Vitalius ir Albinas kartu jau 52 metus. Aplinkiniams jie prisistato kaip tėvas ir sūnus, nors iš tiesų jie – pora. Sovietmečiu, kai vyrai susitiko, prisipažinti, kad esi homoseksualus, buvo ypač pavojinga: tai buvo laikoma liga ir nusikaltimu. Anuomet, saugodamas save ir mylimąjį, Vitalius išmoko meluoti, o jau daugiau kaip tris dešimtmečius kartu gyvendami laisvoje Lietuvoje, jie vis dar nesijaučia saugiai ir tebelaukia galimybės įteisinti savo partnerystę. Lietuva išlieka viena iš paskutinių ES šalių, kur nėra įteisinta tos pačios lyties asmenų civilinė sąjunga.
Lemtinga pažintis
Sovietmečiu viename Kauno parke vakarais susipažinti rinkdavosi homoseksualūs žmonės. Čia Vitalių pirmąkart užkalbino Albinas.
„Aš jau išeinu iš parko, o ateina aukštas, lieknas vyriškis su skrybėle, šviesiai pilku tokiu trumpu puspalčiu. Ir jisai mane užkalbina. Aš atsimenu, kad man taip <...> nei šis, nei tas. Bet pradeda kalbėti, liežuvį turėjo labai neprastą, buvo iškalbingas, ir kažkaip išėjo iš kalbos, kad jis turi nedidelį draugų ratą ir tie jo draugai yra labai įdomūs – turi begalę knygų, begalę plokštelių, meno kūrinių ir visa kita. Ir tai mane labai labai sudomino. Ne jis pats mane sudomino – mane sudomino ta jo aplinka“, – pasakoja Vitalius.
Kitą dieną jis sužinojo, kad neišlaikė egzamino, ir sumanė aplankyti naujai sutiktą vyriškį.
„Pasiūlė vyno, raudonojo vyno, geriam. Aš stoviu su taure raudonojo vyno prie lango, žiūriu į Kauną ir jis prieina, uždeda man rankas ant pečių. Viskas. Aš buvau aštuoniolikos metų tą dieną“, – prisimena Vitalius.
Albinas tą dieną taip pat prisimena ryškiai.
„Taip, nes tu pasakei: „Šiandien mano gimimo diena, šiandien aš neišlaikiau egzamino.“ Ko tu ten neišlaikei, aš neatsimenu. Bet šitą frazę įsiminiau. Sakau: „Tai reikia vyno taurelę.“ Na, ir taip susipažinome“, – dalinasi prisiminimais penkiolika metų už Vitalių vyresnis Albinas.
Netrukus jie abu pradėjo gyventi kartu. Albinas buvo dainininkas, su kolektyvu jis dažnai keliaudavo po pasaulį, koncertavo žymiausiose pasaulio scenose, jį supo kūrybiškų žmonių ratas, į kurį įsitraukė ir Vitalius. Kartu jie klausydavosi muzikos, ją aptarinėdavo. Vitalius sako tuomet supratęs, kad sutiko savo žmogų ir pamilo Albiną.
Liga, trinanti prisiminimus
Kaune pora jau seniai nebegyvena. Dabar jų namai kaime. Pasikeitė ir tai, kad Albinas susirgo nepagydoma progresuojančia liga.
„Jeigu jam paskambina jo seni draugai, tai jis pasakoja: „Jo, jo, aš va Kaune būnu, kas savaitę būnu...“ Nors iš tiesų gal prieš dvejus metus pastarąjį kartą buvo. Laiko nuovoka [suprastėjo]. Jeigu paklaustumėt jo, kokie dabar metai, mėnuo, diena, gal atsakytų, bet greičiausiai neatsakytų“, – apie suprastėjusią Albino sveikatą pasakoja Vitalius.
Albinu žymiai atidžiau jis rūpinasi pastaruosius dvejus metus. Kad jo draugas susirgo, Vitalius suprato ne iš karto. Atminties sutrikimus pastebėjo šeimos gydytoja, kuri paragino kuo greičiau kreiptis į psichiatrą. Šeimos gydytojai, kaip ir daugeliui aplinkinių, Vitalius ir Albinas prisistato kaip sūnus ir tėvas.
