Natūralu, kad audringai reagavome tiek į Klaipėdos atvejį, kai tėvas išmetė penkių mėnesį kūdikį per langą, tiek į Matuko tragediją, nes tai itin žiauru, – sako Vilniaus universiteto psichologijos profesorė Ilona Laurinaitytė. Ji pabrėžia, kad žmonės vis mažiau toleruoja smurtą, tačiau įspėja, jog turime ugdyti gebėjimus spręsti problemas ne užgauliojimais ar kumščiais, kas mūsų šalyje vis dar nereta, o stiprindami žmogiškus ryšius.
„Deja, mūsų visuomenėje vis dar įprasta esą spręsti konfliktines situacijas pasitelkiant smurtą“, – pabrėžė psichologė.
Ji sako, kad turime šviesti visuomenę pradėdami nuo vaikų – kas yra normalūs artimi santykiai, kaip spręsti problemas ne smurto būdu, kaip tinkamai išreikšti jausmus.
– Kaip mes, visuomenė, reaguojame į smurtą šeimoje? – LRT.lt paklausė I. Laurinaitytės.
– Ne pirma istorija mūsų šalyje, kai žiaurus įvykis labai stipriai sukrečia visuomenę. Ypač kai kalbame apie smurtą prieš vaikus. Taip reaguojame dėl paties įvykio žiaurumo, bet taip pat ir dėl neteisybės, kurią jaučiame dėl to, kad siekdamos užkardyti tragediją nepakankamai padarė atsakingos įstaigos ar kad nepakankamai ir patys padarėme siekdami išvengti smurto.
Kad visuomenė audringai reaguoja į tokius įvykius kaip Klaipėdoje – natūralu, nes šis išsiskiria žiaurumu ir brutalumu prieš bejėgį, negalintį apsiginti kūdikį.
Šiandien daug kalbama apie Klaipėdos atvejį, bet buvo ir Matuko istorija, kai vos ketverių vaikas mirė nuo šeimoje patirtų sumušimų. Ši istorija paskatino debatus, diskusijas visuomenėje, kad reikia uždrausti bet kokią smurto apraišką vaiko atžvilgiu.
Iki tol dar būdavo bandymų sakyti, net ir tarp Seimo narių, kad „va, augau gaudamas beržinės košės ir išaugau geru žmogumi“. Vis tik nutikus Matuko atvejui nė vienas jau nebedrįso prieštarauti siūlomoms pataisoms, todėl jos buvo priimtos.
Akivaizdu, kad mūsų netolerancija smurtui prieš vaikus padidėjo.
Tai ir skaudžios pamokos, kurios paskatina susimąstyti ir pradėti keisti savo elgesį auklėjant vaikus. Nuostatos nepasikeičia per dieną: šis procesas užtrunka ne vienus metus. Manau, kad situacija gerėja, nes ir tėvai dažniau reflektuoja sudėtingas situacijas bei domisi pozityvia tėvyste, ir aplinkiniai vis dažniau nelieka abejingi bei praneša apie galimus smurto prieš vaikus atvejus atitinkamoms tarnyboms.
– Kauno klinikų gydytojas Rimantas Kėvalas nusakė, kaip galėjo būti smurtaujama prieš mažylį Klaipėdoje dar prieš išmetant pro langą – jis galėjo būti supurtytas ir trenktas į žemę. Vėliau, pasak advokato, tėvas per apklausą paaiškino, kad prieš išmesdamas kūdikį per langą trenkė vaiką į grindis. Smurtas turi ribas?
– Smurto apibrėžimas labai platus. Konkrečiai Klaipėdos atvejo netyriau kaip specialistė – savo išvadas pasakys kiti ekspertai. Vis dėlto dažniausiai būna taip, kad dar prieš patirdamas tokio pobūdžio traumą, dėl kurios patenka pas medikus, kūdikis ne kartą būna patyręs fizinį smurtą.
Atkreipsiu dėmesį, kad vaikai patiria įvairias smurto formas: šalia fizinio smurto reikia paminėti ir seksualinį ar psichologinį smurtą. Pastarojo apibrėžtis labai plati, į kurią įeina ir vaiko užgauliojimas, tyčiojimasis iš jo, grasinimai. Būtina papildyti, kad vaiko nepriežiūra taip pat yra tam tikra smurto forma, kai kalbame apie vaiko apleistumą, nesirūpinimą jo būtinaisiais poreikiais, saugia aplinka. Bet koks smurtas daro didelę įtaką vaiko raidai ir gerovei ateityje. Kuo anksčiau vaikas patiria smurtą, tuo intensyvesnių intervencijų reikia vėliau, kad jis galėtų visavertiškai gyventi, įveiktų vaikystėje patirtas traumas.
