Ketvirtadienį buvusiai parlamento pirmininkei Irenai Degutienei įteiktas aukščiausias Seimo apdovanojimas – Aleksandro Stulginskio žvaigždė. Apie dialogo trūkumą Seime, prezidento rinkimus ir konservatorių etiketę dėl arogancijos – pokalbis su politike „Dienos temoje“.
– Ponia Degutienė šiandien apdovanota aukščiausiu Seimo skiriamu apdovanojimu – Aleksandro Stulginskio žvaigžde. Sveikinu su garbingu įvertinimu.
– Labai ačiū.
– Ponia Degutiene, jūs apdovanota ir įvertinta ir už tai, kad gebėjote tartis net su aršiausiais oponentais ir rasdavote tvarių sprendimų dėl Lietuvos ateities. Šiandien stebėdama Seimo darbą, kiek daug tokių politikų matote? Nes dažnai girdime Seime tokius pareiškimus, kad su tais nesitarsiu, su tais nekalbėsiu, su šitais tikrai nesiderėsiu prie vieno stalo.
– Žinote, žiūrint dabar iš šalies, tai tikrai kartais man kelia nuostabą, kaip galima su žmogumi nesikalbėti. Kalbantis gali atsirasti ir bendrų sąlyčio taškų, ir tada kyla klausimas, dėl ko tu dirbi Seime? Tave išrinko Lietuvos žmonės, tai pirmoje eilėje yra Lietuvos žmonės ir pirmoje eilėje yra valstybė.
Tai dėl valstybės interesų tu privalai rasti bendrą kalbą ir su aršiausiais oponentais. Kalbantis tikrai galima tą kažkokį bendrą vardiklį atrasti ir priimti tinkamiausią sprendimą. Šiandien, deja, aš pasigendu to. Kartais galvoju, ar tai jaunatviškas maksimalizmas ir toks savęs sureikšminimas?
Tikrai nesinorėtų, kad žmonės matytų tik kažkokias politines ambicijas. Be politinių ambicijų dar yra ir valstybės interesas.
– Pakalbėkime apie politines aktualijas ir valstybės interesus. Kaip jūs vertinate prezidento pirmojo turo rinkimų rezultatus?
– Aš tikrai labai džiaugiuosi šitais rezultatais, nes abu kandidatai yra vakarietiški arba europietiški kandidatai. Tai kiekvienas iš mūsų turbūt šiandien gali būti tikras, nesvarbu, ar Nausėda taps prezidentu, ar Šimonytė taps prezidente, kad Lietuva nuo euroatlantinės krypties tikrai niekur nepasisuks ir išdavysčių tikrai jokių nebus.
Man atrodo, šiandien tai yra pats svarbiausias rinkimų rezultatas. Net ne asmenybės, o kokios tų asmenybių vertybės. Man jos yra pačios svarbiausios.
– Ar jus gąsdina pono Vaitkaus surinkti daugiau negu 100 tūkstančių balsų? Ponas Vaitkus jau pakrikštytas Maskvos radiju ir tikrai daug piliečių jam išreiškia savo simpatijas.
– Aš, atvirai pasakius, nei kiek nenustebau, nes tokį procentą balsų, kokį jis surinko, visada surinkdavo Valdemaras Tomaševskis. Ne paslaptis, kad tam tikri Lietuvos rajonai visada daugiau buvo tokie prokremliški, pavadinkime. Gink Dieve, nereikia sakyti, prorusiški, todėl, kad tuose kraštuose gyvena ne tik rusų, bet ir lenkų, ir lietuvių.
– Taip, daug lietuvių balsavo ir kituose miestuose.
– Bet labiausiai mane nustebino, kad šį kartą tikrai balsavo daug lietuvių. Tada kyla klausimas, ar čia tik, tarkim, tas prokremliškas naratyvas veikia, ar yra ir tam tikras nusivylimas šiandienine situacija pačioje valstybėje? Mūsų žmonės kažkuo yra nepatenkinti. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį.