„<...> Aš einu su savo broliu. Mes einame gatve, apsodinta liepomis. Ir aš jo klausiu: „O kas yra „pede**stas?“ Aš šitą žodį kažkur jau buvau girdėjęs. Brolis labai trumpai ir aiškiai atsako: „Piz*ukas, kuriam reikia duoti į snukį.“ Ir tai man įstrigo.“
„Vėl nuėjome pas jo šeimos daktarę. Ir išėjo iš kalbos, kad mūsų pavardės skirtingos. <...> Aš pradėjau jam baksnoti į petį: „Ei, prisipažink savo jaunystės nuodėmes!“ Atseit aš nesantuokinis sūnus. Tai daktarė pradėjo kikenti. Aš galvoju, gal [ji] net ir nujaučia, kas yra tarp mūsų dėl to, kad ji tokia geranoriška. Ir aš net nesyk esu pagalvojęs, kad ji, ko gero, nujaučia, kas čia per du balandėliai“, – pasakoja Vitalius.
Albinas daug ko nebepadaro pats. Vitalius gamina valgį, jį prausia ir nepalieka ilgesniam laikui vieno namuose. Prieš pusantrų metų ėmė prastėti ir Albino regėjimas.
Apie homoseksualumą vaikystėje negirdėjo nieko
Kai buvo vaikas, Vitalius kažkur išgirdo žodį, kurio reikšmės nesuprato. Kaip visada, pasiteiravo vyresniojo brolio.
„Jaučiausi esąs visiškai kitoks negu visi kiti ir neturėjau su kuo pasitarti. Net ir nebandžiau. Net ir nebandžiau ieškoti kur nors paaiškinimo ar paramos, ar dar ko nors. Tiesiog savyje [laikiau] viską.“
„Saulėta diena, rytas, ir aš einu su savo broliu. Mes einame gatve, apsodinta liepomis. Ir aš jo klausiu: „O kas yra „pede**stas?“ Aš šitą žodį kažkur jau buvau girdėjęs. Brolis labai trumpai ir aiškiai atsako: „Piz*ukas, kuriam reikia duoti į snukį.“ Ir tai man įstrigo. Ar aš tai suvedžiau su savimi? Labai abejoju. Manau, kad ne. Kadangi dar buvau per mažas“, – prisimena Vitalius.
Pirmą kartą jis įsimylėjo šeštoje klasėje. Tai buvo klasės auklėtojas, dėstęs rusų kalbą.
„Atsekiau, kurią dieną jis baigia darbą, ir tiesiog laukdavau jo praeinančio. Aš alpdavau, alpdavau tiesiog... Kažkoks didingas buvo jausmas... Bet tada aš pradėjau suprasti, kad su manim kažkas yra ne taip, nes kieme berniukai kalbėdavo apie mergaites, mergaitės – apie berniukus, mokykloje irgi tas pats. Jaučiausi esąs visiškai kitoks negu visi kiti ir neturėjau su kuo pasitarti. Net ir nebandžiau. Net ir nebandžiau ieškoti kur nors paaiškinimo ar paramos, ar dar ko nors. Tiesiog savyje [laikiau] viską. Bijojau. Bijojau kam nors prisipažinti, kad kažkas su manim yra negerai. Ir su manimi ne tai, kad negerai, bet kad su manimi labai negerai yra“, – sako Vitalius, kuris šį laikotarpį prisimena kaip vieną iš sunkiausių gyvenime.
Jis pasakoja, kad vaikystėje, gyvendamas mažame miestelyje, apie homoseksualumą negirdėjo visiškai nieko. Netgi nieko blogo. Vitalius manė, kad toks yra vienui vienas.
„Galvojau, kad toks [vienas] aš esu ne tik mūsų gatvėje, ne tik miestelyje, ne tik dar kažkur, ne tik Lietuvoj, bet net iki tokio kosminio mastelio. Tai buvo baisus jausmas. Ko gero, vienas iš baisiausių jausmų, kokius esu gyvenime jautęs. Tai buvo kažkokia kosminė vienatvė“, – neslepia Vitalius.
Sovietinė tamsa
Tuomet septintoko Vitaliaus šeimai persikėlus į Kauną, iš kiemo berniukų jis išgirdo apie parką, kuriame renkasi homoseksualūs žmonės. Vaikai papasakojo, kad nuėjus ten reikia susipažinti su kokiu nors homoseksualiu vyru, sužinoti apie jį kiek galima daugiau, o tada jį šantažuoti gąsdinant, kad viską papasakos jo šeimai, darbdaviui ar dar kam nors.