Kai stinga tolerantiškos diskusijos, imamasi destruktyvaus elgesio, destruktyvių protestų – einame daužyti Seimo langų.
I. Laurinaitytė
Reikia nepamiršti, kad vaikas yra šeimos dalis. Jei tokioje šeimoje gajos smurtą palaikančios nuostatos (tarkime, kad demonstruodamas fizinę jėgą gali įgyti autoritetą, būti galingas, užimti tvirtą poziciją grupėje), ateityje smurto pasireiškimo tikimybė reikšmingai išauga.
Dar vienas svarbus dalykas – tėvų psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemos: kai tėvai vartoja tokias medžiagas, kinta jų elgesys, dažnai nebesusivaldo ir smurtauja. Kita vertus, kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje dažnai tenka susidurti su tokiais atvejais, kai smurtą patiria ne tik vaikas, bet ir jo mama. Esant tokiai santykių dinamikai, tampa sudėtinga tinkamai reaguoti įvairiais lygiais (individualiu, šeimos, bendruomeniniu, instituciniu).
– Situaciją, kai smurtaujama prieš mamą, o vaikas yra šalia, galima vadinti smurtu prieš vaiką?
– Be abejonės. Jei kalbame apie kūdikį, jis visko gal ir nesupranta, bet įvairiomis savo pojūčių sistemomis jaučia, kas vyksta. Tai gali stipriai paveikti jo fizinę ir psichinę sveikatą.
Vyresnis vaikas, matydamas smurtą prieš mamą, ne tik jaučia stresą, bejėgiškumą ir neviltį, bet ir nesąmoningai mokosi „spręsti“ problemas taip pat pasitelkdamas smurtą. Taip, vaikas gali bandyti ginti mamą, nekęsti smurtaujančio tėvo ar kito šeimos nario, gali pats būti mušamas, bet drauge jis mokosi ir netinkamo elgesio, gauna žinutę, kad toks būdas spręsti įvairius šeimoje iškilusius klausimus yra pagrindinis. Turbūt žinote mokslinių tyrimų rezultatus, kurie teigia, kad smurtautojai vaikystėje dažnai patys būna patyrę smurtą.
Paminėtina, kad siekiant užtikrinti nukentėjusių žmonių teises šiais metais įsigaliojo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, kai smurtautojas iškeldinamas iš gyvenamosios vietos, jei jis gyvena su smurto artimoje aplinkoje pavojų patyrusiu asmeniu. Vis dėlto vien iškeldinimas smurto problemos nesprendžia: tiek smurtą patyrusiai aukai, tiek pačiam smurtautojui reikia pagalbos, paslaugų, kuriomis būtų galima sumažinti nepageidaujamo elgesio pasireiškimo tikimybę ateityje.
Juk smurto ratas yra toks: smurtautojas patraukiamas iš šeimos, jis gailisi, gali ir nuoširdžiai gailėtis, auka jam atleidžia, susitaikoma, atrodytų, vėl viskas gerai, bet neretai tik iki tam tikro laiko. Juk jei nesupranti, kokie tavo elgesio modeliai yra netinkami, jei neįgijai įgūdžių spręsti problemas socialiai priimtinu būdu, problemos vėl kaupiasi, įtampa auga, taip vėl gali prasidėti smurtas.
Jei grįžtume prie Klaipėdos atvejo, pamatytume daugybę problemų – buvusį tėvo teistumą, psichoaktyvių medžiagų vartojimo istoriją, priežiūros ir paslaugų šeimai stoką ir panašiai. Suprantama, kelių valandų kursais tikrai nieko nepakeisime, tad norint pokyčių reikia labai rimtų kompleksinių sprendimų: pradedant bausme, pataisos sistema ir baigiant socialine parama, bendruomenės įsitraukimu. Tam šiuo metu vis dar nepakanka specialistų, finansinių išteklių, tinkamo visuomenės informavimo ir įsitraukimo.
– Vaikai yra jautriausia styga?