Bet turbūt jau čia reikėtų gilesnės ir politologų analizės įvairiais pjūviais, kodėl taip yra įvykę. Ir tada, kai mes turėsim tą analizę, žinosime, kokia kryptim reikia dirbti ir kaip reikia dirbti.
Aš labai gerai prisimenu netgi vienus rinkimus. Mūsų Andrius Kubilius dalyvavo rinkimuose būtent Šalčininkų krašte, bet už jį kažkodėl niekas nebalsavo, nors jis lietuvis, kaip ir Vaitkus lietuvis. Tai čia mes ir matom, kad ne tautybė esmė, o pažiūros.
Ir kitas dalykas, man, kaip Lietuvos pilietei, žiūrint debatus, tikrai buvo labai nejauku ir kartais kildavo klausimas, nes pono Vaitkaus pasisakymai kartais buvo ties valstybingumo riba.
Tai čia reikėtų, ko gero, visiems gerai pagalvoti ir mūsų tarnyboms gerai paanalizuoti, kokios tos kalbos buvo, nes klausant iš šono, aišku, aš nebuvau tose diskusijose, negirdėjau iš arti, bet tai kėlė tam tikrą rūpestį.
– Jūs užsiminėte apie nusivylimą, galbūt nuotaikos visuomenėje nekokios. Ir vėl aidi kalbos Lietuvoje, spėliojimai apie susiskaldymą, apie dvi Lietuvas, galbūt net tris Lietuvas. Kiek tai, jūsų manymu, problema?
– Be abejo, jau daugelį metų, nuo mūsų nepriklausomybės pradžios, tas susiskaldymas buvo. Vilnius yra visiškai provakarietiškas, yra daug jaunimo ir jų pažiūros yra visiškai kitokios.
Tuo tarpu regionuose tikrai dar yra daug ir tos vadinamosios sovietinės nostalgijos. Ir tą aš kartais labai matau bendraudama su žmonėmis, kurie gyvena regionuose. Ir tie, kas gyvena toje nostalgijoje, paprastai tais tarybiniais, sovietiniais metais gyveno geriau, negu kad gyvena dabar. Tai čia turbūt yra ne vien tiktai politinis aspektas, bet ir socialinis.
– Tą sako ir mokslininkas Mažvydas Jastramskis savo aiškinimuose.
– Taip.
– Ponia Degutiene, jūsų kolega konservatorius Andrius Vyšniauskas sako, kad trečdalis rinkėjų balsavo už atvirai prorusiškus kandidatus. Jis šalia Vaitkaus dar pamini ir Žemaitaitį, ir poną Vėgėlę. Ar juos visus tris jūs irgi statytumėte į vieną gretą?
– Jie nebuvo tokie ryškūs savo kalbomis. Tarp eilučių girdintis ir mąstantis žmogus, be abejo, kai kur galėjo pagauti tų gaidelių, kad jos nevisiškai atitinka mūsų šiandieninę Lietuvos valstybės politiką. Ir visiškai nebuvo įvertinta, kokioje mes geopolitinėje situacijoje gyvename.
Ypač kalbant apie Remigijų Žemaitaitį. Gal aš klystu, bet man susidarė toks įspūdis, kad jo retorika yra absoliučiai kaip „Tvarkos ir teisingumo“ partijos retorika. Jis išėjęs iš tos partijos, po to ji, kaip žinome, išsiskaidė, o dabar sukurta jo naujoji partija, ar jos bazė nėra būtent buvusių partiečių, „Tvarkos ir teisingumo“? Nes Žemaitija visada balsavo už „Tvarką ir teisingumą“.
Tada jų partijos pirmininkas buvo Paksas ir jie tada buvo ant bangos. Taip kad tokį aidą iš anų laikų kaip ir pajutau ir šituose rinkimuose su Žemaitaičio retorika.
– Ir turbūt aidą pajusime ir Seimo rinkimuose, rudenį vyksiančiuose?
