Birželio 11 dieną startuoja ketverius metus lauktas didžiausias futbolo renginys – pasaulio čempionatas, kuris šiais metais bus surengtas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje ir Kanadoje.
Prieš prasidedant turnyrui LRT.lt kviečia susipažinti su visomis pasaulio čempionate dalyvaujančiomis rinktinėmis. Jūsų dėmesiui – B grupės apžvalga.
Šveicarija (19 vieta FIFA reitinge)
Šveicarijos futbolo rinktinė į čempionatą atvyksta kaip viena stabiliausių ir sunkiausiai įveikiamų Europos komandų. Atrankoje ji pasirodė itin užtikrintai – per šešerias rungtynes iškovojo keturias pergales ir du kartus sužaidė lygiosiomis, nepralaimėjo nė karto ir praleido vos du įvarčius. Šveicarai du kartus įveikė Kosovą – 4:0 namie ir 1:1 išvykoje, užtikrintai 3:0 nugalėjo Slovėniją, su ja išvykoje sužaidė 0:0, taip pat abu kartus pranoko Švediją – 2:0 svečiuose ir net 4:1 namie. Tokie rezultatai aiškiai parodė pagrindinius komandos bruožus – discipliną, organizuotą gynybą ir gebėjimą kontroliuoti rungtynes.
Šios rinktinės veidas – kapitonas Granitas Xhaka. Buvęs Londono „Arsenal“, o dabar „Sunderland“ saugas yra tikras komandos variklis vidurio aikštėje. G. Xhaka išsiskiria puikiu aikštės matymu, tiksliais perdavimais ir lyderyste – tai žaidėjas, nuo kurio labai priklauso visos komandos žaidimo ritmas. Gynybos ramstis yra Manuelis Akanji iš Milano „Inter“, pasižymintis ne tik patikimu darbu ginantis, bet ir gebėjimu pradėti atakas, kas šiuolaikiniame futbole yra itin svarbu.
Vartuose dažniausiai matomas Gregoras Kobelis iš Dortmundo „Borussia“, kuris laikomas vienu patikimiausių vartininkų „Bundesliga“ čempionate. Puolime svarbų vaidmenį atlieka Breelis Embolo iš Prancūzijos „Rennes“ klubo. Jis yra fiziškai stiprus, gerai kovoja dėl kamuolių ir dažnai tampa atakų ašimi. Krašte išsiskiria Rubenas Vargasas iš „Sevilla“ ekipos, kuris suteikia komandai greičio, kūrybos ir pavojingų prasiveržimų.
Šveicarijos rinktinę treniruoja Muratas Yakinas – turkų kilmės strategas, dirbantis su komanda nuo 2021-ųjų. Anksčiau jis treniravo tokius klubus kaip „Basel“, „Sion“ ir Ciuricho „Grasshopper“. M. Yakinas pasižymi pragmatišku požiūriu į futbolą – jo komandos retai žaidžia atvirai, tačiau beveik visada yra labai gerai organizuotos. Svarbu ir tai, kad per visą atrankos ciklą treneris nesikeitė, todėl komanda išlaikė stabilumą ir aiškų žaidimo modelį.
Istoriškai Šveicarija nėra laikoma futbolo milžine, tačiau jos rezultatai didžiuosiuose turnyruose yra nuoseklūs. 2026 metų čempionatas jai bus tryliktos pasaulio pirmenybės. Geriausi pasiekimai – trys ketvirtfinaliai dar 20 amžiaus viduryje, o pastaraisiais dešimtmečiais šveicarai nuolat pasiekia aštuntfinalį. Europos čempionate didžiausias laimėjimas – ketvirtfinalis 2020 metais, kai buvo įveikta Prancūzija.
Kalbant apie žaidimo braižą, dabartinė Šveicarijos rinktinė pasižymi labai tvirta gynyba, disciplina ir taktinėmis detalėmis. Tai komanda, kuri retai daro klaidas ir moka „uždaryti“ rungtynes. Vis dėlto puolime kartais pritrūksta kūrybos ar individualaus meistriškumo – šveicarai neturi ryškios pasaulinio lygio superžvaigždės, kuri vienu momentu galėtų nulemti rungtynių baigtį.
Apibendrinant galima pasakyti, kad tai nėra komanda, kuri žavi efektingu futbolu, tačiau ji beveik visada pasiekia savo tikslus. Šveicarija – tai rinktinė, kurią favoritai dažnai nuvertina, bet vėliau dėl to gailisi. Jei ji išlaikys savo discipliną ir stabilumą, dar vienas aštuntfinalis atrodo labai realus scenarijus, o palankių aplinkybių atveju – ir žingsnis dar toliau.
