Vis netylant kalboms apie visuotinį šaukimą į karinę tarnybą, natūraliai kyla klausimas, ko jaunuoliams reikia, kad šie sutiktų įsitraukti į kariuomenės struktūrą? LRT.lt kalbintas ir jaunuolių poziciją pateikęs Umberto Masi teigia, kad pagrindinė tarnybos vengimo priežastis – neaiškumas dėl ateities. Konservatorius ir buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius beda pirštu į Konstituciją ir rėžia, kad jaunuoliams derėtų nepamiršti savo pareigos. „Mūsų jaunimas savo teises žino labai gerai, kaip mes jau visi suvokiame, bet apie pareigą kažkaip didžioji dalis nelabai nori [kalbėti – LRT.lt]“, – sakė jis.
Kariuomenės reikšmė Lietuvoje gerokai sustiprėjo po 2014-ųjų įvykių, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karą Donbase. Jau po metų Lietuvoje grąžinta privalomoji karinė tarnyba – loterijos principu grindžiama šaukimo sistema iki šiol kasmet įtraukia tūkstančius jaunuolių.
Visgi tik 2022-ųjų Rusijos invazija į Ukrainą išjudino ne itin sklandžias diskusijas dėl visuotinio šaukimo. Politikai iki dabar nesutaria, ar visuotinio šaukimo iš tikrųjų reikia, tačiau klausimas kyla ir dėl jaunimo požiūrio, motyvacijos ir noro tarnauti. Vien pernai už karo tarnybos vengimą baudos skirtos 14 tūkstančių kartų, o dėl pasikartojančio vengimo pradėta per 450 ikiteisminių tyrimų. Penki prievolininkai net sulaukė baudžiamosios atsakomybės.
Lietuvos kariuomenė didelės tragedijos nemato – baudų kiekis kasmet panašus, personalo lyg ir netrūksta, tačiau pripažįstama, kad norėtųsi daugiau iniciatyvos iš jaunimo.
Šimto procentų gal ir nėra, bet situaciją vadinti prasta nebūtų galima
Pasak Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos viršininko Arūno Balčiūno, minėtas 14 tūkst. baudų kiekis nėra kažkoks rekordas. Jau paskutinius 2–3 metus išrašytų baudų kiekiai siekė 12–14 tūkst.
„Taip, iki 2019 m. gal tas skaičius buvo mažesnis, apie 5–7 tūkst. Bet nuo 2015 m. ir šaukimo planas didėjo, tai <...> atitinkamai tas skaičius „užmirštuoliams“, kurie kažką pamiršta padaryti laiku, yra tikrai nemažas“, – sakė jis.
Pašaukti jaunuoliai turi teisę išreikšti pirmumo norą, t. y. pradėti tarnauti anksčiau, nei nurodyta. Pasak A. Balčiūno, 2015 ir 2016 m. šaukimai šimtu procentų buvo sukomplektuoti iš jaunuolių, kurie tokį norą išreiškė. Ilgainiui toks savanoriškumo principas mažėjo.
„Galbūt pats sudėtingiausias periodas buvo berods 2022 m., kai jų buvo mažiau. Bet čia gal ir pandemija kažkiek įsivėlė į visą tą reikalą. Bet mažiau nei 85 proc. išreiškė pirmumo norą. Pernai tas procentas buvo net 95 proc.“, – kalbėjo A. Balčiūnas.
Taip, viso šimto procentų nėra, teigė jis, tačiau rodikliai nerodo, kad situacija labai prasta. Netgi tikimasi, kad ateityje šie skaičiai augs dar labiau.
Anot A. Balčiūno, daliai piliečių, pasirinkusių tarnauti pagal pirmumo teisę, paskatinimas įvyko dėl karo Ukrainoje.
„Turbūt dabar tos diskusijos visuomenėje, viešoje erdvėje apie grėsmes kažkaip irgi veikia mūsų jaunimą. Aš tikiuosi, kad tai veikia pozityvia linkme ir tų norinčių atlikti tarnybą tik daugės“, – sakė jis.
Jaunimo motyvacija didėja, tik koją kiša neaiškumas dėl ateities
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Umberto Masi LRT.lt komentavo, kad organizacijos gretose poreikis, žinojimas, motyvacija ir noras tarnauti didėja. Jaunuoliai renkasi Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP), Jaunųjų karininkų vadų mokymus (JKVM) arba nuolatinę privalomąją karo tarnybą. Vis dėlto, tai yra asmeninis pastebėjimas, – sakė U. Masi.
„Labai priklauso nuo žmonių, kurių klausi, nes, tiesą pasakius, iš tos neigiamos ar abejojamos perspektyvos pastaruoju metu neteko susidurti. Bet tikrai nereikėtų dėl tos priežasties manyti, kad visi jauni žmonės tikrai yra pasiryžę ir norintys atlikti tarnybą“, – teigė jis.
