„Tai yra darbas, į kurį keliuosi be žadintuvo“, – sako mokyklos įvairių poreikių vaikams įkūrėja Margarita Pilkauskaitė. Ji pasakoja užtrukusi 20 metų, kol pradėjo dirbti tai, ką diktavo širdis. Nuo pat mažų dienų apie pedagogės profesiją svajojusi moteris, iš pradžių atėjusi į mokyklą, savęs klausė: koks durnius gali dirbti tokį darbą? Visgi, galų gale, ji stačia galva nėrė į veiklą, per kurią dabar pagalbos ranką ištiesia ir nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams.
Liepė rinktis tarp karjeros ir šeimos
Kaip pasakoja LRT.lt laidos „Posūkiai“ herojė, norą pasukti pedagogikos keliu ji pajuto beveik iškart pradėjusi lankyti mokyklą. Ją be galo sužavėjo jos pradinių klasių mokytoja Angelė, sugebėjusi guvią mergaitę ir sudrausminti, ir sudominti.
„Ji labai šviesus žmogus, labai miela, labai griežta buvo, tikrai gaudavau už savo nepaklusnumą, už judrumą. Bet ji buvo tokia nuostabi, kad aš jau tada, po pirmos klasės, žinojau, kad ir aš būsiu pradinių klasių mokytoja. (...) Net nesusimąsčiau augdama apie kažkokią kitą specialybę“, – sako pašnekovė.
Baigusi į mokyklą, Margarita pradėjo studijuoti pradinių klasių mokytojo specialybę ir vos po pusmečio gavo darbą mokykloje. Visgi, atėjusi į ją, moteris šia profesija nusivylė.
„Man nepatiko, [galvojau]: koks durnius gali dirbti mokykloje? Kaip galima savo noru sutikti mokytoja būti? Žinoma, kai toks požiūris, studijų nesinorėjo, [atsirado] skolos. Galų gale, po dviejų kursų mečiau mokslus. Pasakiau: mokytojo darbas – ne man“, – atvirauja ji.
Viską metusi ir išvažiavusi į Vilnių, laidos herojė, padedama sesers, netrukus jau dirbo pardavėja baldų furnitūros parduotuvėje. Moteris greitai tapo bene geriausia darbuotoja, ją vadovai skatindavo finansiškai, kad tik nesiektų vadybininkės karjeros. Pas konkurentus perėjusi Margarita ir ten paliko gerą įspūdį, sparčiai kilo pareigose. Visgi vieną dieną šeimą sukūrusi Margarita įsivėlė į konfliktą su darbdaviais. Šie liepė jai rinktis: arba karjera, arba šeima.
„Nutiko taip, kad apsirgo vaikai. Iš darželio paskambino, kad pakilo temperatūra, reikia pasiimti. Man tą dieną turėjo būti susitikimas. Nuėjau pas direktorę ir pasakiau: „Direktore, man šiandien reikia eiti, bet neimsiu nedarbingumo, nuo rytojaus paims tėtis, bet šiandien jis negali“. (...) Ji pasakė: „Rinkis – arba šeima, arba darbas. Tu čia galvoji, kad galėsi nepilnai dirbti, būti su vaikais?“ (...) Mane išleido tada, aš nuėjau, bet ta frazė man išliko. (...) Atėjo mintis: kodėl aš turiu rinktis? (...) Po 3 mėnesių nusprendžiau tiesiog išeiti“, – prisimena pašnekovė.
Siekia, kad vaikai būtų priimti tokie, kokie yra
Laikotarpis, sekęs po to, prisipažįsta Margarita, buvo sudėtingas. Atsirado finansinis spaudimas, kankino liūdesys, trūko motyvacijos kažką veikti. Ieškodama, kuo norėtų užsiimti gyvenime, moteris suprato, jog pardavėjos ar vadybininkės darbas jai netinka – jai reikėjo galimybių didesnei saviraiškai. Kad tai jai galėtų suteikti būtent pedagogika, tautietė suprato vieną dieną sulaukusi dukters klausimo apie vaikystės svajonę.
„Sėdėjau namie, svetainėje, dukra su sūnumi pasakojo, kad apie profesijas mokėsi, atnešė man piešinius. Dukros [buvo] nupiešta ir parašyta: „Aš turėsiu 6 vaikus ir būsiu mokytoja“. (...) Tada dukra paklausė: „Mama, o kuo tu svajojai būti?“ Pagalvojau: o, rimtai, taigi aš kažkada svajojau. Pasakiau: „Aš svajojau būti mokytoja, kaip ir tu“. O ji atsisuko ir paklausė: „O tai kodėl nesi?“ (...) Aš likau sėdėti ir galvojau: bet kodėl aš nesu? Tai buvo labai labai stipri emocija“, – pasakoja Margarita.