Kanada (30 vieta FIFA reitinge)
Kanados rinktinė į pasaulio čempionatą žengia su bene stipriausia sudėtimi savo istorijoje ir su aiškiu tikslu – pagaliau peržengti grupių etapo barjerą. Kaip viena iš turnyro šeimininkių, Kanada į finalinį etapą pateko automatiškai, todėl pastaruosius kelerius metus skyrė ne atrankai, o komandos stiprinimui, taktinio braižo tobulinimui ir žaidėjų integracijai į aukščiausio lygio futbolą.
Ši rinktinė pirmiausia išsiskiria savo greičiu ir atletiškumu. Didžiausia komandos žvaigždė yra Alphonso Daviesas iš Miuncheno „Bayern“ klubo. Jis laikomas vienu geriausių kairiojo krašto žaidėjų pasaulyje. A. Daviesas yra ne tik greičio, bet ir kūrybos šaltinis – būtent per jį dažniausiai vystomos pavojingiausios Kanados atakos.
Puolime pagrindinis ginklas yra Jonathanas Davidas iš Turino „Juventus“. Tai labai mobilus, protingai judantis puolėjas, gebantis susikurti progų ir jas realizuoti. Jam dažnai talkina patyręs Cyle`as Larinas iš „Southampton“. C. Larinas yra fiziškai stiprus, gerai žaidžia baudos aikštelėje ir išlieka vienu rezultatyviausių rinktinės žaidėjų istorijoje.
Saugų grandyje itin svarbus yra Stephenas Eustaquio. Buvęs „Porto“ klubo, o dabar „Los Angeles“ žaidėjas yra komandos „smegenys“ – atsakingas už žaidimo tempą, perdavimų kokybę ir balansą tarp gynybos bei puolimo. Daug energijos suteikia jaunesnis saugas Ismaelis Kone, rungtyniaujantis italų „Sassuolo“ klube. Jis išsiskiria darbštumu ir gebėjimu spausti varžovus.
Gynyboje Kanada neturi tokio pat ryškaus pasaulinio lygio lyderio kaip puolime, tačiau išsiskiria solidžiais ir fiziškai stipriais žaidėjais. Dešiniajame krašte žaidžia Alistairas Johnstonas iš Glazgo „Celtic“ klubo, o centre dažniausiai matome tokius futbolininkus kaip Derekas Corneliusas iš Glazgo „Rangers“ ar Moise Bombito iš prancūzų „Nice“ klubo. Vartininko pozicijoje pagrindinis kandidatas – Dayne`as St. Clairas, rungtyniaujantis Majamio „Inter“ klube.
Komandai vadovauja amerikietis Jesse Marschas. Jis yra dirbęs tokiuose klubuose kaip „Leipzig“ Vokietijoje, „Leeds United“ Anglijoje ir „Red Bull Salzburg“ Austrijoje. J. Marschas propaguoja intensyvų, dideliu spaudimu paremtą futbolą – tai reiškia, kad Kanada siekia greitai susigrąžinti kamuolį ir žaisti vertikaliai, vos per kelis perdavimus pereidama į ataką.
Kalbant apie istoriją, Kanada pasaulio čempionate dalyvavo tik du kartus – 1986 ir 2022 metais. Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, tačiau 2022-aisiais komanda jau parodė progresą: nors ir pralaimėjo visas rungtynes, pelnė pirmąjį įvartį ir demonstravo drąsų, atakuojantį futbolą. Regioniniu lygmeniu didžiausias pasiekimas išlieka 2000 metų triumfas „CONCACAF Gold Cup“ turnyre.
Dabartinė Kanados rinktinė pasižymi greitu perėjimu iš gynybos į puolimą, pavojingais kraštais ir fizine jėga. Tačiau yra ir silpnųjų vietų – gynyba kartais daro klaidų, komandai trūksta stabilumo, o prieš giliai besiginančius varžovus sunkiau kurti progas.
Apibendrinant, tai yra komanda, kuri turi aiškų potencialą nustebinti. Jei lyderiai bus geros formos, o gynyba išlaikys discipliną, Kanada gali ne tik išeiti iš grupės, bet ir tapti vienu įdomiausių turnyro „juodųjų arkliukų“.
Bosnija ir Hercegovina (65 vieta FIFA reitinge)
Bosnijos ir Hercegovinos rinktinė į čempionatą atvyksta kaip viena įdomesnių ir sunkiau prognozuojamų komandų. Tai nėra žvaigždžių perpildyta sudėtis, tačiau tai kolektyvas, kuris atrankoje parodė išskirtinį charakterį ir gebėjimą laimėti tada, kai spaudimas yra didžiausias.
