Patraukli gyventi ir kurti, puoselėjanti demokratiją ir savo pamatines vertybes, girdima ir svarbi tarptautinėje erdvėje – tokią Lietuvą po kelių dešimtmečių tikisi matyti Valstybės pažangos tarybos narys, „EY“ Konsultacijų padalinio Baltijos šalyse vadovas Linas Dičpetris. Mintimis apie technologijų amžiaus iššūkius ir mūsų šalies raidos kelią pasidalijęs profesionalas atviras – šiandien jam nerimą kelia Lietuvos švietimo ir saugumo situacija, bet, anot jo, lietuviai ne kartą įrodė galintys imtis lyderystės ir apginti savo vertybes, o geriausias laikas tai daryti yra dabar.
Vizija „Lietuva 2050“ – dokumentas ne vien valdžios institucijoms, bet ir visai visuomenei
– Dirbdamas su skirtingų sektorių bendrovėmis, padėdamas įgyvendinti jų strateginius ir skaitmeninius pokyčius, daug dėmesio skirdamas valstybiniam ir viešųjų paslaugų sektoriui, aktyviai prisidedate ir prie Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ kūrimo. Šis projektas vertinamas kaip itin savalaikis, bet kartu ir labai ambicingas, keliantis aukštus reikalavimus ateities Lietuvai. Kaip šios vizijos idėją vertinate jūs?
– Prie vizijos projekto teko darbuotis pusantrų metų, todėl noriu pasidalinti keletu minčių. Rezultatas itin džiugina, nes procesas, kuris jį sugeneravo, buvo šiuolaikiškas, modernus ir įtraukus, o svarbiausia – buvo atsižvelgta į aktyvių žmonių nuomones bei matymus. Vizija nėra vienpusiškai tik ekonominė ar geopolitinė, jos centre – žmogus. Tai vienas esminių privalumų. Įvairiais dokumentais ar strategijomis apibrėžti savo valstybės raidos kryptį buvo bandyta ir anksčiau, tačiau tokių pavyzdžių, kad pagrindinis žvilgsnis būtų nukreiptas į žmogų – neturime. Toks išskirtinumas, o kartu ir pati vizijos sandara sako, kad turėsime kitaip pažvelgti ir į šios vizijos įgyvendinimą.
Ši vizija nėra dokumentas vien valdžios institucijoms, tai dokumentas visai visuomenei, tad viziją kurti ir įgyvendinti turėtų imtis ne vien Vyriausybė ar atskiros ministerijos, bet ir visa visuomenė. Iš savo darbo praktikos verslo sektoriuje puikiai žinau, kad strategija ar idėja tėra vos dešimt procentų projekto sėkmės, o įgyvendinimo darbas ir disciplina – didžioji sėkmės dalis. Jei pavyks priimti šią strategiją tokią, kokia sudėliota, ir sutelkti visuomenę jos įgyvendinimui, tai bus dokumentas, atspindintis naujos kartos požiūrį ir įgyvendinimo kultūrą.
– Vizija apima daugybę gyvenimo sričių – švietimą, mokslą, verslą, meną, kultūrą ir numato reikšmingus pokyčius. Tad kaip nepasiklysti ir nepaleisti iš rankų tokio išskirtinio ir įvairialypio projekto?
– Yra pasiūlyta tam tikra šio projekto įgyvendinimo ir priežiūros struktūra. Labai svarbu, kad būtų aišku, kur einama, kaip mes matome Lietuvą po 27-erių metų ir tam laikotarpiui kuriame viziją – iš jos turi sklandžiai išsilieti strategija, t. y. nacionalinės pažangos planas, kuris neseniai buvo atnaujintas. Žinoma, jis bus peržiūrimas po rinkimų atėjus naujai Vyriausybei, vizijos įgyvendinimą turės sekti ir Seimo Ateities komitetas. Tautos atstovai renkami kas ketverius metus, tai nėra ilgalaikis darinys, bet prie Vyriausybės dar paskirta ir Valstybės pažangos taryba, kuri į šį procesą įtraukia visuomenės atstovus. Taryba gali stebėti, kas įgyvendinant viziją veikia ne taip ar krypsta ne ten, kur buvo numatyta, todėl dabar sudėliotas priežiūros mechanizmas, mano manymu, per atstovavimą, skaidrumą ir demokratiją turėtų veikti.
