Ar reikėtų ratifikuoti Stambulo konvenciją, kaip užtikrinti tos pačios lyties šeimų orumą ir ar mokyklose turėtų būti mokoma rusų klasikų kūrinių? Apie tai trečiadienio vakarą diskutavo kandidatai į prezidentus.
Trečiadienį kandidatai į prezidentus LRT TELEVIZIJOS debatuose susirėmė diskutuodami švietimo, kultūros politikos ir žmogaus teisių temomis. Tai – priešpaskutiniai debatai LRT TELEVIZIJOS eteryje prieš rinkimus.
Svarbiau kūryba ar praeities įsitikinimai?
Kandidatų klausta, kas jiems svarbiau – menininko kūryba ar jo praeities įsitikinimai? Ar reikia už jo ar artimųjų praeities paklydimus atmesti ir kūrybą?
Atsakydamas į klausimą, G. Nausėda tvirtino, kad šiuos klausimus turime spręsti kiekvienu konkrečiu atveju ir nusistatyti teisingą santykį su istorija.
„Nubraukti viską, ką sukuria žmonės kitame istoriniame laikotarpyje ir kontekste, manau, būtų neteisinga. (...) Kai kurie vežė Stalino saulę iš Maskvos, Justinas Marcinkevičius to nedarė, jis, atvirkščiai, kėlė Lietuvą ir suteikė jai stiprybės tuo metu, kai buvo sunku.
Man nepriimtina, kad kai kurie žmonės atsistoja į labai aukštas teisėjų pozicijas iš 21 a. pozicijų ir pradeda niekinti, ką darė J. Marcinkevičius prieš 40 ar 50 metų“, – kalbėjo G. Nausėda.
G. Jeglinskas tvirtino iš dalies sutinkantis su prezidento nuomone. Anot jo, šis klausimas skaldantis ir nevienareikšmiškas, tačiau, pažymėjo G. Jeglinskas, prezidento vaidmuo yra vienyti.
„Šis klausimas visuomeninis, bet prezidentas turi turėti labai aiškią poziciją – negalime skaldyti. (...) Yra atvejų, kai yra labai aiškių įrodymų, kai žmonės yra kažką padarę, jų aukštinti tikrai negalima, turime daryti viską, kad neliktų lentelių ar surašytume paaiškinimus.
Bet matome, kad dabar kartais sudaromos komisijos ir bandoma politiškai vienaip ar kitaip [eskaluoti] jų pasiekimus ar nuopuolius. Tai nepriimtina. Prezidento institucijos vaidmuo labai aiškus – vienyti“, – teigė G. Jeglinskas.
I. Šimonytės teigimu, kūrybą reikėtų vertinti atskirai nuo politinių pažiūrų: „Nereiškia, kad, jei žmonės yra padarę sprendimų, dėl kurių mes abejojame šiandien, dėl to kažkaip reikia uždrausti knygas arba neleisti susipažinti su kūryba.
Bet kūrybos pažinimas ir žmogaus herojizavimas yra truputį skirtingi dalykai. Matyt, svarbu, kad tie žmonės, kurie skaito kūrybą, domisi, mokosi mokykloje, vis dėlto turėtų galimybę žinoti informaciją, kurios galbūt anksčiau ir nežinojo“.
E. Vaitkus sakė, kad desovietizacija Lietuvoje tapo „kultūros politikos ir istorijos perrašymo, naikinimo ir klastojimo įrankiu“. Anot jo, to absurdą parodo ir Petro Cvirkos, ir S. Nėries „draudimai“.
„Ar reikia stebėtis, kad Lietuvoje uždraudžiamas Dostojevksis, Čaikovskis, Tolstojaus „Karas ir taika“ taip pat nepageidaujami, nes jų politinės pažiūros tikriausiai blogos“, – sakė E. Vaitkus.
I. Vėgėlė pasakojo mokęsis S. Nėries mokykloje, tačiau žinojęs apie poetės kūrinį apie Staliną.
„Mano supratimu, tai buvo visiškai netinkamas jos kūrinys. (...) Tik baigiasi rinkimai ir puolame žeminti poetus, nevertindami jų kūrybos ir indėlio į mūsų kultūrą, puolame juos niekinti. Tai neteisinga. (...)
