„Žmonės tada taip pat paklaikusiu greičiu skubėjo apsipirkti ir apimti kalėdinės apsipirkimo karštinės kartais visai pamesdavo galvas. Todėl, kaip anuomet buvo rašoma spaudoje, moterims grįžus namo, kartais prireikdavo ir kokio lašelio bromo lašų, nusiraminimui“, – apie Kalėdas tarpukario Lietuvoje pasakojo muziejininkė Justina Minelgaitė-Plentienė. Įdomu tai, kad anuomet buvo kritikuojančių, esą eglių puošti nereikėtų, nes tai ne mūsiška, o germaniška tradicija.
Kalėdinis šurmulys ir pro langus besiveržiantis vanilės ir cinamono kvapas
LRT.lt kalbinta Istorinės LR Prezidentūros Kaune muziejininkė J. Minelgaitė-Plentienė pastebėjo, kad nors Kalėdos ir Kūčios buvo svarbiausios metų pabaigos šventės, tačiau, regis, neprilygo Velykoms – didžiausiai metų šventei. Vis dėlto, pabrėžė ji, žiemos šventėms būdingos savitos tradicijos ir malonus laukimo jausmas.
Kaip ir šiais laikais, tarpukario Lietuvoje, ypač 20 amžiaus 4 dešimtmetyje, vaikus lankydavo Kalėdų Senelis, tik kartais jis vadintas kitaip, pavyzdžiui, pasakojo, mažiesiems ir suaugusiems dovanas atnešdavo Kalėda arba tiesiog Kalėdų diedas.
„Yra nuotraukų, kur dar Kūčių vakarienės metu jis aplanko ir kareivinėse šventes sutinkančius kareivius. Prie jo populiarėjimo ypač prisidėjo ir spauda, aprašinėjanti kitų šalių Šv. Mikalojaus ar kitų analogiškų veikėjų dovanojimo tradicijas, taip pat ir Kalėdų Senelio vaizdinys reklamose. O jo buvo daug kur. Prie įvairių produktų reklamų buvo vaizduojama, kaip moteris labai prašo Kalėdų Senelio atnešti jai lietuviško spanguolių ekstrakto „bonkutę“, nes tik iš jo išeina geras kisielius, taip pat Kalėdų Senelis dalina bendrovės „Maistas“ kalėdinius kumpius, arba „Rūtos“ įmonės gamintus saldainius vaikams“, – sakė J. Minelgaitė-Plentienė.
Ne ką mažesnis už dabartinį būdavo ir kalėdinis šurmulys. Jeigu šiais laikais skubantys žmonės niurzga dėl parduotuvėse nusidriekusių eilių, tai nusikėlę į tarpukario Kauno išvystume tą patį, o gal ir net dar išraiškingesnį prieššventinės skubos vaizdą.
„Pamatytume panašius dalykus, tik gal dar aistringesnius ir karštesnius, nes juk daugumą dalykų buvo galima įsigyti tik gyvai, dar nebuvo internetinės prekybos. Žmonės tada taip pat paklaikusiu greičiu skubėjo apsipirkti ir apimti kalėdinės apsipirkimo karštinės kartais visai pamesdavo galvas. Todėl, kaip anuomet buvo rašoma spaudoje, moterims grįžus namo, kartais prireikdavo ir kokio lašelio bromo lašų, nusiraminimui. Į turus po parduotuves kartais išsiruošdavo visos šeimos, o vyrams būdavo paskiriama labai svarbi pareiga. Spėkit kokia? Tai pirkinių nešiko etatas“, – tarpukario Kauno vaizdą nupiešė muziejininkė.
LRT.lt pašnekovė pastebėjo, kad būta ir skirtumų. Atrodo, pasakojo, kad bent jau Kaune centrinės miesto eglės anuomet nebuvo.
„Nebuvo ir daugybės elektrinėmis girliandomis dekoruotų pastatų kalėdiniu laikotarpiu. Tai labiau buvo daroma per valstybines šventes – Vasario 16 d., vėliau Rugsėjo 8-ąją [Tautos šventė, Vytauto Didžiojo neįvykusio karūnavimo diena – LRT.lt] ir kt. Tačiau prekybininkai parduotuvėse stengdavosi sukurti kalėdinę nuotaiką“, – tęsė ji.
J. Minelgaitės-Plentienės teigimu, kalėdinį ūpą tuometėje sostinėje kūrė iš kauniečių šeimininkių virtuvių sklindantis vanilės bei cinamono, o turguose – kalėdinių eglaičių miško kvapai.
Visuomenę suskaldęs eglės klausimas ir kalėdinių dovanų topas
Pasak muziejininkės, tradicija puošti Kalėdų eglę aktyviau plito nuo maždaug 20 amžiaus 3 dešimtmečio pabaigos. Nors, paaiškino, puošimo klausimu susiformavo dvi savotiškos, viena kitai prieštaraujančios stovyklos.