Užmirštą svajonę atgaivinusi laidos „Posūkiai“ herojė grįžo į pedagogikos studijas, bet jau Vilniuje. Dar tą patį rugsėjį ji gavo pasiūlymą dirbti mokykloje. Visgi neilgai trukus ją iš ten atleido, mat, kaip aiškina pati, ji visada kovojo už vaikus.
„Man vaikų teisės yra svarbiausios. (...) Labai patiko man tas darbas – tų vaikų nekontroliuoti, [auklėti] ne griežtai, o tiesiog mokyti kalbėtis ir duoti vaikams laisvės. Pakeisdavau stalus, ateidavo pavaduotoja ir klausdavo: „Kodėl jie čia sėdi ir nežiūri į lentą?“ Sakydavau: „Mums nereikia lentos, mums reikia bendrauti“. Kaip sakau, nesutapo charakteriai mano ir direktorės, ir mane atleido“, – aiškina mokytoja.
Anot Margaritos, be darbo jai pabūti nepasisekė – ji iškart iš pažįstamų gavo pasiūlymą steigti nuosavą mokyklą. Nors iš pradžių tokia mintis specialistės neviliojo, vėliau ji stačia galva į ją nėrė.
„Pagalvojau: jeigu aš tokia, kokia esu, netinku, yra vaikai, kurie netinka irgi, tai gerai, įsteigsiu mokyklą, kur būsiu tokia, kokia esu, ir stengsiuosi, (...) kad kiekvienas vaikas būtų priimtas toks, koks yra, kad [jam] būtų suteikiama pagalba ir jis nebūtų išmetamas“, – teigia mokyklai įvairių poreikių vaikams dabar vadovaujanti moteris.
Globoja iš Ukrainos atvykusius mokinius
Pedagogė pabrėžia, kad jos mokyklos išsikelti tikslai reikalauja daug pastangų, tačiau jos yra būtinos, siekiant auginti visuomenę, kurioje kiekvienas randa sau vietą ir žino, kaip padėti kitam.
„Mes visi turime mokytis, kaip elgtis, kai šalia atsiranda žmogus, kuriam emocijų protrūkis. Neišvengsime to išėję į gatvę. (...) Vienus [reikia] mokyti valdyti savo emocijas, tinkamai elgtis, o kitus mokyti, kaip elgtis, kai šalia žmogui taip nutinka.
Tai yra tikrai sunkus darbas, ir kartais apima neviltis. (...) Bet jau 4 metus veikiame ir mano nuomonė nepasikeitė: mes turime padėti vaikams. Tas sunkus kelias jau duoda vaisių – turime labai gerų rezultatų, vaikus, kurie nelankė mokyklos, pavyko sugrąžinti, jie lanko, eina į pamokas, mokosi, ir manau, kad jie nebus gatvės vaikai“, – džiaugiasi Margarita.
Praėjusiais metais susikurtą įprastą dienotvarkę stipriai pakeitė karas Ukrainoje. Sulaukusi Ukrainos mokyklos direktorės skambučio ir prašymo juos laikinai priimti, Margarita iš karto sutiko padėti ukrainiečiams.
„Tą dieną pas mane mokykloje atsirado 130 mokinių. Rugsėjį buvo jau 400. Šiandien mes turime 432 mokinius. Visa šita netikėta situacija pakeitė šiek tiek mokyklos veiklą, susidūrėme su kultūrinėmis, socialinėmis, finansinėmis problemomis. Tam nebuvo pasiruošta, nes tu karui negali ruoštis“, – neslepia pašnekovė.
Savo mokyklą įkūrusi Margarita sako šiuo metu esanti karjeros viršūnėje ir savo veikla nuoširdžiai mėgaujasi.
„Tai yra darbas, į kurį keliuosi be žadintuvo. Nėra taip, kad „ai, gal norėčiau neiti“. Tai yra jau kaip įaugę į kūną. Aš nežinau, kas nutiks po metų ar dvejų, gal kelias vėl pasisuks, (...) bet šiandien aš noriu mėgautis išsipildžiusia svajone“, – tikina pedagogė.
Viso pasakojimo klausykitės LRT.lt laidos „Posūkiai“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