Siūlau labai paprastą sprendimą – išviešinti KGB sąrašus. (...) Manau, tai sudėliotų taškus ant i“, – ragino I. Vėgėlė.
R. Žemaitaitis klausė, kaip galime kritikuoti J. Marcinkevičių, kai „toli gražu mums iki Marcinkevičiaus“.
„Atsiranda pseudospecialistai, kurie sprendžia, kam nuimti paminklą, kam suteikti paminklą. Kas jie tokie ir ką jie sukūrė Lietuvai? (...) Naikiname savo kultūrą, naikiname tai, kas buvo sukurta prieš 10, 20 ar 50 metų. Kas jums tokią teisę suteikė? (...) Siūlau neliesti to, kas yra sukurta“, – sakė R. Žemaitaitis.
A. Mazuronio vertinimu, istorinė atmintis yra viskas – ir kūryba, ir tam tikri biografiniai faktai.
„Žinoti visus biografijos faktus, politinių įsitikinimų faktus yra labai svarbu, tai reikia žinoti, kad tai būtų vieša ir visiems prieinama informacija. Tačiau manau, kad kvestionuoti tuos pasiekimus, už kuriuos žmonės savo laiku buvo įvertinti, už savo profesinę ir kūrybinę veiklą, yra absurdas ir politikavimas. (...)
Aš asmeniškai taip nedaryčiau, man atrodo, kad tokia politika yra negera. (...) Visų žmonių gyvenime tam tikru laikmečiu buvo tam tikrų aplinkybių dėl objektyvių priežasčių, kurių nebuvo galima apeiti“, – komentavo A. Mazuronis.
D. Žalimas debatų metu akcentavo, kad „niekas nieko necenzūruoja ir nedraudžia“, nebent tai būtų tekstai, kuriais teisinami sovietiniai nusikaltimai.
„Iš principo kūryba yra atskiras dalykas. (...) Istorinę atmintį statant paminklus suvokiu taip – paminklai statomi tiems žmonėms, kurie gali būti pavyzdžiu, kurių vertybės mums priimtinos. Ar išdavystė ir konformizmas yra priimtinas šiuolaikinei Lietuvai ar ne?“ – klausė D. Žalimas ir pridūrė, kad dėl įvairių asmenybių įamžinimo turėtų spręsti desovietizacijos komisija.
Kandidatai – apie praeities rusų kūrėjus
Antrasis klausimas, pateiktas kandidatams į prezidentus, buvo toks: „Mokytojams primygtinai patarta nedėstyti rusų klasikų kūrinių, kol vyksta karas Ukrainoje, nestatyti rusų autorių spektaklių, operų, groti jų kūrinių, ne tik dabartinių, pritariančių Kremliaus politikai, bet ir praeities. Ar sprendimas, jūsų manymu, buvo teisingas?“
I. Šimonytė sakė, kad gyvename šalyje, kurioje mokytojai ir menininkai turi pakankamą diskrecijos teisę priimti sprendimą, ką statyti, ką kalbėti ir kaip kalbėti. Tiesa, ji pabrėžė, kad dabar kontekstas yra toks, kad reikia vertinti kitaip daugelį dalykų, negu vertinome iki šiol. Juolab galvojant apie Rusijos imperializmo idėją.
„Man atrodo, čia viskas yra išminties klausimas, ir nesakau, kad nereikia skaityti, nesakau, kad nereikia apie tai kalbėti, bet vis dėlto, kai vertiname, turime matyti kontekstą“, – kalbėjo I. Šimonytė.
Pasak jos, Lietuvoje dar nuo okupacijos laikų susiformavusi nuostata, kad rusų kultūra yra „kažkokia stebuklinga ir stebuklingesnės kultūros nėra“.
„Ir mes tokiu būdu nežinome daug apie ispanų kultūrą ar apie kitų Europos tautų kultūrą dėl to, kad mes vis dar nešamės tą didelį didelį krūvį, kurį atsinešėme iš esmės iš okupacijos laikų, ir vis vien dalis žmonių nori ir toliau tame būti. Man atrodo, mums reikia savo akiratį pradėti plėsti (...)“, – kalbėjo kandidatė.
Ar P. Čaikovskio „Spragtuką“ derėtų statyti mūsų teatre, anot I. Šimonytės, yra teatro sprendimas.
