Po kelerių metų pertraukos Lietuvoje ir svetur praėjusį penktadienį jau 14-ą kartą buvo rašomas Nacionalinis diktantas. Kviečiame susipažinti su antradienį paskelbtu diktanto tekstu.
Agnė Žagrakalytė
Invazinė rūšis
Anksčiau, archajiniais laikais, šen ten, kaži kur tolybėse, galėdavai girdėti ir matyti slibinų pjautynes. Dienąnakt ugnis žėruodavo kone visose įlankose, pusiasaliuose, mat slibinams tinka ne per gilūs vandenys, brastos, kur lengva pasičiupti sultingą keliautoją. Tas ypatingas riaumojimas auksinei saulei gęstant, tos anapus kalnų plazdančios liepsnų pašvaistės! Vien tik patyrę ir patys drąsiausi angliakasiai, vos tik bjaurasčiai apslobus, iš karto keliaudavo apieškoti įvykio vietos ir užžarstyti žarijų: neduokdie kautynėse pabirę auksiniai slibinų žvynai, netinkamai užgesinti, vėlei surusens.
Seniai seniai, kai dar buvo atliekami bioorganiniai slibinų tyrimai, ėmiau interviu iš slibino. Dovanų nešiau karalaičių konservų (nesijaudinkite: aštuoniasdešimt procentų sojos, visa kita – ląsteliena ir mineralų mišinys). Iš anksto buvau perspėta žūtbūt, nieku gyvu netarti žodžių „nutrūktgalviškas“, „ištįstkaklis“, „galvotrūkčiais“, mat kalbinamas šešiagalvis slibinas buvo garsiųjų lietuviškųjų devyngalvių rūšies, kadaise pasprukęs iš nebaigtos sekti pasakos.
Nekiek tų slibinų likę: iš pradžių jie patys tarpusavyje išsipjovė, vėliau jų galvas apskainiojo, mat, kaip žinoma, ne šventieji puodus lipdo, bet slibinus visoje eurozonoje dobia būtent jie. Mažiausiai penkiasdešimt slibinų nugalėtojų suskaičiuosim, keliaudami po Europos Sąjungos miestelius. Vis dėlto labiausiai pakenkė invaziniai drakonai. Jie stumte išstūmė vietinius slibinus, pūkius, gargulius, smakus... Pravardžiavo juos žaliavalgiais vabzdžialesiais, šaipėsi, tyčiojosi. Kada gi paskutinįkart matėte slibiną? Užtai drakonų – pilni patvoriai, jie visur – baisūs, kiniški, žali, mediniai. Agresyvi, pašaipūniška, išsikėtojusi, ėdri padermė, kaip ir visos invazinės rūšys. Bene Gražina Brašiškytė, animatorė, padėjo drakonams Lietuvon patekti? Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt pirmais metais jos pieštame filme nuskambėjo frazė „Maištininkas žuvo. Šlovė drakonui!“ – ir viskas. „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“ drakonas turi jau keturias reikšmes. Mūsiškį slibiną baigia iš žodyno išstumti į sinonimų pakraščius. Anąkart šiaip sau skaičiavau, kiek slibinų yra įpieštų Lietuvos miestų ir miestelių herbuose. Marijampolėje šventasis Jurgis sidabrine ietimi perpus smeigia juodą sparnuotą slibiną. Kurklių herbe slibinas – žalias. Joniškio šarvuotas sidabriasparnis arkangelas Mykolas stovi ant žalio slibino, o Nemenčinėje tas pat Mykolas pamynęs juodą slibiną. Galbūt tai – vikipedijos rašytojų kaltė, bet Palomenės arkangelas Mykolas jau su juodu drakonu grumiasi. Prienų ir Varnių herbuose šventasis Jurgis taip pat didžiaakius, žalius, bet jau drakonus, ne slibinus, ietimi dreskia. Pagedo žodynas!
LRT.lt primena, kad kaip skelbė organizatoriai, viešoji įstaiga Pilietinės minties institutas, pagrindinis šių metų organizatorių šūkis – „Rašyk. Klysk. Išmok“.
Diktantas Lietuvoje organizuojamas nuo 2006 metų. Kasmet diktantą rašo beveik 30 tūkstančių žmonių Lietuvoje ir pasaulyje.
Nacionalinis diktantas tradiciškai išrinks raštingiausią mokinį, raštingiausią suaugusįjį ir raštingiausią užsienio lietuvį. Diktanto finalas bus rengiamas gegužės mėnesį Vilniuje.
Diktantas vienu metu rašomas pagal originalų, šiam renginiui parašytą lietuvių autorių tekstą. Vėliau diktantai tikrinami specialistų ir finalininkai susitinka dar vienam diktantui, po kurio išrenkamas laimėtojas.
Diktantą galima rašyti bet kur – artimiausioje bibliotekoje, savo mokykloje, savivaldybėje ir palikti jį organizatoriams. Rašyti galima ir darbo vietoje ar namuose ir parašytą diktantą išsiųsti organizatoriams.