– Aš manau, kad tikrai taip, nes, kad ir kaip būtų, jis tikrai užėmė gana aukštą vietą prezidento rinkimuose. Jis dar labiau sustiprės, daugeliui žmonių iš tikrųjų, matyt, patinka. Taip, jis yra išmintingas, jis yra protingas. Bet jeigu, tarkim, jį lygini su Vaitkumi, tai Vaitkaus retorika, pavadinkime, tokia tiesmuka ir primityvi.
Tai tas, kas nori, tas girdi, bet ir taip aišku, ką jis nori pasakyti. Žemaitaičio pasisakymuose daug kas yra įvyniota į vatą. Ir jau čia reikia gerai išgvildenti, išanalizuoti, ką jis norėjo pasakyti ir kaip jis norėjo pasakyti. Na, ir aišku, jo pagrindinis dalykas, tai „muškim šitą valdžią“. Bet jis greičiausiai su savo partija bus išrinktas į Seimą.
– O dabar apie jūsų partiją. Esate ilgametė konservatorė, atstovaujate Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD). Politikoje seniai stebime tokį politikų vienijimąsi prieš TS-LKD. Pabrėžiama, kad „mes su konservatoriais tikrai nedirbsime“ ir ta partija dažnai vadinama arogantiška. Tai nėra mano žodžiai.
Prieš dešimtmetį pačios konservatorių viršūnės pripažino, kad yra toli nuo žmonių. Kodėl? Ir kaip manote, ar pavyks atsikratyti konservatoriams šitos etiketės? Nes kai matom balsavimą ir Seimo vienmandatėse rinkimuose, panašu, kad balsuojama prieš Tėvynės sąjungą.
– Aš visą laiką galvojau, kad atėjo kita karta, jinai turės kitokį braižą politikoje ir kitokį santykį su žmonėmis. Deja, ir mūsų jaunųjų kolegų laikysena <...> iš šono kartais atrodo arogantiška. Taip, jie intelektualūs, taip, jie Lietuvos patriotai.
Bet kartais politikas turi nusileisti į tokį lygį ir kalbėtis su žmogumi, kad ir regione ar kaime gyvenančiu, kad jis tave suprastų. O dabar man susidaro įspūdis, kad kartais žmonės net nesupranta, ką mano kolegos nori pasakyti, nes gal per aukštas lygis arba per daug taip moksliškai, tarkim, kalba.
Kartais politikams reikia kalbėti paprastų žmonių kalba ir tada tu gali tam žmogui žinią pasakyti, ir pasakyti taip, kad jis tave suprastų.
To ir palinkėčiau savo kolegoms, kad jie ne tik būtų arčiau žmogaus, bet ir suprastų, ko tiems žmonėms reikia, kalbėtų su jais žmonių kalba.
– Kaip suprantu, matote tą besitęsiantį šleifą.
– Deja, taip.
– Paskutinis trumpas klausimas: kaip prognozuojate kito sekmadienio rinkimų rezultatus? Nes signataras, žurnalistas ponas Valatka štai sako, kad antras turas gali tapti visišku dešiniųjų pažeminimu. Turiu omenyje dešiniąsias jėgas, nes jie kėlė du kandidatus.
– Na, žinote, tikrai nesinorėtų, kad taip įvyktų. Aišku, signataras Valatka yra labai įžvalgus, bet ir aš turiu kažkokių vidinių abejonių. Per daug yra didelis atotrūkis po pirmojo turo tarp Gitano Nausėdos ir Ingridos Šimonytės.
Ar sugebės ji per tą likusį nedaug laiko – iš esmės dešimt dienų – paimti tuos rinkėjus, kurie gal pirmame ture ja nepatikėjo? Aišku, aš jai linkiu irgi, kaip ir Gitanui Nausėdai, kuo geriausios sėkmės, bet bijau, kad Ingrida gali nelaimėti.
– Ačiū jums.