„Nebūdavo, kad pasirinkti galėjai, ar gydytis, ar ne. Ir tabletėmis nuo homoseksualumo [gydydavo].“
„Ten sužinojau, kad aš ne vienas, – prisimena Vitalius. – Jausdamas visą pavojų, baimę sutikti savo kiemo draugus, aš vėlai vakare ten vieną kartą nuėjau. Jeigu mano kieme buvo žinoma šita tiesa, tai ji buvo žinoma visame Kaune. Ir vėliau teko girdėti, kad ten ne vieną ne tik kad apvogdavo, bet ir milicija [suimdavo]. Pasivaikščiojau, bet nieko nesutikau. Norėjau surasti tokį kaip aš“, – pasakoja vyras.
Tada Vitalius pradėjo parkelyje lankytis reguliariai. Ten gerokai vyresnis vyras jam paskyrė pirmąjį pasimatymą, kuris taip ir neįvyko. O vėliau būtent šiame parkelyje jis susipažino su Albinu.
Vitalius pasakoja, kad, sulaikiusi homoseksualius vyrus, milicija nukreipdavo juos į psichiatrines ligonines.
„Nebūdavo, kad pasirinkti galėjai, ar gydytis, ar ne. Ir tabletėmis nuo homoseksualumo [gydydavo]“, – pasakoja Vitalius.
Jam pačiam pasisekė – jis nebuvo suimtas ar gydomas, bet gerai žinojo, kad tai vyksta, ir visą laiką saugojosi.
Sovietmečiu vyrų homoseksualumas buvo laikomas ir liga, ir nusikaltimu. Baudžiamasis kodeksas už homoseksualius santykius numatė laisvės atėmimą iki trejų metų. Ši nuostata Lietuvoje buvo panaikinta 1993 metais. Pasaulinė sveikatos organizacija homoseksualumą iš psichikos sutrikimų sąrašo išbraukė 1990 metais, pripažindama, kad tai natūrali žmogaus lytinės raidos forma.
Istorikės ir lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarės Rasos Navickaitės tyrimai rodo, kad Lietuvoje sovietmečiu milicija ir KGB persekiojo homoseksualius vyrus, juos šantažuodavo, būdavo ir suėmimų. Tiek homoseksualūs vyrai, tiek moterys galėjo tapti psichiatrinio gydymo aukomis. Šiuo gydymu buvo bandoma pakeisti jų seksualinę orientaciją arba tiesiog slopinti geismą.
„Sovietinių laikų smerkimo momentas turbūt pats svarbiausias man pačiam. Ką gali politinė santvarka padaryti iš žmogaus. Ir tie sovietiniai laikai yra iki šios dienos. Aš norėčiau išgirsti atsiprašymą [iš] milicijos (tai yra dabartinės policijos). Ir, ko gero, dar labiau [iš] Lietuvos psichiatrų. Ko gero, dar labiau norėčiau, kad jie atsiprašytų. Nes milicija, ką ten, administraciškai tiktai paveikdavo. O šitie gydė, žalojo vaistais“, – pasakoja Vitalius.
Sovietmetis tęsiasi ligi šiol
Vitalius yra žurnalistas, daug metų dirbęs televizijose, radijuose, spaudoje, vienas iš laikraščio „Atgimimas“ kūrėjų. Jis nuo pat pradžių aktyviai įsitraukė į Sąjūdį ir jaučiasi prisidėjęs prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo.
„Kai buvo paskelbta Sąjūdžio rėmimo grupių registracija, čia buvo pirmieji mėnesiai, tai visur buvo [nurodomas] mano telefonas. Ir aš registruodavau. Įsikūrė „Atgimimas“, aš „Atgimime“ nuo pat pirmojo numerio dirbau“, – akcentuoja Vitalius.
„Aš tiktai galvoju apie tūkstančius žmonių, kurie eina tuo pačiu neapykantos, baikštumo keliu, kuriuo ėjau aš.“
Jis taip pat priduria, kad daug davė Lietuvai šaliai virstant nepriklausoma, savarankiška valstybe. Tačiau mainais už tai jaučiasi negavęs pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo.