G. Jeglinskas ragino pasitikėti mokytojais, be to, jis priminė, kad yra ir pasaulinė literatūra, tad nereikia apsiriboti Rusijos.
„Leiskime mokytojams priimti sprendimus“, – sakė kandidatas.
Jis mano, kad mokytojai gali rasti ir kitų autorių nei F. Dostojevskis, bet jei jis reikalingas kokiai nors temai, gali jį dėstyti.
G. Nausėda mano, kad derėtų atskirti praeities kūrėjus ir šiandieninius Kremliaus režimo palaikytojus.
„Neišsikraustykime iš proto. Dostojevskis, Tolstojus, Čechovas, Čaikovskis kaip kompozitorius – visi jie egzistuos, nepriklausomai nuo to, kaip čia baigsis mūsų debatai. Pasaulis įrašys, jau įrašė, juos į kultūros lobyną. Ir, tiesą sakant, nelabai suprantu, ką tie žmonės turi bendro su Putino režimu, kaip jie paskatino Putiną“, – kalbėjo G. Nausėda.
O su tais, kurie remia Putino režimą, kurie yra prisiplakėliai, anot G. Nausėdos, – kita kalba. Jis į šią gretą įrašytų ir Kremlių remiančius sportininkus.
A. Mazuronis mano, kad karas Ukrainoje atvėrė teigiamų dalykų mūsų mąstyme, bet drauge ir tų, kurie „veda mus labai absurdiškais keliais“.
„Pavyzdžiui, tas klausimas, kurio paklausėte, – rusų klasikų kūrinių dėstymas mokyklose arba rusų kalbos apskritai dėstymas, nežinau, man absurdiškai kvepia vien siūlymai, vien diskusijos ta tema“, – sakė kandidatas.
„Ką ten Puškinas prisidėjo prie to, ką Putinas dabar daro Ukrainoje?“ – pridūrė A. Mazuronis.
D. Žalimas mano, kad į kiekvieną kūrinį ir autorių reikėtų žiūrėti atskirai, bet būtina matyti ir tai, ką Rusija pasitelkia siekdama savo įtakoje išlaikyti kai kurias šalis.
„Nematyti to, kad nuo oficialios Rusijos valdžios iki rusų ortodoksų bažnyčios oficialiai skelbiamos koncepcijos, kad rusų kalba ir kultūra, jos sklaida turi būti panaudojama kaip įrankis tam tikroms šalims išlaikyti savo įtakoje, manau, kad tik aklas gali to nematyti“, – kalbėjo kandidatas.
Jis mano, kad, tarkime, „Karą ir taiką“ galima pakeisti Vakarų autoriumi, nes mes esame Vakarų pasaulio dalis.
R. Žemaitaitis tikras, kad rekomendacijos mokykloje nenagrinėti rusų klasikų kūrinių nėra teisingos.
„Šiaurės Korėja Nr. 1, viską uždrausim“, – sakė R. Žemaitaitis.
Jis sakė pasitikintis Lietuvos piliečiais ir tuo, kad jie sugeba atskirti, kas yra gera ir bloga.
„Tai yra mūsų kaimynai. Mūsų kultūra yra persipynysi, mūsų aktoriai yra persipynę, mūsų tradicijos yra persipynusios. Mes viską braukiame lauk. (...) Man yra keista, kad mes diskutuojame dėl šių dalykų“, – sakė R. Žemaitaitis.
„Šiame kontekste reikia priminti, kad politikai sukuria atmosferą kaip savicenzūrą. Tai yra aukščiausia cenzūros forma – savicenzūra“, – kalbėjo E. Vaitkus.
Pasinaudodamas įstatymo suteiktu eteriu, E. Vaitkus pareiškė, kad jo palaikymui prezidento rinkimuose kuriama nauja politinė jėga, į kurios gretas buriasi politinės partijos ir visuomeniniai judėjimai.
Kandidatas I. Vėgėlė rekomendacijas nenagrinėti rusų klasikų, nestatyti jų kūrinių pavadino „kvailystėmis“.
„Nuo 2020 metų stoviu, rašau, kalbu apie tai, kad šita kraštutinės kairės kultūra, naikinimo kultūra yra absoliučiai nepriimtina, ji griauna, bet nestato. Yra lengva sugriauti, sunku pastatyti. Ar nors vienas, kuris siekė sugriauti, kuris siekė panaikinti Dostojevskį, Tolstojų, Čechovą ir kitus, ar nors vienas sukūręs yra, rimto sukūręs, tokio, kad paliktų kitiems amžiams?“ – kalbėjo I. Vėgėlė.
