LRT.lt apsilankė vaizdinguose miškuose vos dešimt kilometrų nuo Ukmergės. Čia net tris dešimtmečius (1958–1988 m.) buvo įsikūrusi itin slapta didžiausia sovietinė antžeminė atominių raketų bazė Lietuvoje. Masinį naikinimo ginklą saugojusi bazė įėjo į bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Šiandien bazė atvira lankytojams, o apgriuvę statiniai byloja apie Šaltojo karo periodu tvyrojusią įtampą ir branduolinio karo grėsmę.
Ekskursiją po buvusios bazės teritoriją sutiko pravesti klubo „Miško broliai“ narys Mantas Socila, slapyvardžiu Ąžuolas. Informaciją apie slaptą okupuotos Lietuvos karinį objektą gidas surinko iš to meto liudininkų, kurie sovietmečiu tarnavo šioje bazėje.
Aštuonios branduolinės raketos iš Ukmergės galėjo susprogdinti Londoną
Kopūstėlių bazėje buvo dislokuotos net aštuonios galingiausios, branduolines galvutes nešti galėjusios, to meto sovietų armijos vidutinio nuotolio balistinės raketos. Bazė Kopūstėlių pavadinimą gavo dėl šalia esančio kaimo.
Tokio tipo raketos buvo išgabentos ir į Kubą 1962 metais, kilus Karibų krizei, kai pasaulis buvo atsidūręs ant branduolinio karo slenksčio.
Kopūstėliuose dislokuotos raketos galėjo pasiekti taikinį, esantį ne toliau nei už 3000 kilometrų. Taigi, iš Kopūstėlių paleistas branduolinis ginklas galėjo laisvai pasiekti Londoną ar Paryžių.
68 hektarų miško plote įsteigtą karinę bazę statė iš Rusijos ir kitų Sovietų Sąjungos pakraščių atvežti kareiviai.
„Statybų metu pačioje Ukmergėje buvo neramu ir nesaugu gyventi. Atvykėliai garsėjo nusikaltimais, ypač prieš vietines moteris“, – pasakojo gidas.
Slapta ir itin saugoma branduolinių galvučių vieta
Pačių raketų aukštis buvo 22 metrai, o plotis – 1,80 metro. Milžinišką naikinančią galią turintys ginklai buvo laikomi angaruose. Ant gelžbetonio konstrukcijų užpylus smėlio, užstūmus grunto, angarai buvo apželdinti žole, krūmais ir medžiais. Raketų saugyklose žiemą vasarą buvo palaikoma vienoda 18 laipsnių šilumos temperatūra. Nors šiandien angarai stipriai apgriuvę, būnant šalia galima įsivaizduoti raketų mastelį.
Pasak pašnekovo, bazės angaruose buvo laikomos tik raketos. Branduolinės jų galvutės paslėptos maždaug už kelių kilometrų esančiame miške, taip pat itin slaptoje vietoje, bunkeryje, specialiuose metaliniuose konteineriuose. Jų priežiūra ir apsauga rūpinosi atskiras karinis dalinys.
„Tai buvo daroma dėl saugumo, jei į pačią bazę pataikytų priešininko raketa arba bazėje kiltų gaisras, užsidegtų raketų kuras. Įsivaizduokite, koks atominis sprogimas įvyktų“, – apie tai, koks pavojingas ginklas slėpėsi šalia Ukmergės, priminė Ąžuolas.
Baisiam ginklui gabenti – keliai iš betono blokų
Aplinkinių kaimų gyventojai ir ukmergiškiai žinojo, kad Kopūstėliuose yra karinė bazė, bet vargiai nutuokė, koks baisus ginklas joje dislokuotas.
„Tai buvo absoliučiai slapta informacija, apie kurią žinojo tik siauras patikimųjų ratas.
