„Atrodydavo, kad jau viskas, daugiau nebeieškosiu darbo – kam ieškoti, jei vis tiek nepavyksta? Bet aš labai norėjau dirbti“, – sako regos negalią turinti Deimantė Reinytė-Jasienė. Dėl sūnaus ligos moteris turėjo palikti darbą, o praėjus keleriems metams susirasti naują nebuvo taip paprasta. Visgi, dabar ji džiaugiasi, kad naujos pareigos suteikia pasitikėjimo.
Šiuo metu D. Reinytė-Jasienė dirba buitinių prekių parduotuvėje – suveda reikalingus duomenis, tikrina siuntų balansą. Moteris džiaugiasi, kad gali dirbti iš namų, jai patinka ir pats darbas, tačiau kelias iki įsidarbinimo nebuvo paprastas.
Prieš penkerius metus D. Reinytė-Jasienė su vyru susilaukė sūnaus. Praėjus mėnesiui po berniuko gimimo, šeima sužinojo, kad sūnus turi piktybinį akies naviką. Ši liga Lietuvoje negydoma, todėl šeimai kas kelias savaites teko važinėti į Šveicariją. Tada ir nutrūko D. Reinytės-Jasienės darbai.
„Iki šiol taip keliaujame, tik dabar kas keturis mėnesius. Dėl to nedirbau. Dabar prognozės geros, keliaujame ligos kontrolei palaikyti. (...) Sūnaus liga buvo vienas tų sunkių etapų“, – pasakojimu su LRT.lt dalijasi berniuko mama.
Tačiau D. Reinytė-Jasienė išlieka optimistiška ir šypsosi: „Buvo gana sunku, bet kitiems dar blogiau būna. Dabar viskas gerai, tikiuosi, kad viskas ir bus gerai, kad tos kelionės galiausiai baigsis.“
Po kelių pokalbių – kritusi motyvacija
Pagerėjus sūnaus savijautai ir sumažėjus kelionių skaičiui, D. Reinytė-Jasienė pajuto, kad vėl gali dirbti. Tačiau, sako ji, procesas nebuvo lengvas, o paieškos užtruko apie metus. Buvo baimių, kaip pavyks suderinti darbą ir sūnaus priežiūrą, ką reikės daryti, jei berniukas susirgs, o po kelių nepavykusių bandymų nukrito ir motyvacija.
Kertiniu momentu ji įvardija situaciją, kai žadėjusi suteikti darbą įmonė galiausiai pasirinko kitą darbuotoją. Tada, prisimena D. Reinytė-Jasienė, nukrito motyvacija, kilo minčių, kad ji kažką padarė blogai.
„Buvau ir viename, ir kitame pokalbyje, bet jie buvo nesėkmingi. Tada dar labiau krisdavo motyvacija. Atrodydavo, kad jau viskas, daugiau nebeieškosiu – kam ieškoti, jei vis tiek nepavyksta?
Bet vėliau pagalvojau, kad jau užsibrėžiau tikslą – aš labai norėjau dirbti. (...) Visada po kažkokių sunkių etapų ateina geri etapai. Vėliau praėjo gal mėnuo ir įsidarbinau čia. (...) Dabar labai džiaugiuosi šiuo darbu“, – pasakoja D. Reinytė-Jasienė.
Sėkmingos paieškos
Ieškodama darbo, moteris pagalbos kreipėsi į socialinę įdarbinimo agentūrą „SOPA“, kuri žmonėms su negalia padeda įsitvirtinti darbo rinkoje.
Čia ji sulaukė psichologo pagalbos, kuri leido įgauti motyvacijos ir pasitikėjimo, taip pat lankė grupinius užsiėmimus. Juose taip pat kalbama apie tai, kaip labiau pasitikėti savimi, kaip parengti CV, organizacija padeda pagerinti reikiamus įgūdžius.
„Einame į įmones gyvai pasižiūrėti, kaip vyksta darbas konkrečioje srityje. „SOPA“ taip pat bendrauja su potencialiais darbdaviais – jei mano, kad darbuotojas tinka, jį suveda su darbdaviu“, – LRT.lt sako D. Reinytė-Jasienė.