Ar reikalinga Stambulo konvencija?
Prieš diskutuojant apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, kandidatų klausta, ar šie yra skaitę pačios konvencijos tekstą. G. Nausėda, E. Vaitkus ir G. Jeglinskas tvirtino visos konvencijos neskaitę, tačiau su jos tekstu susipažinę, o A. Mazuronis, I. Šimonytė, R. Žemaitaitis ir D. Žalimas teigė perskaitę konvencijos tekstą.
Pasiteiravus, ar Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas, kad Stambulo konvencija nepažeidžia Konstitucijos, yra pagrindas ją ratifikuoti, kandidatų nuomonės išsiskyrė.
G. Jeglinskas svarstė, kad konvencijos nuostatas dėl smurto prieš moteris užkardymo galima užtikrinti nacionaliniais teisės aktais. Visgi jis pažymėjo, kad nevetuotų Seimo sprendimo ratifikuoti konvenciją.
„Tai yra Seimo darbas, Seimas turi atsižvelgti į visuomenės nuomonę. (...) Labai svarbu balsuoti sąmoningai ir išrinkti tokį Seimą, kokio mes norime. Seimas turi nuspręsti“, – teigė G. Jeglinskas.
Pasak A. Mazuronio, kreipimasis į KT buvo „politinės figos lapelis“, kuriuo būtų galima prisidengti kaip argumentu diskusijose Seime.
„Visi pateikinėja, kad ten kalbame apie smurtą prieš moteris. Didžioji dalis smurto užkardymo jau yra įgyvendinta mūsų teisinėje bazėje, kituose aktuose. (...) Keliu sau klausimą, kaip taip bandoma Stambulo konvenciją per prievartą ratifikuoti.
Ten yra keletas sakinių, (...) kuriuose kalbama apie socialinę lytį. (...) Darau prielaidą, kad Stambulo konvenciją bandoma ratifikuoti vien dėl šio apibrėžimo“, – kalbėjo A. Mazuronis.
Tačiau I. Šimonytė pabrėžė palaikanti Stambulo konvencijos ratifikavimą. Ji baimes dėl lyties socialiniu aspektu sąvokos vadino baubu.
„Tai, kas kalbama apie lytį socialiniu aspektu, yra baubas, kad iš konvencijos atsiras kažkokios lytys, kurių nėra. Tikrai žmonės, kurie skaito tekstą, o Andrius [Mazuronis], kaip suprantu, yra skaitęs tekstą, supranta, ką norima pasakyti.
Norima pasakyti apie stereotipinius vaidmenis, kuriuos visuomenėje turime ir vyrai, ir moterys, tai labai dažnai turi įtakos ir vyrų, ir moterų gyvenime, kai iš moterų tikimasi, kad ji darys tą ir aną, o vyras atneš žvėrį ir uždirbs daug pinigų“, – kritikavo I. Šimonytė.
E. Vaitkus laikėsi kitokios nuomonės: „Esu oficialiai sakęs ir pasižadėjęs, kad, kai būsiu išrinktas Lietuvos prezidentu, iš Seimo atsiimsiu Stambulo konvenciją jos ratifikavimui. Dėl KT – reikėtų priminti ar paaiškinti, kad KT neturi teisės spręsti dėl ne Lietuvos teisės akto“.
R. Žemaitaitis Stambulo konvenciją vadino „žmogaus teisių alfa ir omega Lietuvoje“. Jis pridūrė, kad, nepaisant KT sprendimo, Seimo nariai yra laisvi apsispręsti balsuoti už ar prieš ratifikavimą.
Tačiau R. Žemaitaitis teigė, kad Stambulo konvencijos nuostatos jau yra įtrauktos į mūsų įstatyminę bazę.
„Laikausi dabartinės pozicijos, kad Stambulo konvencija neišspręs tos problemos [smurto]. Ne Stambulo konvencija išsprendžia, išsprendžia pačios visuomenės požiūris. Seime yra akivaizdžiai susiskaldymas“, – teigė jis.