Turime labai aiškų matymą, kur norime nueiti, tad skaitydamas viziją bet kuris pilietis pamatys, kad tai yra ta ateitis, kurios ji ar jis nori, – orientuota į žmogų, gerovės valstybę, demokratiją, švietimą, pažangą ir deramą Lietuvos vietą pasaulyje.
– Skyriuje apie spartėjančią technologijų raidą galima rasti net grėsmingai skambantį teiginį: „keisis santykiai, verslas, saugumo suvokimas“. Esame pastatomi prieš pokyčių faktą, o pokyčiai neretai kelia nerimą. Jau turime skaudžios patirties, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę viskas keitėsi taip greitai, kad vėliau dalis visuomenės prisipažino sutrikusi ir pasijautė nereikalinga – ne visi sugebėjo prisitaikyti, persijungti. Kas padėtų išgyvenant pokytį neatsidurti atskirtyje?
– Tai labai jautrus klausimas ir nebūtinai šiandien turime atsakymą, bet privalome jam skirti dėmesio ir ieškoti sprendimų. Technologinio virsmo sąlygomis jau dabar dažnai vidutiniam žmogui gali būti sunku suprasti, kaip veikia vienas ar kitas dalykas, viena ar kita technologija, bet ir neturime visko žinoti. Svarbiau, kad žinotume, kaip tomis technologijomis pasinaudoti, ir užtikrinti, kad mūsų visuomenėje būtų kuo mažiau atskirties.
To pasiekti nelengva, bet vienas iš svarbių dalykų žiūrint į labai dinamišką ateitį – suvokti, kad pokyčiai, vykstantys visuomet, dabar tapo greitesni ir dažnesni. Kaita yra nuolatinis fenomenas. Kam tai paranku? Kam tai atneš naudos ir laimės? Tiems žmonėms ir visuomenėms, kurie suvoks, kad kaita yra ir bus, kad visa tai – objektyvi realybė; tiems, kas priims tai kaip galimybę, o ne kaip grėsmę. Kitas žingsnis, žinant, kad pokytis tik spartės, – pabandyti rasti savyje jėgų matyti ne grėsmę ar negatyvą, o pozityvą ir galimybes.
Būtina stebėti, kas keičiasi, tai suprasti ir pritaikyti, o ne atsiriboti ir vengti, tad pirmiausia tai – požiūrio dalykas. Žinau puikių pavyzdžių, kai senjorai, nusiteikę, kad viskas tik į gera, naudojasi internetu ir socialiniais tinklais, pildo žinias, bendrauja, įvaldo technologijas. Deja, bet yra ir tai atmetančių, manančių, kad viskas blogai, ir taip atskiriančių save nuo kitų. Švietimo funkcija kritiškai svarbi – turime formuoti žmogui įprotį keistis su kintančia aplinka, priimti naujoves ir jas išnaudoti savo gyvenimo kokybei gerinti.
– Tikriausiai viziją kūrusių ekspertų nuomonės čia išsiskirtų, bet nuo ko pradėti viziją įgyvendinti siūlytumėte jūs?
– Kadangi esu strategijų rengimo ir įgyvendinimo profesionalas, pirmas žingsnis įgyvendinant bet kokią viziją yra viešinimas ir informavimas. Visi turime matyti ir suvokti, kur einame. Apie viziją turi žinoti, stebėti šį procesą, būti įsitraukę kuo daugiau aktyvių žmonių. Tad pirmas dalykas yra informuotumas. Kalbant apie įgyvendinimą, labai svarbu švietimas, nes vizijos tikslų pasiekti neįmanoma be tinkamai veikiančios švietimo srities. Kalbu ne tik apie mokyklas ir universitetus, bet ir apie švietimą plačiąja prasme – mokymąsi visą gyvenimą, lankstumą, naujų žinių ir įgūdžių poreikį kaip nuolatinį procesą. Ši vizija turi dvi labai stiprias atramines gijas ir analizės kampus – švietimą ir demokratiją. Be šių dviejų dalykų jos įgyvendinti būtų neįmanoma.