Taip D. Reinytė-Jasienė sulaukė šio darbo pasiūlymo. Ji džiaugiasi, kad darbdavys pats kreipėsi į „SOPĄ“ prašydamas pasiūlyti darbuotoją, o po pokalbio ir užduoties atlikimo viskas tiko.
„Aš pajutau, kad galiu dirbti. Darbdavys galėjo manęs ir nepasirinkti, sakyti, kad netinku, galėjo pasirinkti kitą žmogų. Iš pradžių pradėjusi dirbti turėjau kitą užduotį, reikėjo suskirstyti prekes į kategorijas, o vėliau man davė sudėtingesnę užduotį. Tai taip pat didina pasitikėjimą“, – dalijasi D. Reinytė-Jasienė.
Liūdina darbdavių baimės
Ji pažymi – neretai žmogui su negalia nereikia didelių pritaikymų, pavyzdžiui, D. Reinytei-Jasienei svarbu, kad kompiuteryje būtų didesnis šriftas, o tokia funkcija, priduria ji, prieinama kiekviename kompiuteryje.
„Daugiau kažkokių specialių pritaikymų man nereikia“, – šypsosi darbuotoja.
Visgi D. Reinytė-Jasienė pastebi, kad neretai darbdaviai baiminasi priimti žmogų su negalia – nerimauja, kad reikės kažką pritaikyti ar žmogus užduotį atliks lėčiau.
„Yra visokių aspektų, kodėl darbdaviai bijo, bet labai daug jų nenori net pabandyti. Galbūt būtų galima taikyti tokią praktiką, kai darbuotojas padirbtų mėnesį ar du, tai galėtų būti kaip praktika. Tada ir pats darbo ieškantis žmogus, ir darbdavys galėtų įsivertinti, ar viskas tinka, ar viskas gerai“, – svarsto D. Reinytė-Jasienė.
Ji taip pat pažymi, kad stabdžių dėl įsidarbinimo yra ne tik iš darbdavių pusės, bet ir darbuotojų: „Dauguma žmonių su negalia labai ilgai nedirba. Kai jie nusprendžia dirbti arba aplinkybės taip susidėlioja, nėra ir pasitikėjimo, ir motyvacijos, ir žinių. Darbo rinka nestovi vietoje, reikia naujų įgūdžių arba atgaivinti senus, o darbdaviai bijo, gal nenori arba nori, bet nežino, kaip.“
Švytinčios akys ir šypsenos
Savo veiklą „SOPA“ pradėjo prieš 18 metų. Organizacija žmonėms su negalia padeda ieškoti darbo, siekia didinti darbdavių sąmoningumą.
„Padedame žmonėms, kurie turi tam tikrų sunkumų dėl negalios. Šie sunkumai taip pat kyla dėl atotrūkio nuo rinkos, tam tikrų kompetencijų neturėjimo ir nepasitikėjimo savimi.
Darbdavius taip pat skatiname pagalvoti apie šiek tiek lankstesnius įdarbinimo būdus, kitokias atrankas, kitokį priėjimą, lankstesnį darbo sąlygų suderinamumą“, – LRT.lt pasakoja „SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė.
Ji pastebi, kad dažniau darbo rinkoje stigmatizuojami psichosocialinę ar intelekto negalią turintys žmonės, tačiau sunkumų įsidarbinant kyla ir kitiems.
„Nedarbas ir buvimas namuose padaro savo blogą darbą, nebespėji su paprastomis technologijomis, o kompiuterinės programos keičiasi dažniau, nei gali sau leisti atsinaujinti, jei nedirbi. Tai iš karto nulemia atotrūkį, ypač, jei nedirbi kelerius metus“, – sako J. Kuprytė.
Nors darbo paieškos kelia iššūkių, sėkmingai įsidarbinus padidėja žmogaus savivertė, atsiranda daugiau pasitikėjimo. Pasak „SOPOS“ vadovės, darbas veikia ir kaip identiteto formavimas.
„Kartais net akivaizdžiai matosi, kad susiradę darbą žmonės pradeda kitaip atrodyti – ne tik gražiau apsirengia, bet ir akys švyti, ir šypsena atsiranda. Svarbus supratimas, kad gyveni kaip visi, užsidirbi, gali sau leisti tai, ko anksčiau negalėjai“, – vardija J. Kuprytė.