I. Vėgėlė tarptautinį dokumentą vadino akivaizdžiai ideologizuota konvencija ir taip pat kritikavo socialinės lyties sąvoką.
„Stambulo konvencija įveda socialinę lytį, taip vadinamą gender. (...) Realiai kas vyksta, tai yra pokytis ir teisėje, ir kultūroje, į mūsų bendrose tradicijose, ideologijoje. Siūloma daryti pokyčius švietime, ją [konvenciją] prižiūrėtų speciali tarptautinė institucija, turėtų būti skiriamas finansavimas papildomas“, – vardijo I. Vėgėlė.
G. Nausėda pažėrė kritikos Seimui – jis tvirtino netikintis, kad siekta nuoširdžiai išsiaiškinti KT poziciją Stambulo konvencijos klausimu.
„Gal ir patikėčiau, kad iš tikrųjų buvo nuoširdžiai siekta išsiaiškinti KT nuomonę dėl Stambulo konvencijos atitikties mūsų Konstitucijai, jei jūs Stambulo konvenciją priimtumėte. Bet jūs jos nepriimsite. Manau, kreipėtės viso labo tam, kad laimėtumėte laiko iki rudens rinkimų“, – svarstė G. Nausėda.
Prezidentas pridūrė nematantis pagrindo atsiimti konvencijos, kad Seimas negalėtų jos ratifikuoti.
„Kodėl turėčiau saugoti Seimą kaip mažus vaikus nuo atsakomybės priimti vieną ar kitą sprendimą? Ar jiems yra prievolė priimti Stambulo konvenciją? Ne, jie jos gali nepriimti.
Mano požiūris yra paprastas, Stambulo konvenciją sudaro dvi dalys – dėl smurto prieš moteris viskas yra aišku, tik nežinau, kuo ši Stambulo konvencija iš esmės pagerintų situaciją. (...) Genderizmo dalis skaldo Lietuvos visuomenę. Kalbėkime ką norime, ji skaldo Lietuvos visuomenę“, – teigė G. Nausėda.
Po savo pasisakymo kritikos sulaukė ir pats G. Nausėda. Pasak D. Žalimo, apmaudu, kai „valstybės prezidentas gina stereotipinį požiūrį į moterį“.
„Jis gina požiūrį, kuris pateisina diskriminacinį elgesį prieš moteris, kad „tu pati kalta“, arba vilioja užsienio karius pasakymais apie gražias moteris Lietuvoje. (...) Kitas teisininkas klaidina, kad ten yra kažkokia trečioji socialinė lytis. Nėra ten trečiosios socialinės lyties. (...) Akivaizdu, konvencija nukreipta už prevenciją, prieš žeminantį elgesį prieš moteris, prieš seksizmą“, – tvirtino D. Žalimas.
Jis argumentavo, kad Lietuvos įstatymai iki galo neįgyvendina konvencijos nuostatų. Čia kritikos sulaukė ir D. Žalimas.
„Buvęs KT pirmininkas šauniai varo, pasirodo, moterys iki to laiko buvo gyvuliai“, – kritikavo R. Žemaitaitis.
„Kai iš moters daroma tik namų šeimininkė, tai tikrai nežmoniškas elgesys. (...) Kai moterimis viliojami užsienio kariai, taip pat parodo požiūrį į moterį. Skaldote visuomenę iš esmės jūs. Kol nebuvo KT išvados, skleidėte kliedesius, kad yra trečioji lytis, 72 lytys pagal konvenciją. Sužinojote, kad ne“, – vėliau atšovė D. Žalimas.
„Labiausiai seksistinis pasisakymas, kurį šiandien girdėjau, buvo pono Žalimo, kuris kalbėjo apie Stambulo konvenciją, kuri skirta su tuo kovoti. Kaip pasikeis moterų patirtis ar gyvenimo sąlygos, ratifikavus konvenciją?“ – klausimus kėlė A. Mazuronis.
G. Nausėda akmenėlį įmetė ir į valdančiųjų daržą – anot jo, valdantieji Seime turi daugumą, kurios užtenka atmesti prezidento veto, tačiau ne rinkiminiams pažadams įgyvendinti.
„Kiek dar kartų eisite į rinkimus, žadėdami tą patį ir to neįgyvendindami?“ – klausė prezidentas.
Kaip užtikrinti tos pačios lyties šeimų orumą?