Branduolinės raketos į bazę buvo vežamos naktį uždengtuose furgonuose. Raketos korpusas svėrė apie 3 tonas, o raketų kuru užpildyta raketa galėjo sverti apie 40 tonų.
Todėl ir keliai pačioje bazėje neasfaltuoti, o surinkti iš betono blokų, kad atlaikytų karinės technikos svorį“, – apie iki šiol išlikusius kelius iš blokų pasakojo ekskursijos vadovas.
Prisiartinus prie bazės grėsė mirtis
Vienas labiausiai saugomų karinių objektų sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo akylai stebimas kiaurą parą.
Bazės teritorija buvo aptverta net dvylikos eilių spygliuota tvora, kurios aukštis siekė daugiau nei du metrus. Už tvoros įrengta apsaugos sistema „Tantal“ – nematomi davikliai, reaguodavę į bet kokį judantį objektą ir siųsdavę signalą į sargybos būstinę.
Visa teritorija buvo aptverta elektrifikuota apsaugos sistema – tai žmogaus akiai nepastebimas tinklas, kuriuo nuolat tekėjo 380 V elektros įtampa, o esant kovinei padėčiai – ir 1800 V.
Bazę taip pat juosė iš sargybos būstinės valdomi minų laukai, apkasai, veikė ilgalaikių ugnies taškų sistema. Negana to, raketinė bazė buvo nuolat stebima iš oro.
„Net artintis prie bazės kilometro spinduliu buvo pavojinga. Priartėję smalsuoliai ar grybautojai buvo suimami, vežami į areštinę. Ten aiškinamasi jų tapatybė, tikslai ir t. t.
Anot liudininkų, yra keletas be žinios dingusių Kopūstėlių kaimo gyventojų. Svarstoma, kad jie galėjo žūti prisilietę prie aukštos įtampos tvoros, užlipę ant minos arba tiesiog buvo nušauti.
Aukšta įtampa pražudė ne tik užklydusius gyventojus, bet ir daugybę miško gyvūnų. Pasakojama, kad aštuntajame dešimtmetyje net mešką rado prilipusią prie tvoros.
Bet kuriuo atveju, žvėrienos bazėje gyvenantiems karininkams tikrai netrūko. Medžioti nereikėjo“, – apie sovietinę realybę priminė gidas.
Užverbuoti kaimo gyventojai ir JAV žvalgyba
Kalbama, kad dalis Kopūstėlių kaimo gyventojų buvo užverbuoti KGB. Jie rinko informaciją apie tai, kas vyksta aplinkui bazę. Kitaip tariant, dirbo „gyvomis stebėjimo kameromis“.
„Beje, nors raketų bazė buvo slepiama nuo aplinkinių, JAV žvalgyba jau pirmais bazės įkūrimo metais žinojo apie Kopūstėlių paslaptį. Amerikiečiai net pasveikino sovietus per „Amerikos balso“ radiją su įkurtuvėmis. Ir išvardijo pagrindinių karininkų pavardes“, – teigė gidas.
Kino teatras miškuose
Šiandien važinėjant po buvusią bazę bei regint pastatų liekanas, sargybos bokštus ir daugybę bunkerių, nesunku įsivaizduoti, kokia milžiniška karinė infrastruktūra čia buvo sukurta.
Pasak Ąžuolo, Kopūstėlių bazėje galėjo tarnauti arti tūkstančio žmonių. Vieni atvažiuodavo iš karinio miestelio Ukmergėje, kiti nuolat čia gyveno. Netiesa, kad bazėje tarnavo tik iš Rusijos atvykę karininkai, buvo ir lietuvių.
Tarnaujančių karininkų patogumui miške buvo įrengtas bendrabutis, kino teatras, lopšelis-darželis, poliklinika, pirtis su baseinu, valgykla, arbatinė, sporto salė, futbolo stadionas, net gyvulių ferma.