Iš universiteto laikų jis pažįsta keletą Seimo narių. Kartą nesėkmingai bandė juos įtikinti balsuoti už partnerystės įstatymą, apie kurį Lietuvoje diskutuojama ilgą laiką. Kaimynės Latvija ir Estija partnerystės įstatymą jau yra priėmusios. Vitalius sako, kad santykių įteisinimas padėtų išeiti iš paraščių, tapti visaverčiu, viduje laisvu piliečiu, kurį gina įstatymai.
„Dabar manęs niekas negina. Jeigu atsitiktų taip, kad netekčiau draugo, nors mes labai seniai pasirašę testamentus, testamentą gali užprotestuoti arba mano sesuo, jeigu aš pirmas mirčiau, arba jo giminaičiai, nes aš esu jam niekas. Kitas dalykas: šiaip jeigu vienas iš šeimos narių miršta, kitas turtą perima ir mokesčių nemoka. Aš turėčiau mokėti 15 procentų. Aš kalbu ne apie pinigus, ne apie vertę kalbu, aš kalbu apie principą“, – svarsto Vitalius.
Pasak jo, partnerystės įstatymas jo santykių nebepakeistų.
„Bet aš dabar sakau: aš esu senas, nebeturiu ko prarasti. Man septyniasdešimt metų. Vasario 16 dieną mano draugui aštuoniasdešimt penkeri.“
„Aš tiktai galvoju apie tūkstančius žmonių, kurie eina tuo pačiu neapykantos, baikštumo keliu, kuriuo ėjau aš. Aš kaip melavau eidamas jam vaistų, kad čia vaistai mano tėvui, [kaip] vesdamas jį į polikliniką, aš sakau, kad aš atvedžiau savo tėvą, [taip ir sakysiu]. Aš lig šiol meluoju. Bet aš taip įsigyvenęs dabar į šitą melą, kad kažkokių vidinių prieštaravimų net nejaučiu. Pernelyg įsigyvenęs“, – sako Vitalius.
Atsivėrimas
Tai pirmas kartas, kai Vitalius viešai, neslėpdamas tapatybės, žiniasklaidai pasakoja savo istoriją. Šį sprendimą jis priėmė ne iš karto. Į atsivėrimą jis ėjo mažais žingsneliais.
„Besiveriantis jaučiuosi. Pirmas mano viešesnis atsivėrimas buvo, kai mane pakvietė tokia psichologinės ir emocinės paramos grupė tėvų, auginančių LGBT vaikus. <...> Antrą kartą tai buvo psichoterapeutų konferencija. Bet aš dabar sakau: aš esu senas, nebeturiu ko prarasti. Man septyniasdešimt metų. Vasario 16 dieną mano draugui aštuoniasdešimt penkeri“, – sako Vitalius.
Vyras prisimena, kaip pirmą kartą tvirtai nusprendė, kad sau nemeluos ir apsimestinių santykių su moterimi nemegs.
„Po pirmo kurso visą kursą išvežė į Kupiškio rajoną kasti bulvių rugsėjo mėnesį. Mus apgyvendino buvusioje kaimo mokyklėlėje. Ir aš labai aiškiai jutau, kad viena mergina labai nedviprasmiškai rodo simpatijas man. Ji kažkaip taip ėmė ir vos ne visam kursui matant mane prispyrė: „Ženijamės!“ [Išėjau tada] pasivaikščioti, labai graži naktis buvo. Ir aš tada labai aiškiai supratau, ką renkuosi: aš renkuosi būti ištikimas sau pačiam.
Nors žinojau, kad manęs laukia neapykanta, smerkimas, kad manęs laukia baikštus gyvenimas. Kad man visą gyvenimą reikės bijoti neišgirsti to žodžio, kad kas nors nesužinotų mano orientacijos, kad neatsitrauktų nuo manęs vien dėl to, kad aš esu kitoks. Kad neapleistų manęs. Kad į mane žiūrėtų kaip į mane, visiškai nepriklausomai nuo mano orientacijos“, – prisimena vyras.
Vitaliaus šeima apie jo homoseksualumą sužinojo iš pažįstamos. Moteris jo mamai pranešė, kad Vitalius pakliuvo, kaip jai atrodė, į labai pavojingą kompaniją, ir pasidalino savo būgštavimais. Nuo to laiko Vitaliaus ir jo mamos santykiai buvo įtempti. Jis sako jaučiantis priešiškumą ir iš brolio dėl to, kad gyvena su vyru. Vitaliaus tėvas mirė, kai jis buvo vaikas.