– Kaip rodo Lietuvos statistika, pateikiama Valstybės duomenų agentūros, daugiau kaip 90 proc. atvejų, kai smurtą artimoje aplinkoje patyrė nepilnamečiai, jie nukentėjo nuo tėvų ar įtėvių. Taip pat yra duomenų, kad dažniau nukenčia 10 metų ir vyresni vaikai.
Policijos duomenys rodo, kad trys ketvirtadaliai visų smurto prieš vaikus atvejų yra fizinė prievarta – skausmo sukėlimas, sveikatos sutrikdymas.
Dažniausiai artimoje aplinkoje nukenčia moterys. Ir smurtautojas dažniausiai – intymus partneris. Dažniausiai sveikata sutrikdoma nesunkiai, bet formų gali būti įvairių, taip pat nužudymas. Juolab kad Lietuva yra viena pirmųjų Europoje pagal 100 000 gyventojų tenkantį nužudymų skaičių. Deja, mūsų visuomenėje vis dar įprasta spręsti konfliktines situacijas pasitelkiant smurtą. Ypač tai būdinga, kai konfliktuojančios pusės yra pavartojusios psichoaktyviųjų medžiagų, stokoja elementarių bendravimo įgūdžių.
Dar vienas skaudus dalykas, apie kurį mes mažai kalbame smurto artimoje aplinkoje atvejais, yra smurtas prieš senolius. Suaugę vaikai smurtauja prieš savo vyresnio amžiaus tėvus. Vis dėlto esama statistika verčia ne tik suklusti, bet ir neatidėliotinai imtis galimų sprendimo būdų.
– Sakėte, kad mes nemokame spręsti problemų ir griebiamės smurto. O kodėl taip yra?
– Tai ir švietimo, ir tolerancijos stygius, ir mūsų bendras kultūrinės istorinės patirties kontekstas. Pakanka pasižiūrėti debatus, kurie vyksta įvairiose valstybės institucijose, kai leidžiama žeminti ar menkinti kitus asmenis ar jų grupes, pavyzdžiui, mokytojus, taip pat žmones, priklausančius kitaip galvojančiųjų ar jaučiančiųjų grupėms. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
Ir karų kontekste matyti, kaip susipriešiname, kaip nemokame konstruktyviai diskutuoti, o pritrūkę argumentų pereiname prie smurtinio, agresyvaus tono ir bandymo įrodyti savo tiesą, destruktyvių veiksmų. Tuo manipuliuoti yra lengva.
Kai stinga tolerantiškos diskusijos, imamasi destruktyvaus elgesio, destruktyvių protestų – einame daužyti Seimo langų. Iš pradžių suplanuota taiki demonstracija virsta riaušėmis, grasiname oponentams socialiniuose tinkluose susidorojimu taip lengvai ir nesusimąstydami, kad tokie veiksmai gali būti suplanuoti ir panaudoti siekiant tam tikrų grupių tikslų. Suprantama, kad yra žmonių, kurie taip sau kreditus – naudojasi kitų žmonių išgyvenimais dėl neteisingumo, dėl patirtos neteisybės. Vis dėlto šioje vietoje būtina kalbėti apie savo atsakomybę – ką galiu padaryti kaip žmogus, ką gali padaryti bendruomenė ir kaip politinė sistema gali keisti esamą situaciją?
Deja, smurto problemai mes skiriame dėmesį tik tuomet, kai kas nors įvyksta.
Pastaruoju metu daug kalbame apie seksualinę prievartą prieš vaikus, visi domisi buvusio Seimo nario (Kristijono Bartoševičiaus, kaltinamo dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, – red. past.) byla. Arba atveju, kai mama nuskandino savo vaikus Neryje. Deja, tik tuomet mes atkreipėme dėmesį, kad egzistuoja sudėtingos problemos, kurios reikalauja kompleksinio sprendimo – tiek institucijų, tiek mūsų reagavimo. Iš viešosios erdvės matome, kad tiek valstybės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos imasi iniciatyvos keisti susidariusią padėtį.
– O kaip visa tai reikėtų ir reikia keisti?
– Turime šviesti visuomenę pradėdami nuo vaikų – kas yra normalūs artimi santykiai, kaip spręsti problemas ne smurto būdu, kaip tinkamai išreikšti jausmus. Mes to vis dar mokomės.