„Vienus galėtume pavadinti savų tradicijų puoselėtojais. Jie teigė, kad eglutė – yra ne lietuviškas, o „germaniškas paprotys“ ir Lietuvai visai netinka. Jiems pritarė ir gamtos mylėtojai, teigdami, jog puošiant eglutes kertami medžiai, naikinami miškai. Oponentų stovykloje vienas pagrindinių argumentų buvo tas, jog eglutės puošimas labai patinka vaikams. Reikia sutikti, jog kartais tėveliams tai gali būti sunkiai atremiamas argumentas“, – LRT.lt sakė J. Minelgaitės-Plentienė.
Kaip ir dabar, dovanų sulaukdavo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Mažiesiems, kalbėjo pašnekovė, tai būdavo žaisminga, paslaptinga tradicija, o suaugusiems – padėkos už metų darbus ženklas. Buvo įprasta metų gale nusiųsti moterims, su kuriomis per visus metus bendravai arba kurios tau padėjo, gėlių ir saldainių, teigė ji.
„Artimieji galėjo dovanoti ir asmeniškesnes dovanas – ridikiulius [rankines], kojines, kosmetiką, papuošalus, laikrodžius, knygas, muzikos plokšteles. Vaikų laukiamiausių dovanų tope karaliavo saldumynai ir žaislai. Tačiau bene populiariausia dovana iš maisto gaminių, regis, buvo kumpiai. Juos siųsdavo ir į užsienį, ir nešdavo šeimininkams, einant į svečius“, – paklausta apie dovanas, sakė muziejininkė.
Ji paaiškino, kad Kūčios ir anuomet būdavo laikomos jaukia šeimos švente, o tikras šventinis siautulys prasidėdavo per Kalėdas, ypač gruodžio 26 dieną, kai atsidarydavo įvairios kauniečių pasilinksmino vietos, kavinės, teatrai, o vaikams rengtos „vaikų eglutės“. Be to, pridūrė muziejininkė, per Kalėdas buvo įprasta lankyti, kaip sakydavo anuomet – „apvizituoti“ savo artimuosius ir net viršininkus.
Kalėdos – tikra šventė mėsos mėgėjams
Paklausta apie tai, ką tarpukariu gyvenę žmonės dažniausiai dėdavo ant Kalėdų stalo, J. Minelgaitės-Plentienė LRT.lt sakė, kad tai buvo tikra šventė mėsos mėgėjams, kurių po pasninko liūdintiems pilvams pagaliau ateidavo džiaugsmas.
„Ant kalėdinio stalo garbingą vietą užimdavo įvairūs kumpiai, dešros, ruledos, šaltiena. Šalia gulėdavo, kaip anuomet vadino, „negyvi paukščiai“ – kalakutas, antis, žąsis, višta, taip pat buvo ruošiami ir kiškienos patiekalai, kartais ir koks paršelis. Ir aišku, daugybė įvairių rūšių pyragų: mozūras, kalėdinis riestainis, medauninkas, piernykėliai, bobelės, šakotis ir koks nors įmantresnis šventinis tortas“, – populiarius šventinius patiekalus vardijo pašnekovė.
Kūčių vakarą, pasakojo, ant stalo, kurį dengė balta staltiesėle su saujele šieno po ja, būdavo dedama 12 pasninko „patrovų“ [patiekalų]. Pirmiausia, tęsė, dalintasi kalėdaičiu, o taip pat valgyti barštukai su „ausytėmis“ arba kokia nors vaisių sriuba ar šaltsriube. Daug valgyta įvairiausių žuvies ir daržovių patiekalų. Ant tarpukariu dengto Kūčių stalo taip pat rastume aguonų pieno, kisieliaus, kūčiukų, kompoto, o desertui – pyragų, meduolių, džiovintų riešutų ir vaisių.
Prisiminti ir visi kartu nesantys artimieji, tarp jų ir netekto Vilniaus broliai – Vilniaus krašto gyventojai.
J. Minelgaitė-Plentienė
„Tai buvo šeimos, bendrystės, ramybės šventė, kurios metu prisiminti ir visi kartu nesantys artimieji, tarp jų ir netekto Vilniaus broliai – Vilniaus krašto gyventojai“, – sakė J. Minelgaitė-Plentienė.
Naujametinės „rakietos“ ir vidurnaktį skambantis himnas
Daug linksmesnė šventė buvo Naujieji, kuriuos kauniečiai sutikdavo prie Karo muziejaus. Čia, LRT.lt pasakojo muziejininkė, apie prasidėjusius naujus metus paskelbdavo laisvės varpas, vidurnaktį skambėdavo Lietuvos himnas.
„Ant muziejaus pastato įsižiebdavo iliuminacijos su įvairiais istoriniais simboliais bei šūkiais „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Fejerverkai, dar vadinti „rakietomis“ buvo leidžiami prie Karo muziejaus. O privatiems asmenims naujametinę naktį šaudyti (pavyzdžiui, iš revolverių ar pistoletų) ir triukšmauti buvo griežtai draudžiama. Už tai grėsė didelės baudos. Taip pat kauniečiai Naujuosius sutikdavo ir įvairiuose renginiuose, pasklidusiuose po visą miestą. Didžiausiuose, kuriuose dalyvaudavo ir pats prezidentas, vidurnaktį už ateinančių metų sėkmę buvo keliama šampano arba midaus taurė“, – teigė muziejininkė.