Įvairovės politikos lieka tik deklaracijomis
Pasak „SOPOS“ vadovės, tam, kad negalią turintys žmonės sugrįžtų į darbo rinką, reikia darbdavių supratingumo ir lankstumo, taip pat pačio žmogaus įgūdžių atnaujinimo. Visgi neretai darbdaviai be platesnio paaiškinimo atsisako įdarbinti žmogų su negalia.
J. Kuprytės teigimu, būna sunku suprasti, ar darbdaviai neigiamai atsako dėl to, kad iš tiesų techniškai neįmanoma pritaikyti darbo vietos, ar pasirodo, kad tai padaryti būtų per daug vargo ar rizikos.
„Kartais rizika reali, nes darbdavys su tuo nesusidūręs, nežino. (...) Bet kartais rizika sugalvota, ne visada išsakoma“, – pažymi „SOPA“ vadovė.
Ji sutinka – darbdavių požiūris keičiasi, įmonės pačios nori įdarbinti žmones su negalia, prašo mokymų, konsultuojasi. Tačiau atskirtis išlieka – tokių darbdavių nėra labai daug, o įvairovės politikos dažnai ir lieka tik deklaracijomis.
Atskirtis ir diskriminacija
2024 metų balandžio 1 dienos duomenimis, Užimtumo tarnyboje registruota 12,1 tūkst. bedarbio statusą turinčių asmenų su negalia. Jie sudaro 7,3 proc. visų registruotų bedarbių, LRT.lt informuoja Užimtumo tarnybos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Inga Vegytė.
Kaip atkreipia dėmesį ji, per praėjusius metus įsidarbino 5,6 tūkst. Užimtumo tarnybos klientų su negalia, darbą susirado 33,4 proc. užsiregistravusiųjų.
Pasak I. Vegytės, visuomenėje dar gausu stereotipų, dėl kurių žmonės su negalia vengia kreiptis pagalbos, nenori būti matomi ir integruotis į atvirą darbo rinką. Aukštą nedarbą lemia ir patiriama diskriminacija bei neigiamas darbdavių požiūris.
„Asmenys su psichosocialine negalia ar turintys intelekto sutrikimų dažniausiai susiduria su diskriminacija. Įdarbinant žmones su negalia, susiduriama ir su diskriminacija dėl amžiaus. Asmenims virš 50 metų ir taip sunkiau įsidarbinti, o jei jie dar turi negalią, įsidarbinimo galimybės dar labiau sumažėja“, – LRT.lt sako I. Vegytė.
Motyvuoti ir lojalūs darbuotojai
Užimtumo tarnybos atstovė priduria, kad darbdaviai neretai nežino, kaip pritaikyti darbo vietą, nemoka bendrauti su negalią turinčiu žmogumi. Prie to prisideda įsisenėjusios darbdavių nuostatos, lankstumo trūkumas.
I. Vegytė tęsia, kad gauti geriau apmokamą darbą trukdo kvalifikacijos ir kompetencijų trūkumas, netinkamai pritaikyta darbo vieta. Anot jos, didelis iššūkis – skiriamos lengvatos ir žmonių su negalia nenoras dirbti.
„Lietuvoje darbą turi tik apie 29 proc. darbingo amžiaus žmonių su negalia. Jei žmogus nenorės dirbti, jokios lengvatos ir jokie sprendimai nebus veiksmingi. Neretai gaunamos išmokos už negalią, įvairios kompensacijos bei lengvatos mažina žmonių poreikį ieškoti darbo. Daugiau nei pusė bedarbių su negalia dirba arba ieško nekvalifikuoto darbo, kuris menkai apmokamas“, – teigia I. Vegytė.
Kaip atkreipia dėmesį Užimtumo tarnybos atstovė, sėkmingi įdarbinimo pavyzdžiai rodo, kad žmonės su negalia, pritaikius jiems tinkamą darbo vietą, dažnai yra labai motyvuoti ir lojalūs darbuotojai, gali sėkmingai kurti pridėtinę vertę organizacijai.
„Didinant komunikaciją su visuomene ir su darbdaviais, aiškinant apie socialinę atsakomybę ir negalios formas diskriminacinės nuostatos pamažu nyksta“, – sako I. Vegytė.