Bosniai UEFA atrankoje savo grupėje užėmė antrą vietą ir tiesioginio kelialapio neiškovojo, tačiau tikrasis jų kelias prasidėjo atkrintamosiose. Ten jie pusfinalyje po dramatiškos kovos sužaidė 1:1 su Velsu ir laimėjo baudinių seriją, o finale tokiu pačiu scenarijumi eliminavo Italiją – po 1:1 ir užtikrintai laimėtos baudinių serijos. Tai labai aiškiai parodė šios komandos psichologinę stiprybę.
Didžiausia šios rinktinės figūra vis dar yra 40-metis veteranas Edinas Džeko, šiuo metu žaidžiantis Vokietijoje, Gelzenkircheno „Schalke 04“ klube. E. Džeko yra tikra Bosnijos futbolo legenda – anksčiau jis atstovavo tokiems klubams kaip „Manchester City“, „Roma“ ir Milano „Inter“. Nors jo karjera jau artėja prie pabaigos, jis išlieka lyderiu tiek aikštėje, tiek rūbinėje. Atrankoje jis pelnė itin svarbių įvarčių ir dar kartą įrodė savo vertę.
Gynyboje svarbi figūra yra Seadas Kolašinacas, žaidžiantis Bergamo „Atalanta“ klube Italijoje. Jis anksčiau rungtyniavo Londono „Arsenal“, o dabar yra vienas fiziškai stipriausių ir universaliausių Bosnijos gynėjų. Vidurio saugų linijoje svarbų vaidmenį atlieka Rade Kruničius, anksčiau žaidęs „AC Milan“ ir „Fenerbahče“ klubuose, o dabar rungtyniaujantis Belgrado „Crvena Zvezda“. Jis nėra ryškiausia žvaigždė, tačiau yra itin svarbus dėl savo darbo apimties ir taktinės disciplinos.
Tuo tarpu naujosios kartos simboliu galima laikyti jaunąjį Kerimą Alajbegovičių, kuriam vos 18 metų. Tai krašto puolėjas, dar tik pradedantis savo karjerą klubiniame futbole, tačiau jau spėjęs tapti herojumi nacionalinėje rinktinėje – būtent jaunasis „Red Bull Salzburg“ saugas realizavo lemiamus baudinius prieš Velsą ir Italiją. Tai rodo ne tik talentą, bet ir neįtikėtiną šaltakraujiškumą.
Rinktinei vadovauja Sergejus Barbarezas – buvęs Bosnijos rinktinės kapitonas, didžiąją savo žaidėjo karjeros dalį praleidęs Vokietijoje, kur tapo Hamburgo „Hamburger SV“ legenda. Trenerio karjera jam dar palyginti nauja, tačiau būtent jis sugebėjo suburti šią komandą ir atvesti ją į pasaulio čempionatą.
Bosnija ir Hercegovina iki šiol tik vieną kartą žaidė planetos pirmenybėse – 2014 metais Brazilijoje, kur neišėjo iš grupių etapo. Europos čempionatuose ši rinktinė dar nėra dalyvavusi. Todėl pats patekimas į 2026 metų turnyrą jau yra didelis pasiekimas.
Kalbant apie žaidimo stilių, bosniai nėra dominuojanti komanda. Jie dažniau renkasi gynybinį, disciplinuotą futbolą, laukia savo progų kontratakose ir daug dėmesio skiria standartinėms situacijoms. Komandos stiprybė – charakteris ir gebėjimas išlikti rungtynėse iki paskutinės minutės. Silpnybės – ribotas kūrybiškumas puolime ir gana lėta gynyba, ypač prieš greitus varžovus.
Apibendrinant, tai komanda, kuri galbūt neatrodo įspūdingai pagal pavardes, tačiau pasižymi stipriu charakteriu, aiškia struktūra ir gebėjimu laimėti svarbiausiose situacijose. Tokios rinktinės pasaulio čempionatuose dažnai tampa nemaloniausiais varžovais bet kam.
Kataras (55 vieta FIFA reitinge)
Kataro rinktinė į 2026 metų čempionatą atvyksta jau visai kitokiame vaidmenyje nei prieš ketverius metus. Jei 2022-aisiais jie buvo turnyro šeimininkai ir debiutavo be atrankos, tai šįkart Kataras savo vietą iškovojo sportiniu keliu – ir tai yra istorinis pasiekimas šiai šaliai.