Kitas klausimas kandidatams į prezidentus – ką jie darytų, kad tos pačios lyties šeimos Lietuvoje galėtų jaustis oriau?
Atsakymus į šį klausimą pradėjo E. Vaitkus, kuris tvirtino nesuprantantis tokio klausimo: „Man atrodo, ir dabar jos gali jaustis oriai, nesuvokiu jūsų klausimo, kodėl jos nesijaučia oriai“.
„Mano vidinis pojūtis, kad puikiai nuostabiai gyvenu, su kažkuo partneriai, galbūt trys partneriai gyvena kartu, galbūt penki partneriai gyvena kartu. Jie gyvena taip, kaip nori, pasidalija savo ūkiniais klausimais, sekso problemomis. Jie gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Kodėl ne oriai jie gyvena?“ – taip atsakė E. Vaitkus.
A. Mazuronis kalbėjo, kad tos pačios lyties poros turi teisę gyventi kartu, tačiau kritikavo norą bendrą gyvenimą prilyginti šeimai.
„Aš pripažįstu, kad tokių žmonių yra, jie gyvena, turi teisę gyventi, ne mano reikalas kištis, kas su kuo gyvena, kas su kuo miega ar kas su kuo ką daro. Jei yra kažkokių problemų ūkiniame lygmenyje, jas reikia išspręsti atskiruose įstatymuose“, – teigė jis ir pridūrė, kad problema atsiranda prakalbus apie šeimos apibrėžimą.
Pasak G. Jeglinsko, priimti partnerystės įstatymą – Seimo reikalas: „Kiekvieno teisės turi būti užtikrintos. Jei šeimos junginys save laiko šeima, tai yra šeima, (...) prezidento vaidmuo yra nevetuoti tokių dalykų, o išklausyti žmonių. Jei žmonės išsirenka tokį Seimą, kuris pagaliau priima tokį įstatymą, nemanau, kad turiu teisę vetuoti, o kaip tik turiu palaikyti“.
G. Nausėdos teigimu, „mūsų visuomenė kultūros požiūriu kyla ir yra gerokai labiau pasirengusi matyti kitokius žmones“. Jis kritikavo, kad politinės jėgos, pasisakančios už partnerystę, nesugeba jos įgyvendinti, tačiau pabrėžė, kad turime laikyti Konstitucijos 38 straipsnio.
„Turime reglamentuoti vienalyčių žmonių, gyvenančių partnerystėje, (...) santykius, kadangi jie tikrai turi teisę į daugelį dalykų – paveldėjimas, duomenų apie sveikatos situaciją gavimas. (...) Yra daug rimtų klausimų, šie žmonės nusipelno, kad šie klausimai būtų civilizuotai sprendžiami“, – pabrėžė prezidentas.
I. Šimonytė kritikavo, kad pasakymai, jog „reikia kažką reguliuoti ar kažkaip reglamentuoti“, yra gudrus pakalbėjimas.
„Yra du skirtingi požiūriai, kaip vertinti šį ryšį – ar kaip šeimą, kas tai ir yra pagal KT doktriną ir sveiką protą, ar vertinti kaip sandorį, kas siūloma Seime, kad tai yra sandoris tarp dviejų žmonių. (...)
Įtikinėčiau visus racionalius politikus, kad šis įstatymas privalo būti priimtas, kad šie santykiai turi būti reglamentuoti būtent šeimos teisės pagrindais, kad tų politikų, kurie neturi jokios kitos darbotvarkės, išskyrus kovą su homoseksualiais asmenimis, darbotvarkė pasibaigtų.
Žmonės, kurie dabar yra skeptiški, labai greitai suprastų, kad jų gyvenimas nuo šio įstatymo priėmimo niekaip nepasikeičia“, – akcentavo I. Šimonytė.
Pasak I. Vėgėlės, šeima kyla iš santuokos, o santuoka galima tik tarp vyro ir moters. Kandidatas į prezidentus pridūrė, kad yra kitokių šeimų, kai, pavyzdžiui, vaikus augina vienas vyras ar viena moteris, tačiau, kalbėdamas apie tos pačios lyties poras, I. Vėgėlė sakė, kad nereikėtų formuoti socialinio konstrukto.
