotų vežimėlį išsibandyti patiems statybininkams ar užsakovams, kad pamatytų, kaip tai sudėtinga ir pavojinga.
Jie neįsivaizduoja, kad važiuoti į stačią įkalnę ne tik sunku, bet yra ir labai didelė apsivertimų galimybė. Labai nedaug mūsų, kurie gali išlaviruoti vežimėlį, kad jis nesiverstų. Aš asmeniškai nemoku to padaryti“, – kalbėjo Ž. Mišeikis.
Jis pabrėžė – Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių konvencija nurodo, kad žmonės su negalia turi dalyvauti sprendimų priėmime. Jei projektuojant viešąsias erdves būtų išklausomas žmonių su negalia bendruomenės balsas, tokių problemų nekiltų, – pridūrė Ž. Mišeikis.
Nuo sprendimo priėmimo iki jo įgyvendinimo
Apie žmonių su negalia dalyvavimą sprendimų priėmime kalba ir buvęs JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas, ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus. Jo teigimu, priimant ir įgyvendinant sprendimus, būtina konsultuotis su žmonių su negalia bendruomene.
„Viena pagrindinių problemų yra nesikonsultavimas su žmonių su negalia teisėms ir interesams atstovaujančiomis organizacijomis“, – LRT.lt sakė J. Ruškus.
Ekspertas pabrėžė, kad dalį problemų lemia stebėsenos trūkumas, kai, pavyzdžiui, projektas patvirtinamas, tačiau į jo įgyvendinimą neįtraukiami žmonės su negalia. Pasak jo, tai turėtų vykti kitaip, o žmonės su negalia turėtų dalyvauti nuo sprendimo priėmimo iki pat jo įgyvendinimo.
Kaip tvirtino J. Ruškus, labiausiai šioje srityje pažengusios Skandinavijos šalys, kuriose aktyvus konsultavimasis su žmonių su negalia organizacijomis numatytas įstatymuose, o universalaus dizaino principai suprantami kaip natūralūs ir savaime suprantami reikalavimai.
„Universalus dizainas reiškia, kad aplinka prieinama visiems žmonėmis. (...) Universalus dizainas yra paslaugų, objektų, aplinkų projektavimas, kai jos prieinamos visiems, kai žmonėms nesukuriama kliūčių“, – LRT.lt pasakojo buvęs JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas.
Pasak jo, tai, kaip Lietuvoje įgyvendinami tokie universalaus dizaino principai, stipriai priklauso nuo projektuotojų išmonės ir supratimo. Tačiau, pastebėjo J. Ruškus, turi būti kontrolės mechanizmų, kurie užtikrintų, kad nebūtų tokių situacijų, kai teoriškai aplinka pritaikoma, o realybėje taip nėra.
Ekspertas taip pat kėlė klausimą, kiek apie universalaus dizaino principus kalbama specialistų studijose, ar aiškinama, kodėl tai svarbu.
„Universalus dizainas yra žmogaus teisių principas, nes tai susiję su žmogaus teisių apsauga. (...) Svarbu, kad šis klausimas būtų suvokiamas kaip žmogaus teisių ir teisingumo klausimas“, – pabrėžė J. Ruškus.
Galima vertinti kaip diskriminaciją
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės patarėjas Marius Morkevičius pastebėjo, kad aplinkos nepritaikymas gali būti vertinamas kaip diskriminacija žmonių su negalia atžvilgiu.
„Nepakankamas infrastruktūros prieinamumas asmenims su negalia yra išties opi ir vis dar aktuali problema. Dėl to į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kreipiamasi dažnai“, – komentare LRT.lt sakė M. Morkevičius.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, Lietuvoje yra daug nepritaikytų arba nepakankamai pritaikytų pastatų, į kuriuos žmonės su negalia negali patekti ir gauti reikiamų paslaugų.
Kad patektų į pastatą, kartais žmonės turi prašyti pagalbos iš aplinkinių arba laukti lauke, kol darbuotojai prie jų prieis arba padės patekti į pastatą, – pasakojo M. Morkevičius. Pasak jo, taip ne tik žeminamas jų orumas, bet ir formuojamas neigiamas požiūris į žmones su negalia, jie matomi kaip mažiau savarankiški, patiria socialinę atskirtį.
„Pavyzdžiui, nemažai parduotuvių yra įsikūrusios per du aukštus, tačiau žmonėms pritaikyto lifto ar keltuvo nėra. Tarnyboje tyrėme atvejį, kai parduotuvės vadovai teisinosi, kad specialaus lifto nereikia, nes asmenys su negalia gali naudotis nesaugiu krovininiu liftu, skirtu gabenti prekes.
Buvo teigiama, kad personalas gali padėti surinkti prekes, tačiau apie tokią paslaugą nebuvo skelbiama viešai, be to, tai nėra orus ir savarankiškas apsipirkimas“, – pažymėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas.
Jo teigimu, tiriant skundus dėl pastatų neprieinamumo, jų savininkai dažnai teisinasi, kad pastatai yra seni, statyti arba rekonstruoti iki statybos techninio reglamento įsigaliojimo, todėl tuo metu nebuvo pažeisti reikalavimai dėl prieinamumo.
„Visgi raginame užtikrinti, kad asmenų su judėjimo negalia patekimas į pastatus netaptų kliūtimi. Ieškant išeičių, galima rasti alternatyvų, kurios ne tik nepažeistų kultūros paveldo statinių vertingųjų savybių, bet ir nesudarytų didelių papildomų išlaidų, pavyzdžiui, vietoj lifto įrengti asmenų su negalia keltuvą, tvirtinamą prie turėklų arba prie sienos“, – sakė M. Morkevičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad tarnyba taip pat susiduria su situacijomis, kai pastatas pritaikytas žmonėms su negalia, tačiau liftas ar keltuvas sugedęs, o remontuoti nesiruošiama. Tokiais atvejais savininkai neretai teigia, kad asmenys su negalia neva nesilanko jų įstaigose arba lankosi retai.
„Tokie pasiteisinimai dažniausiai tėra problemos ignoravimas ar užslėptas nenoras apsiimti įsipareigojimų, patirti išlaidų. Rekomenduojame susimąstyti – ar priemonės neveikia, nes žmonės su negalia neužsuka, ar visgi atvirkščiai – klientai su negalia neateina, nes žino, kad įstaiga neprieinama“, – ragino M. Morkevičius.
Savivaldybė: svarbu atskirti rekonstrukciją ir remontą
Vilniaus savivaldybės atstovas G. Grubinskas pastebėjo, kad svarbu atskirti rekonstrukcijos ir remonto darbus. Pasak jo, remonto atveju nekuriama nauja infrastruktūra senosios vietoje, o esama infrastruktūra atnaujinama, kad ja būtų saugu naudotis.
Rekonstrukcijos, o taip pat naujos statybos atveju rengiamas projektas, kuris derinamas su kitomis institucijomis, infrastruktūra tobulinama, darbai atliekami taip, kad atitiktų teisės aktų reikalavimus, – vardijo G. Grubinskas. Jo teigimu, derinant projektus, įtraukiamos ir žmonių su negalia organizacijos.
„Neries krantinės rekonstrukcijos metu visa į projekto apimtį patekusi infrastruktūra buvo pritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms. Minimi laiptai su pandusais nebuvo Neries krantinės rekonstrukcijos projekto dalis, jie suremontuoti atskirai.
Iki remonto buvę ir remonto metu atnaujinti pandusai yra skirti vesti dviračiams ir vaikų vežimėliams“, – komentare LRT.lt sakė savivaldybės atstovas.