Paminėsiu, kad pirminė prevencija apima visus mus – tai viskas, ką gauname tiek iš medijų, tiek iš mokyklos ar kitos aplinkos. Turime suvokti, kokios yra mūsų vertybės ir kaip jos turėtų būti saugomos. Vertybių sąrašas gali būti labai ilgas, bet, deja, ne visada valstybės deklaruojamos vertybės ir šeimos vertybės sutampa.
Jau nuo darželio turime vaikus mokyti, kaip tinkamai išreikšti emocijas, pasakyti, ko nori, netrukdant kitam, negriaunant aplinkos. Vaikai turėtų tai gauti ir šeimoje – išmokti tinkamai nustatyti ribas tiek sau, tiek kitiems.
Esame matę situacijų, kai, tarkime, vaikas krenta parduotuvėje ant žemės ir šaukia, kad kažko nori ar nenori, o mama tampo vaiką ir rėkia: „Kaip tau ne gėda, atiduosiu tave į vaikų namus.“ Toks reagavimas, akivaizdu, nėra tinkamas.
Gerai, kad dabar dalijamės viešai, kaip elgtis tokiais atvejais, kaip su vaikais užmegzti stiprų artimą ryšį, kokių sunkumų gali kilti ir kaip juos įveikti. Ugdymo įstaigos turėtų būti orientuotos į tinkamą konfliktų sprendimą, mokyti to vaikus.
Antrinė prevencija taikoma, kai įtampos situacija jau nutinka. Svarbu, kaip mes, šeimos nariai, kaimynai, visuomenė, reaguojame. Juk dar neseniai pas mus buvo sakoma: jei muša, vadinasi, myli. Vadinasi, kaimynai nereaguodavo, nesikišdavo, vos vienas kitas skambindavo tarnyboms. Dabar mes jau pasikeitėme – vis mažiau toleruojame smurtą.
Tiesa, vis dar kalbėti apie patirtą smurtą yra gėda, jaučiame stigmą. Bet to reikia, nes smurtas nėra linkęs tiesiog užsibaigti. Jei nebus reakcijos, smurtautojui tai bus ženklas, kad jo elgesys yra tinkamas, kad jis gali daryti, ką nori.
Valstybės mastu smurto problema jau sprendžiama, bet pagalbos vis dar reikia čia ir dabar – tiek aukai, tiek, kaip ir sakiau, smurtautojui. Reikia smurtautojui aiškiai nubrėžti ribas, kad jis būtų motyvuotas keisti savo elgesį.
Galiausiai, retinė prevencija, kai ilgalaikėje perspektyvoje darome viską, kad smurtas nebepasikartotų. Tai apima įvairių bendravimo, problemų sprendimo ir panašių įgūdžių formavimą.
– Po Klaipėdos atvejo, kai tėvas išmetė pro langą savo kūdikį ir jis galėjo patirti smurtą dar iki šios agresijos, visuomenėje užvirė priekaištų vaiko teises užtikrinti turinčioms tarnyboms katilas. Esą jos nepadarė to, ką turėjo.
– Noriu pabrėžti, kad tikrai nežinau, ką darė tarnybos, ar jų dėmesys buvo pakankamas. Tačiau tiems, kas ypač kritikuoja, kad dėmesys buvo nepakankamas, derėtų pažvelgti į save: kiek aš padariau, kad tokių įvykių nebūtų.
Tarnybos turi daug formalių trikdžių, reikalavimų. Taip, yra ir asmenybinių dalykų, kai darbuotojas į savo pareigas žiūri formaliai. Deja, aplaidumo būna, sutinku. Bet reikėtų suprasti, kokiu krūviu, už kokį atlyginimą dirba tie darbuotojai. Tai nėra svajonių darbas.
Pabandykite vaiką paimti iš šeimos. Kokios reakcijos sulauksite? Tai labai sudėtinga, pavyzdžiui, Klaipėdoje žuvusio kūdikio atveju trūksta žinių apie mamą... Tad tarnybos, jei smurtauta ir anksčiau, turėjo turėti ne vieną ženklą reaguoti. Bet dar kartą pasikartosiu: kalbu teoriškai, nes detaliai nesu susipažinusi su atveju.
Tad čia nėra vieno atsakymo ir paaiškinimo. Tikiuosi, kad po tyrimo sužinosime, ko čia pritrūko. Taip pat kad bus parengta reagavimo į tokius atvejus schema.