Turime ir labai svarbias įgyvendinimo iniciatyvas. Viena jų – jau prasidėjusi viešojo valdymo pertvarka. Nors įgyvendinant viziją turi dalyvauti visa visuomenė, variklis yra viešasis sektorius, Vyriausybė ir jos kuruojamos ministerijos, įstaigos bei organizacijos. Taip pat turime įgyvendinti visuotinės gynybos koncepciją, nes dėl mūsų geopolitinės situacijos saugumas – karinis, socialinis, ekonominis, kibernetinis ar kt., yra vienas svarbiausių poreikių. Ne mažiau svarbi ir aukštą pridėtinę vertę kurianti ekonomikos plėtra, kuriai būtinas verslo ir mokslo bendradarbiavimas. Pastarasis leidžia eksperimentuoti, plėtoti inovacijas – turime gebėti ne tik kopijuoti, bet ir kurti. Mes, kaip valstybė, negalime imtis tik vieno dalyko, reikia dirbti keliomis kryptimis iš karto.
Apie traumuotą X kartą, tūkstantmečio kartos nepastovumą ir iššūkius darbdaviams
– Žvilgtelkime šiek tiek į ateitį: 2050-aisiais Lietuvą kurs dabartiniai darželinukai. Kaip manote, kuo išskirtinė bus ši karta ir kuo ji skirsis nuo šiandieninių 30-mečių ir 40-mečių?
– Kartų kaita vyksta nuolat ir natūralu, kad jas formuoja tam tikrų epochų matymai ir patirtys bei supanti aplinka. Dabar jau pradedame kalbėti apie alfa kartą – tai žmonės, kuriems šiuo metu yra iki dešimties metų. Turime galvoti, kokioje aplinkoje ir kokių dalykų veikiami jie auga ir augs. Kai ką apie juos jau žinome, bet daugelio dalykų, kurie įvyks per ateinančius 10–15 metų ir formuos tą kartą, nuspėti negalime. Esame tikri tik dėl to, kad šiai kartai neabejotinai įtakos turės vis spartėjantis technologijų amžiaus tempas.
Šiandien dar tik diskutuojame apie tam tikras technologijas ir kaip jos paveiks ateities profesijas, o alfa kartai tai jau bus realybė, su kuria jie bus užaugę. Galime tik spėlioti, kaip atrodys gyvenimas su dirbtiniu intelektu, bet aš labiau tikiuosi pozityvių dalykų – viliuosi, kad dėl to jie turės daugiau laiko kūrybai ir bendravimui, nes daugelis monotoniškų ir nekūrybiškų užduočių bus atliekamos pasitelkus dirbtinį intelektą. Nauja karta, manau, ne tik nebijos dirbtinio intelekto – ji bendraus su juo kaip su bendradarbiu ar asmeniniu pagalbininku, kad greičiau, kokybiškiau ir kūrybiškiau atliktų užduotis.
Tikiuosi, neįvyks pasaulinių kataklizmų, kurių požymių dabar matome, – turiu omenyje tiek šalia mūsų, tiek tolėliau vykstančius karus. Norisi tikėti, kad jie nepaveiks taip, kaip paveikė pokario ar tarpukario kartas, kai žmonių sąmonėje liko neištrinami trauminiai išgyvenimai. Kalbu apie X kartą, kuri pokaryje turėjo galimybę augti, gimdyti vaikus, nes tam buvo palankios sąlygos, reikėjo atstatyti šalis, tačiau gyveno paveikta traumų, to žvėriško, nežmoniško pasaulinio karo pasekmių. Labai tikiuosi, kad to išvengsime. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, vizija „Lietuva 2050“ parodo, kokio žmogaus tikimės – laisvo, demokratiško, kūrybingo, visuomeniško, kuris rūpinasi ir šeima, ir šalimi. Labai tikiuosi, kad ta karta bus būtent tokia.
– Dirbate su įvairiais verslais, nuolat sutinkate įspūdingas karjeras padariusių žmonių. Kaip keitėsi darbuotojų požiūris į darbą per paskutinį dešimtmetį?