„Neturime formuoti papildomo socialinio konstrukto tam, ką reikėtų išspręsti. Tai pasakęs, vis tik turiu pasakyti labai aiškų dalyką – privalome padėti užtikrinti homoseksualių asmenų teises, neturime priešintis, turime telkti“, – kalbėjo I. Vėgėlė.
R. Žemaitaičio teigimu, šioje srityje prezidentas neturi galių, o jis, būdamas prezidentu, galėtų tik prisiimti lyderystę ir paraginti apsispręsti.
„Kaip premjerė teisingai pasakė – ar tai akcininkų sandoris, ar nuėjimas į šeimos sąvoką?“ – klausė R. Žemaitaitis ir pridūrė, kad dauguma Lietuvos gyventojų tos pačios lyties porų partnerystei nepritaria.
Kitokios nuomonės laikėsi D. Žalimas, kuris tvirtino, kad, būdamas prezidentu, vienareikšmiškai paskatintų priimti Civilinės sąjungos ar partnerystės įstatymą.
„Vakarietiška valstybė remiasi pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Girdžiu norą rūšiuoti žmones į antrarūšius, kurie neturi teisės gyventi visaverčio šeiminio gyvenimo, nors žmogiškai suprantama, kad du vienas kitą mylintys žmonės savaime yra šeima. (...)
Yra tarptautinių įsipareigojimų, galime palaukti EŽTT sprendimo byloje prieš Lietuvą, (...) kai pasakys, kad reikia pripažinti teisine forma šeiminius santykius. Ūkiniai santykiai yra ne kas kita kaip traktavimas ne žmonėmis“, – pabrėžė D. Žalimas.
Emocingai – apie civilinę sąjungą
Šioje debatų dalyje pakilo kandidatų tonas ir kartais vienų kalbėjimas užgoždavo kitų balsus.
G. Nausėda premjerės I. Šimonytės klausė, kodėl ji neįtikinėja žmonių, kad toks įstatymas reikalingas.
„Žinote, įtikinėju, aš įtikinėju, ir aš esu tas politikas, kuriam tikrai pakanka drąsos pasakyti, kad šitie sprendimai turi būti priimti, nesvarbu, ką rodo apklausos. Nebandau sėdėti ant dviejų kėdžių, kai truputį ir gerbiu žmones, kurie nori šiuos klausimus spręsti, bet ir truputį bijau, kadangi apklausos rodo, kad 60 proc. nepalaiko“, – atsikirto į prezidentus kandidatuojanti Vyriausybės vadovė.
Prezidentas G. Nausėda sakė, kad galima analizuoti, ar geras, ar blogas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, bet, jo nuomone, ten yra straipsnių, kurie „pernelyg konfliktuoja su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsniu“.
A.Mazuronis sakė, kad „šiandien kalbame apie žmogaus teises jaustis lygiai taip pat, kitas klausimas bus įsivaikinimas, vaikų auginimas“.
„Didžiojoje dalyje valstybių, kurios priėmė civilinę partnerystę, tas klausimas iškilo labai greitai“, – sakė jis ir pridūrė nepritariantis, kad vienos lyties asmenų šeimose augtų vaikai.
D. Žalimas prezidentui G. Nausėdai pateikė klausimą: „Dabar jau yra faktas, kad tos pačios lyties asmenų šeimos augina vaikus. Tad man įdomu, jūs tiems vaikams tiesiai į akis pasakysite, kad tie vaikai neauga šeimose, jie yra antrarūšiai (...)?“
I. Vėgėlė ragino pasiūlyti sprendimą, o R. Žemaitaitis sakė, kad, tapęs prezidentu, inicijuotų šiuo klausimu referendumą.
G. Jeglinskas pabrėžė, kad asmeniškai jam gaila, kad šis įstatymas nepriimamas, ir ragino pasirūpinti visomis šeimomis.
LRT.lt primena, kad rinkimuose dalyvauja Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ kandidatas Giedrimas Jeglinskas, Darbo partijos kandidatas Andrius Mazuronis, prezidentas Gitanas Nausėda, konservatorių kandidatė premjerė Ingrida Šimonytė, save išsikėlęs Eduardas Vaitkus, save išsikėlęs Ignas Vėgėlė, Laisvės partijos kandidatas Dainius Žalimas ir save rinkimuose išsikėlęs Remigijus Žemaitaitis.
Prezidento rinkimai vyks gegužės 12 dieną, sekmadienį.