U. Masi teigimu, atsiranda baimių ir abejonių dėl daugelio dalykų, kas susiję su kariuomene. Jo manymu, tai kyla iš įvairių mitų, kurie, nors ir sklaidomi, kai kuriose jaunų žmonių grupėse vis dar egzistuoja. Tokie mitai būna susiję su krūviu, su aplinka.
Pašnekovo manymu, didžiausia baimė yra dėl ateities – 9 mėnesiai gali sujaukti jaunuolio planus ir sukuria tą neapibrėžtumą. Tad gal ir tas pasirinkimas vengti tarnybos yra apskaičiuotas, manant, kad geriau sumokėti baudą ar simuliuoti sveikatos būklę, nei 9 mėnesius praleisti kažkur, negalint tęsti savo darbų ar kitų įsipareigojimų. Tai ypač sužaidžia dabartinėje šaukimo tvarkoje, kuri grįsta loterijos principu.
„Žinoma, čia galbūt ir perspektyvos klausimas. Nebandau pasakyti, kad čia yra blogas mąstymas ar bloga nuostata, bet tikriausiai čia reikia žvelgti plačiau. T. y., kad mes plačiąja prasme visuomenėje anksčiau negalvodavome, kokia yra kariuomenės vieta. Dabar diskusijos dėl šaukimo tvarkos ir skatina, manyčiau, tas diskusijas aštrėti“, – kalbėjo U. Masi.
Pareigos šauksmas
Konservatorius ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius LRT.lt komentavo, kad jaunimą reikia ruošti valstybės gynybai. Nereikia kalbėti, kad jie reikalingi kariuomenei, sakė jis, kalbėti reikia apie tai, kad valstybės gynyba yra kiekvieno piliečio konstitucinė pareiga ir teisė.
„Tai yra pareiga ir teisė. Mūsų jaunimas savo teises žino labai gerai, kaip mes jau visi suvokiame, bet apie pareigą kažkaip didžioji dalis nelabai nori [kalbėti – LRT.lt]. Dalis – taip, eina, ruošiasi, suprasdami tą pareigą <...>. Bet didžioji dalis vis dėlto stengiasi išvengti, tai čia ir yra ta vieta, kur, manau, reikėtų daugiau kalbėti apie tą pareigą“, – teigė A. Pocius.
Pirmiausia, tvirtino A. Pocius, pareigą turėtų ugdyti tėvai, o tik paskui mokykla.
„Sudėti, kaip sakant, patriotizmą, žinias apie valstybę, pasididžiavimą savo valstybe, žinojimą apie savo valstybės istoriją – čia jau turi šeima ir mokykla tą padaryti“, – sakė jis.
Jau mokykloje turėtų būti mokoma apie valstybės svarbą, o tarnyba, baigus mokyklą, būtų tarsi užtvirtinimas. Anot jo, kariuomenėje jaunuolis jau būtų supažindintas, kas yra gynyba ir kodėl reikia valstybę ginti.
„Kai kurie jaunuoliai nelabai to suvokia. Kiek aš pamenu, netgi būdavo ir tokių, kurie visiškai apolitiški ir netgi himną išmokdavo giedoti kariuomenėje“, – sakė jis.
LiJOT prezidento tikinimu, nors kariuomenė ir siejama su patriotizmu, su idėja ir noru prisidėti prie šalies gynybos, paskutinieji pilietinio pasipriešinimo indeksai rodo, kad ne visi jaučia sąryšį su valstybe. Žinoma, į tai reikėtų atkreipti dėmesį ir įvertinti galimus sprendimo būdus.
„Ir atitinkamai, manau, tarnybos svarba nėra vien tik susijusi su patriotine perspektyva. Ji yra viena iš galimų prieigų ir tikrai be galo svarbi ir reikalinga, bet nebūtinai visi žmonės taip vertina kariuomenę ir turi savo pasaulėžiūrą ar pasaulėjautą“, – kalbėjo U. Masi.
U. Masi tvirtinimu, reikėtų dėti daugiau pastangų į bendruomeniškumą, skatinti tarpusavio ryšius.
„Tuo atveju, kai supranti, kad tau yra svarbi tavo aplinka, tavo bendruomenė, pirmiausia, galbūt tai bus priežastimi atlikti tarnybą. Nebūtinai kaip pirminis apsvarstymas bus patriotizmas. Be abejo, jis anksčiau ar vėliau galbūt bus pajaustas, bet, anksčiau ar vėliau, manau, mums reikėtų koncentruotis į žmones, kurie galbūt nesijaučia priimti arba išgirsti“, – tvirtino jis.
Finansinė paskata nebūtinai pagelbės?
Kalbas, kad didesni pinigai pritrauktų daugiau jaunimo, A. Pocius vertina skeptiškai. Jo teigimu, į mokyklą einantis jaunuolis pinigų nereikalauja, tad čia labiau turėtų žaisti ideologiniai akcentai.