– Keitėsi, ir labai stipriai. Dabartiniai trisdešimtmečiai – tūkstantmečio karta. Matome jaunimą, kuris dažniau klausia, kodėl reikia daryti vieną ar kitą darbą, ar negalima jo padaryti kitaip, ar būtina nepaisant nieko, nesusimąstant klausyti nurodymų. Jie sąmoningesni, brandūs, jie vertina save ir ieško prasmingumo – dažniausiai tai yra gerai, bet kartais gali tapti ir iššūkiu. Matau tai kaip pozityvų ženklą, kad turime brandesnę visuomenę – daugiau mąstančią, nepriklausomą ir savarankišką. Būtent ši karta rado savo būdų įgyvendinti užduotis ir tikslus. Matyt, tai darbdaviams ne visada reiškia palankų rezultatą, nes jaunesni darbuotojai dažniau keičia darbus, ieško jiems priimtinesnės aplinkos ir naujų patirčių, nori papildyti savo žinių ir gebėjimų arsenalą naujomis kompetencijomis.
Turime gebėti ne tik kopijuoti, bet ir kurti. Mes, kaip valstybė, negalime imtis tik vieno dalyko, reikia dirbti keliomis kryptimis iš karto.
L. Dičpetris
Be to, pasaulyje tampa vis ryškesnė individualizavimo tendencija: po truputį ne tik verslai, bet ir vyriausybės nuo vartotojo ar kliento suvokimo plačiąja prasme juda link paslaugų segmentavimo tam tikroms grupėms. Ateityje siekiama „segmento iš vieno žmogaus“ – visiško individualizavimo ir paslaugos ar produkto pritaikymo konkrečiam žmogui su jo pasirinkimais, norais ir pageidavimais. Tokią megatendenciją matome visose srityse, ne išimtis ir darbo vietos, kurios laikui bėgant taip pat turi individualizuotis ir būti pritaikomos kiekvienam atskirai. Kiekvienas žmogus juk yra individualus, turi stipriųjų savybių, kurias galima panaudoti, kiekvienas turi savo ambicijų, vertybinių nuostatų ir gyvenimiškų patirčių.
Kadangi keičiasi aplinka, technologijos ir į rinką ateinantys darbuotojai, keičiasi ir darbdaviai – jie turi galvoti, kaip pasiūlyti prasmingesnį darbą, išlaikyti darbuotoją kiek galima ilgiau. Tie, kas sugeba tai padaryti, investuoja, skaitmenizuoja, suteikia galimybių veikti prasmingai, – išlaiko darbuotojus ir pasiekia puikių rezultatų.
– Ar šiandien Lietuvos verslas išgyvena svetur matomą transformaciją, kai, be noro uždirbti, dar yra noras dalintis ir kurti?
– Tokia transformacija tikrai vyksta. Žinoma, yra ir tokio verslo, kuris kelia sau labai trumpalaikius tikslus – tik užsidirbti. Kalbant „apie vidutinę ligoninės temperatūrą“ (turiu omeny stambius ir didesnius verslus), situacija tikrai gerėja – pastaruosius keletą metų matomas didelis žingsnis tvarumo koncepcijų link. Kalbu ne tik apie ekologiją, bet ir apie tvarumą socialine ir valdysenos, mokesčių mokėjimo, darbuotojų pritraukimo ir išlaikymo prasme. Siečiau tai su pagerėjusia valstybės kontroliuojamų įmonių valdysena. Per pastarąjį dešimtmetį tikrai sustiprėjo valdysenos institutas – buriamos vis profesionalesnės valdybos, kurios turi nepriklausomų narių, žiūrinčių į verslą iš labai modernios perspektyvos. Turime daugiau ilgalaikio mąstymo apraiškų, kai verslas neplanuoja uždirbti viso pelno per keletą metų, bet stengiasi numatyti savo ateitį dešimtmečiams. Pasikeitus planavimo horizontui, pasikeičia ir vertybinis horizontas.
– Ar tai reiškia, kad ateityje valstybė bus vis labiau pageidaujamas darbdavys?
– Taip jau yra. Situacija labai priklauso nuo vadybinių vadovybės gebėjimų atskirose organizacijose. Yra toks posakis, kad darbuotojai ateina į organizacijas, o palieka vadovus. Viskas priklauso nuo to, kokie yra vadovai, vertybės, kokie gebėjimai motyvuoti darbuotojus ir rūpintis jais. Yra įmonių, kurios pasikeitė, ėmė taikyti pažangius valdymo metodus, pasikvietė gerus vadovus, dažnai iš privataus sektoriaus. Tai lėtas, bet taip pat virsmas, gerųjų praktikų atėjimas į viešąjį sektorių.
Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo itin didelis proveržis vyko privačiame versle. Būtent privatus verslas ilgą laiką dirbo, generavo pajamas, kūrė vertę, tobulėjo ir šiuo metu jau pasiekta tam tikra branda. Anksčiau ar vėliau aktyvūs piliečiai ima klausti – kodėl, dėl ko, ko aš gyvenime siekiu ir kas man svarbu? Matau daug pavyzdžių iš privataus sektoriaus, kai žmonės nusprendžia jau pakankamai pribėgioję, prigaminę ir uždirbę pakankamai pinigų, o dabar nori daugiau prasmės, tad eina darbuotis į viešąjį sektorių ar valstybės valdomas įmones. Jie ten atneša savo patirtį, žinias ir, žinoma, pokytį.
Pagrindinis Lietuvos išteklius – žmonės ir šalies vertybės
– Naftos neturime, šiemet turėjome truputį sniego... Koks, jūsų nuomone, pagrindinis Lietuvos išteklius?
– Kalbant apie išteklius, nereikėtų pamiršti, kad turime puikią gamtinę aplinką ir vandens, bet pagrindinis išteklius yra mūsų žmonės. Esame linkę sakyti: tas negerai, anas negerai, kažkas ne taip veikia. Bet sustokime ir pažiūrėkime į trisdešimties metų kelią – kur mes buvome 1993-aisiais ir kur esame šiandien, tapę visų pasaulio civilizuotų šalių klubų nariais. Matome akivaizdų skirtumą, o kaimynystėje yra šalių, kur tas pokytis iš viso neįvyko arba buvo labai nedidelis.
Man ypač kelia nerimą saugumo ir geopolitinė situacija, bet, tapę NATO nariais ir įnešdami savo indėlį, darome viską, kad galėtume likti civilizuoto vertybinio pasaulio dalimi. Mus priima ir vertina, nes mato, kad galime nuveikti darbus, mokame būti civilizuotos tarptautinės bendruomenės dalimi, turime stiprias vertybes ir mokame už jas pastovėti, o tai puikios prielaidos ateityje gyventi gerovės valstybėje. Žinoma, dėl to teks labai stengtis ir sunkiai padirbėti, tačiau su iššūkiais galime kovoti ir mokame tai daryti, esame įgalūs ir pajėgūs.
– Bet yra ir kita nuomonė apie šalies klestėjimo perspektyvą. Koks būtų jūsų atsakas tiems, kurie sako, kad Lietuva išsivaikščios? Net strategijoje „Lietuva 2050“ nurodoma, kad ateityje šalyje galbūt bus tik 2,2 mln. gyventojų.
– Pusiau juokais norėčiau priminti, kad yra daug mažesnių valstybių, kurios neišsivaikšto, kodėl mes turėtume išsivaikščioti? Žvelgiant objektyviai – gali nutikti visaip, viskas priklauso nuo tautos valios, nuostatų, tapatybės, kultūros. Teoriškai įmanoma viskas ir juodų scenarijų tikrai galima sukurti, todėl nereikia tildyti tų, kurie sako ką nors negatyvaus, nes diskursas visuomenėje ir diskusija visuomet vertinga – tik per diskusiją geriau suprasime, ko norime. Šiandien jau esame tokio brandos lygio ir turime tokią tapatybę, kad nepanašu, jog per artimiausius dešimtmečius išsivaikščiotume.
Tauta turi tikslus, nuomonę, savimonę, stiprybę, pasireiškusią įvairiais istorijos tarpsniais, turi aktyvią visuomenės dalį, kuriai rūpi mūsų ateitis. Taip, demografija yra problema, apie tai reikia galvoti, tačiau demografiniai procesai yra ilgalaikiai ir greitų pokyčių čia nebūna, be to, Lietuvos demografinė situacija pastaruoju metu nebuvo itin bloga, nes vyksta imigracija – be ukrainiečių, čia atvyksta ir kuriasi kitų tautų atstovai, grįžta emigravę tautiečiai.