Artimą ryšį jis palaiko tik su sesers šeima, bet apie homoseksualumą jie nėra atvirai kalbėję.
„Aš ir nedrįstu, ir nelabai netgi noriu įvardyti. Nors keletą kartų aš jau buvau ant tokios ribos, kad iš kalbos išeina, kad: „Ar tu žinai, su kuo aš gyvenu? Kad tai nėra mano šiaip sau draugas, o tai yra mano gyvenimo meilė“, – pasakoja Vitalius.
„Bet gyvenom kaip kokiam bunkeryje, kaip apkasuose. Gal dabar truputėlį mažiau jaučiasi, bet tiesiog vis pagalvodavai, kada reikės atsišaudyti“
Gyvenimas kartu kaip bunkeryje
Penkiasdešimtų draugystės su Albinu metų proga Vitaliaus jiems abiem nupirko žiedus.
„Pardavėja sako: tai antrai pusei gal mažesnio reikia, <...> paprastai moterims mažesni žiedai. Sakau: „Aš perku ne moteriai, o vyrui. Aš perku savo vyrui.“ Taip šaltai sureagavo. Aš net nustebau. Ji dar kažkokį juokelį pasakė, pradėjome juokauti. Aš net nustebau, kad ji taip sureagavo, ir dar pasakiau, kad mes, va, penkiasdešimtmetį atšventėme. [Sako]: „O, kaip faina!“ Atvažiavau, iškart užmoviau ir kaip prikibo! Pirmas mano gyvenimo žiedas“, – prisimena Vitalius.
Jis sako, kad per 52 bendro gyvenimo metus jis su Albinu vienas kitam nėra rimtai pasakę myliu. Vitalius mano, kad žodžiai nieko nereiškia ir kad žymiai svarbiau ir brandžiau rodyti kasdienį rūpestį.
„Aš ruošiu save tam laikui, kai jis manęs nebepažins. Bet aš žinau, vis tiek aš jo niekada nepaliksiu.“
„Gal tu valgyti nori? Gal tau šalta? Gal tu nepatogiai sėdi, gal užleisti tau vietą? Ar tiesiog užsegti atsisegusią sagą? Iš tiesų nugyvenome tam tikra prasme labai tykų, labai tolygų gyvenimą be jokių sukrėtimų vienas dėl kito. Jokios trinties nėra buvę, bet tai greičiausiai yra dėl to, kad mes negalvojame, kad esam vienas kito nuosavybė. Jokio pavydo. Aš manau, kad daugybė šeimų išyra dėl to, kad pradeda elgtis [vienas su kitu] kaip su nuosavu. [Svarbu] pagarba. Labai laimingai gyvenam. Ir gyvenam, ir gyvenom. Bet gyvenom kaip kokiam bunkeryje, kaip apkasuose. Gal dabar truputėlį mažiau jaučiasi, bet tiesiog vis pagalvodavai, kada reikės atsišaudyti“, – sako Vitalius.
Jis sako jaučiantis, kad tam tikra prasme gyveno dvigubą gyvenimą. Vieną gyvenimą – namuose su mylimu žmogumi, o kitą – baikštų gyvenimą – už namų ribų.
Kol Vitalius pasakojo savo istoriją, Albinas beveik visą laiką tyliai sėdėjo šalia.
„Aš ruošiu save tam laikui, kai jis manęs nebepažins. Bet aš žinau, vis tiek aš jo niekada nepaliksiu. Aš žinau, kad tai bus kankinamai sunku, bet aš jo į globos namus neatiduosiu. Ir dabar netgi mano senas kūnas, jo senas kūnas: prisiglaudi, ir viskas... Kaip vienas. Dviese tampam vienu. Nepaisant tokio amžiaus. Jis sako, kad nenorėtų gyventi, jeigu neturėtų manęs. Pragyvenus penkiasdešimt metų. Aš galvoju, gal tas mano baikštumas gyvenime – gal aš saugojau ne tiek save, kiek saugojau mus abu. Mudu abudu“, – užbaigia Vitalius.
Apie Vitalių ir Albiną klausykitės ir LRT RADIJO dokumentikoje „Atsivėrimas“.