„Tarkime, mano vaikas eina į kariuomenę, ruošiasi ginti valstybę, o jūsų neina. Kodėl? Arba irgi – laksto po gatvę du draugai, vienas sako „ai, aš neisiu į kariuomenę, tegul ten eina kvailiai“. O kitas, šeimoje išauklėtas patriotiškai, tėvai tarnavę, sako „aš eisiu, atitarnausiu“. Tai šioje vietoje vienam, kuris nesiruošia eiti, reikia išaiškinti, kad jis irgi privalo eiti. Manyčiau, šioje vietoje mums reikėtų gerokai padirbėti, nes mums reikia ruoštis pačiam blogiausiam“, – kalbėjo politikas.
„Paskui, kai žmogus neturi jokių įgūdžių ar sužeidimų atveju, nelaimingo atsitikimo atveju nemoka tiesiog kraujavimo sustabdyti, turniketą uždėti, kažkur pasislėpti už priedangos arba tiesiog padėti kitam žmogui. Tokie yra būtiniausi įgūdžiai, kurių irgi išmoko kariuomenė, ne tik su ginklu apkasuose šaudyti“, – tvirtino A. Pocius.
Tiesa, parlamentaras prieš kurį laiką buvo inicijavęs galimas pertvarkas dėl sveikatos patikros procesų kariuomenėje. Vienas iš jo pateiktų pasiūlymų – karo tarnybos vengiantiems asmenims, simuliuojantiems psichikos ligas, neišduoti nei vairuotojo pažymėjimo, nei leidimo ginklui. A. Pociaus tikinimu, statistika, kad 44 proc. tarnybai netinkamų jaunuolių yra su psichiniais sutrikimais, neatrodo normali, todėl galima įtarti simuliavimą.
„Kariuomenėje reikia valdyti automobilius, techniką, kompiuteriais galima dirbti <...>. Dabar įsivaizduokite, jaunuolis atleidžiamas nuo karo tarnybos, įsėda į automobilį ir nuvažiuoja. Tai palaukite, jeigu jis automobilį gali vairuoti civiliniame gyvenime, tai kodėl jis kariuomenėje negali vairuoti?“ – sakė jis.
U. Masi vertinimu, nėra daugiausia kalbama apie tai, kad atlygis už tarnybą – per mažas. Vis dėlto, kiek jam teko klausytis Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos, yra siekis didinti finansines paskatas.
„Tas suprantama. Buvo organizuotas renginys su Krašto apsaugos ministerija, su jau minėta Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba, buvo vienas aštrus pasisakymas klausimo formos, kad nėra čia priežasties [tarnauti – LRT.lt], jeigu ta finansinė paskata nėra tokia, kokia galėtų būti, ar didesnė“, – kalbėjo U. Masi.
Profesinė karo tarnyba – norinčiųjų netrūksta
A. Balčiūno teigimu, profesinėje karo tarnyboje nuo 2020 iki 2024 m. suprastėjusių tendencijų nėra – norinčių tapti profesionaliais kariais netrūksta.
„Žiūrint į šį periodą, mes kasmet sulaukiame apie 1,5 tūkst. prašymų prisijungti prie profesinės karo tarnybos. Be abejo, didžioji tų norinčių ir kandidatuojančių dalis yra tie jaunuoliai, kurie baigė privalomąją karo tarnybą. Jie sudaro beveik apie 90 proc.“, – sakė jis.
Tačiau iš kandidatuojančių įprastai priimama nuo 850 iki 1050.
Anot A. Balčiūno, prastesnis laikotarpis fiksuotas pandemijos metu, ypač 2022 m., kai prašymų skaičius buvo mažesnis nei vidurkis – apie 1,2 tūkst.
Galimybė derinti civilinį gyvenimą su tarnyba vilioja labiau
A. Balčiūnas taip pat teigė, kad KASP ir JKVM vis dar išlieka populiariais pasirinkimais. Pasak jo, viena pagrindinių priežasčių – galimybė derinti civilinį gyvenimą su tarnyba.
Vis dėlto, norint stoti į KASP arba JKVM, gali tekti ir palaukti, nes susidaro nemažos laukiančiųjų eilės. Labiausiai tai jaučiasi didmiesčiuose.
„Vilnius ypač aktualus. Berods, praeitais metais buvo pradėta komplektuoti dar viena papildoma savanorių kuopa, todėl atsirado šiek tiek daugiau galimybių. Ir ateityje, kiek žinau, yra žiūrima, svarstoma plėsti tas tarnybos galimybes KASP“, – sakė jis.
A. Balčiūno teigimu, 2022-aisiais, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, sulaukta triskart daugiau skambučių ir pasiteiravimų dėl tarnybos KASP.
„Kitas pastebėjimas, kad tie skambinantieji buvo ne šaukiamojo amžiaus, o gerokai vyresni. Tai buvo trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai, penkiasdešimtmečiai, kurie galbūt niekada neturėjo galimybės ir neįgijo to parengtumo, bet kažkaip nori vis tiek prisidėti prie saugumo ir valstybės gynybos, jei reikės“, – sakė A. Balčiūnas.