Mano nuomone, jeigu norime augančios ir stiprios Lietuvos, ilgainiui neišvengsime imigracijos, bet privalome kalbėtis, diskutuoti ir tartis, kokie sprendimai geriausi ir kaip juos įgyvendinti mums tinkamiausiu būdu. Kaip užtikrinti atvykusių gyventojų integraciją, kaip pasirūpinti, kad neturėtume tokių iššūkių kaip kitos šalys, pavyzdžiui, Švedija, susidurianti su didelėmis imigrantų diasporomis, kurios nėra visiškai integruotos? Turime ir tikrai gražių pavyzdžių, kai užsieniečiai puikiai integruojasi Lietuvoje ir yra didesni patriotai nei kai kurie Lietuvos piliečiai.
Tikiu, kad mūsų šalis, patraukli jau dabar ir dar patrauklesnė ateityje, bus itin geidžiama gyventi vieta naujame pasaulyje, kuris dėl klimato kataklizmų karštės ir šiuo metu populiariose vietose nebus toks gražus ir komfortiškas. Žinoma, reikės užtikrinti, kad visi, kurie pas mus atvyksta ir lieka, norėtų įsitraukti į mūsų valstybės kūrimą. Beje, istoriškai juk mes buvome ne nacionalinė, o vertybinė valstybė – Gedimino laiškais kvietėme kitų tautybių žmones čia atvykti, veikti ir dirbti. Vadovaukimės vertybėmis, jos leis mums sugyventi ir kartu kurti šio krašto gerovę.
– Pasikalbėkime apie ateities Lietuvą, šiandien, atrodytų, labai tolimus 2050-uosius. Kokią ją norėtumėte matyti?
– Lietuvos centre labai norėčiau matyti sąmoningą žmogų, Lietuvos gyventoją. Sakau gyventoją, o ne vien lietuvį, nes, matyt, bus daugiau tautybių. Norėčiau matyti vertybėmis grįstą šalį, kurioje svarbus žmogus, kuris ir pats aktyviai dalyvauja savo valstybės kūrime: jis sąmoningas, nuolat tobulina savo įgūdžius, jam rūpi jo šalis, šeima, visuomenės gerovė. Visa tai įmanoma tik tada, kai žmogus rūpinasi savo gerove, šeima, žino savo vietą po saule, turi savo vertybes, aiškiai žino, ko trokšta. Kai sukuriama stipri šeima, ji tampa puikiu pavyzdžiu vaikams, į kurį jie orientuojasi augdami.
Drauge su šeima ateities Lietuvoje vaikams augti ir bręsti padės moderni, asmenybę ugdanti mokykla ir savo darbą mylintys mokytojai, tik keli labai stiprūs ir europiniu mastu konkurencingi universitetai. Suaugusieji, nebijodami nuolatinių pokyčių, aktyviai naudosis mokymosi visą gyvenimą galimybes suteikiančia švietimo sistema. Daugeliui Lietuvos senjorų aktyvią antrąją ir trečiąją karjerą padės įgyvendinti mokymasis visą gyvenimą, į kiekvieno jų poreikius orientuota socialinės rūpybos sistema, ne vien į ligų gydymą, bet ir į fizinės ir psichinės sveikatos profilaktiką nukreipta sveikatos skatinimo (ne tik apsaugos) sistema, fizinį aktyvumą skatinanti ir palaikanti masinio sporto infrastruktūra.
Verslas orientuosis į inovacijas, eksperimentuos pats ir, pasitelkdamas mokslą, kurs didelę pridėtinę vertę, konkuruos pasauliniu mastu, rūpinsis žmonėmis ir aplinka, savo šalimi ir pasauliu plačiąja prasme.
Kalbant apie ateities Lietuvą tarptautinių santykių prasme, tai šalis, kuri turės savo dydžiui neproporcingai svarbų vaidmenį tarptautinėje erdvėje, puoselės ir skleis liberaliosios demokratijos dvasią ir vertybes, padės autoritarų prispaustoms tautoms siekti laisvės. Savo istorija ne kartą įrodėme, kad vertybine prasme mokame pastovėti ir už save, ir už kitus, mokame prisiimti lyderystę. Net klausimo nekyla – tai bus demokratiška Lietuva, į kurią norės atvykti daugelis.