Atrankos kelias nebuvo lengvas, bet buvo gana užtikrintas. Antrajame etape Kataras dominavo savo grupėje, kur žaidė su Afganistanu, Indija ir Kuveitu – iškovojo kelias užtikrintas pergales, pavyzdžiui, net 8:1 sutriuškino Afganistaną ir ramiai užėmė pirmą vietą.
Trečiajame etape jau laukė daug rimtesni varžovai – Iranas, Uzbekistanas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Pietų Korėja. Čia Kataras neblizgėjo stabilumu, patyrė skaudžių pralaimėjimų, bet sugebėjo parodyti charakterį, pavyzdžiui, rezultatu 2:0 nugalėjo Pietų Korėją. Vis dėlto grupėje liko ketvirtas ir buvo priverstas keliauti į lemiamą ketvirtąjį etapą. Ten, žaisdami namie, katariečiai susitvarkė su įtampa – 2:1 įveikė Omaną, 1:0 – Indoneziją ir užėmė pirmą vietą mini grupėje, taip užsitikrindami bilietą į pasaulio čempionatą.
Kalbant apie pačią komandą, Kataras remiasi gana siauru, bet labai gerai susižaidusiu branduoliu, kuris žaidžia vietiniame čempionate. Didžiausia rinktinės žvaigždė yra Akramas Afifas, rungtyniaujantis „Al-Sadd“ klube. Tai techniškas, kūrybingas futbolininkas, kuris gali vienas pakeisti rungtynių eigą. Greta jo puolime dažnai matome Almoezą Ali iš „Al-Duhail“ klubo. Jis yra vienas rezultatyviausių visų laikų rinktinės žaidėjų ir nuolat pavojingas baudos aikštelėje.
Vidurio linijoje svarbia figūra išlieka patyręs kapitonas Hasanas Al-Haydosas, kuris žaidžia „Al-Sadd“ klube ir yra komandos „smegenys“ – diktuoja tempą, organizuoja atakas. Gynyboje verta išskirti Pedro Migelį, kilusį iš Portugalijos. Jis taip pat rungtyniauja „Al-Sadd“ ekipoje ir pasižymi patikimumu bei taktiniu drausmingumu. Vartuose tvirtai stovi Meshaalas Barshamas iš „Al-Sadd“, laikomas vienu geriausių Azijoje.
Komandai vadovauja ispanas Julenas Lopetegui, žaidęs Madrido „Real“ ir „Barcelona“ klubuose. Jis perėmė rinktinę tik pernai ir greitai įrodė savo vertę. J. Lopetegui yra dirbęs įvairiuose Ispanijos klubuose, tarp jų Madrido „Real“, „Rayo Vallecano“, „Sevilla“, anglų „Wolverhampton Wanderers“ ir „West Ham United“ bei treniravo įvairaus amžiaus Ispanijos jaunimo rinktines.
Istoriškai Kataras nėra futbolo milžinas, tačiau pastaraisiais metais padarė didelį progresą. Pasaulio čempionate jis žais tik antrą kartą – pirmasis buvo 2022 metais, kai patyrė tris pralaimėjimus ir nesurinko nė taško. Tačiau Azijos lygmeniu Kataras jau yra jėga – jis du kartus iš eilės tapo Azijos čempionu (2019 ir 2023 metais) ir tai rodo nuoseklų augimą.
Žaidime Kataras išsiskiria technišku, gana europietišku futbolu. Tai komanda, kuri mėgsta kontroliuoti kamuolį, kurti kombinacijas ir išnaudoti greitus krašto žaidėjus. Didelis privalumas – ilgametis susižaidimas, nes dauguma žaidėjų rungtyniauja vietiniuose klubuose ir gerai pažįsta vienas kitą. Tačiau yra ir silpnybių – prieš aukščiausio lygio varžovus gynyba dažnai subyra, o patirties trūkumas tarptautinėse lygose kartais atsisuka prieš juos.
Vertinant jų galimybes pasaulio čempionate, Kataras nėra laikomas favoritu. Vis dėlto tai jau nebe ta komanda, kurią matėme 2022-aisiais. Jei jiems pasiseks, jie gali pakovoti dėl patekimo į atkrintamąsias. Bet kokiu atveju, tai komanda, kuri jau įrodė, kad Azijoje yra tarp geriausių, ir dabar siekia įrodyti, kad gali konkuruoti ir pasauliniu lygiu.
LRT radijuje rengiamos specialios rubrikos, skirtos artėjančiam pasaulio futbolo čempionatui, autorius, sporto žurnalistas Tautvydas Meškonis B grupę apžvelgė kartu su portalo 15min.lt sporto žurnalistu Mariumi Bagdonu.