Liudininkai pasakojo, kad palyginti su to meto Ukmerge, bazės miestelis buvo itin modernus ir patogus. Palyginti su bendra gyvenimo kokybe sovietmečiu, karininkija ir jos artimiausia aplinka čia buvo neprastai aprūpinti.
Raketų paleidimo aikštelės iki šiol išlikusios
Pačioje bazėje buvo dar viena zona – trečioji itin slapta teritorija, kur buvo raketų angarai ir jų paleidimo aikštelės. Į šią zoną patekti buvo galima tik praėjus tris patikros postus. Kai kurie jų dar ir šiandien išlikę. Kaip ir raketų paleidimo aikštelės.
Simetriškai išdėliotos paleidimo aikštelės yra analogiškai suplanuotos. Visas jas supa pylimai. Viduryje betoninės aikštelės matosi išlikęs metalinio žiedo raketai pastatyti įspaudas. Paleidimo aikštelių kampe išlikę ir raketos starto valdymo bunkeriai, šalia aikštelių – bunkeriai kariškiams pasislėpti.
Raketų paleidimo pratybos vyko tris kartus per savaitę
„Bazės gyvavimo laikotarpiu tris kartus per savaitę vykdavo raketų paruošimo skrydžiui pratybos. Tai reiškia, kad raketos buvo išvežamos iš angarų, pastatomos į specialų žiedą paleidimo aikštelėje, tvirtinama branduolinė galvutė. Procesas iki raketos paleidimo negalėjo trukti ilgiau nei tris valandas penkiolika minučių“, – gidui Ąžuolui pasakojo čia dirbę karininkai.
1968 m. branduolinės raketos buvo parengtos katastrofai
Egzistuoja trys raketos kovinės padėtys: pastovi, padidinta ir visiškos parengties.
„Visiška parengtis reiškia, kad ginklas turi būti paruoštas startui – raketa pastatoma ant paleidimo įrenginio, supilami kuro komponentai, į valdymo sistemą įvedamas skrydžio tikslas.
1968 m. Sovietų karinės invazijos į tuometę Čekoslovakiją metu Kopūstėlių raketinėje bazėje raketos buvo parengtyje. Pasaulis dar kartą buvo ant branduolinio karo slenksčio.
Tiesa, kur jos buvo nukreiptos, neaišku, bet situacija, akivaizdu, buvo įtempta. Galime tik pasidžiaugti, kad paleistos jos nebuvo“, – pasakojo Ąžuolas.
Dar ir šiandien buvusios bazės teritorija išraizgyta bunkeriais. Jų yra visokiausių dydžių ir formų. Visi dideli bunkeriai įrengti po supiltais kalneliais, mažesni – įkasti tiesiai į žemę.
Raketos iššovimo metu visi buvę bazėje turėjo pasislėpti šiuose bunkeriuose.
Buvusioje sovietų bazėje šiandien karaliauja „Miško broliai“
Raketos ir branduolinės galvutės iš Kopūstėlių miškų išgabentos 1988 m., kai buvo priimtas bendras Sovietų Sąjungos ir JAV susitarimas dėl mažo ir vidutinio nuotolio raketų likvidavimo.
Dar po kelerių metų sovietams išsinešdinus iš Lietuvos bazė atiteko valstybei. Vėliau teritorija perduota į privačias rankas.
Deja, bet 1990 m. viskas, kas vertingesnio, buvo išparduota arba pavogta. Tiesa, prieš kelerius metus buvusios bazės teritorijoje dar buvo galima rasti dujokaukių, mokomųjų minų ir tuščių šovinių.
Šiuo metu buvusios bazės teritorijoje šeimininkauja klubas „Miško broliai“.
Lietuvos partizaninio judėjimo entuziastai organizuoja ekskursijas, edukacinius užsiėmimus, stovyklas ir kitas aktyvias pramogas.
Buvusioje bazėje įkurtas ir Lietuvos partizanų istoriją pristatantis muziejus, partizanų bunkeris.
