captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vokietijos reikalavimas Lietuvai – už karo sunkumus susimokėti pačiai

Nors 1918 m. kovą Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, akte net tris kartus buvo paminėtos konvencijos, kurios iš esmės apriboja bet kokius savarankiškus valstybės veiksmus, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. Dar didesnis akibrokštas buvo akte minima Lietuvos pagalba lengvinant Vokietijos karinę naštą – tai reiškia, kad už visus karo sunkumus, okupacinės valdžios rekvizicijas Lietuva turės susimokėti pati.
Lietuvos nacionalinio muziejaus/Wikimedia commons nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus/Wikimedia commons nuotr.

Vokietija pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę

Vokietija jau seniai žadėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Vienas iš Lietuvos Brastos taikos sąlygų punktų reikalavo sutarties ratifikavimo:

„Ratifikaciniais raštais greičiausiai turėtų būti apsikeista Berlyne. Rusijos vyriausybė įsipareigoja apsikeisti ratifikaciniais raštais, pageidaujant vienai iš Keturių sąjungos valstybių, per dvi savaites. Taikos sutartis įsigalioja nuo jos ratifikavimo momento.“

Rusija ratifikavo sutartį kovo 15 dieną Visos Rusijos sovietų suvažiavime. Vokietijoje šis procesas užtruko ilgiau, reichstagas sutarčiai pritarė tik kovo 22 dieną. Sutarties svarstymas reichstago posėdžiuose buvo ilgas. Jo metu buvo daug kalbama apie nuo Rusijos atsiskyrusias ir į nepriklausomybę pretenduojančius kraštus – Kuršą, Livoniją, Igauniją ir Lietuvą.

Reichstago partijų požiūris į Lietuvos Brastos sutartį nebuvo vienareikšmė, todėl daugelis jų, lyg jausdamos tam tikrą gėdą dėl drakoniškos aneksinės sutarties esmės, siejo jos ratifikavimą su jau seniai žadėta Lietuvos nepriklausomybe. Kai kurie reichstago deputatai atvirai siejo pritarimą taikos sutarčiai su Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu.

Štai socialistų atstovas Eduardas Davidas pareiškė („Lietuvos aidas“): „Kol nebus pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, mes nepritarsime taikos sutarčiai.“   

Lengviausia Vokietijai sekėsi spręsti Kuršo taip vadinamos „nepriklausomybės“ uždavinį. „Dabartis“:

„Kuršo geidavimas

Kuršo delegacija, besilankydama Berlyne, turėjo progos Vokietijos laikraštijos atstovams dar kartą išdėti savo krašto gyventojų geidavimus... ypač indomu, ką yra pasakęs apie latvių norus didžlaukis A. Vešneks, latvių ūkininkų atstovas. Jis tvirtino, jog latviai geidauja, kad latvių žemė nebūtų išdraskyta, o patvariai suvienyta. Latviai nenori atskiro hercogo, tenori tiktai, kad Kuršo valdovas būtų Vokietijos kaizeris, kuris teisingu savo valdymu esą įgijęs visų latvių pasitikėjimą. Latvių nuomonė esanti tokia pat kaip ir vokiečių baltų. Jie žiną, kad vienintelis latvių išsigelbėjimas – tai sandarus susikergimas su didžia vokiečių valdija... latviai geidauja konstitucinės monarcho valdžios. Respublikinio judėjimo tarp latvių beveik nėra.

Apie programą atstatyti ūkiui ir apie pagrindą Kuršo pinigynui baronas von Rhadenas išsireiškė taip: kuršiečiai esą jau prašę konvencijos kariuomenės, muito, susisiekimo, saikų, pinigų ir teismo reikalams... Didesnė Kuršo turto yra rusų valdijos dvarai ir girios. Jei jos būtų apgyvendintos vokiečių pavyzdžiu, tai būtų daug pajamų Kuršo valdijos iždui. Gerai ūkininkaujant, labai greitai užgytų žaizdos, kurias Kuršui yra padaręs karas.“

Kaip aiškėja iš straipsnio, Kuršas tampa Vokietijos provincija. Pačių latvių nuomonės net nebuvo atsiklausta, nors tuo – tautų apisprendimo klausimu – Lietuvos Brastos derybose buvo ginčijimasi be perstojo.  Minimos konvencijos lygiai taip pat grėsė Lietuvai. Jų sudarymas buvo numatytas pagal gruodžio 11 dienos aktą. O tik šio akto pagrindu Lietuvos nepriklausomybę žadėjo patvirtinti Vokietija.

Tikrieji vokiečių veiksmų Kurše planai

O štai tikrieji vokiečių veiksmų Kurše planai aiškėja perskaičius Bostone leisto katalikiško darbininkų laikraščio „Darbininkas“ žinutę „Kolonistai į Kuršą“: „Bavarijos kolonizacijos dr-ja savo susirinkime Miunchene nutarė pasiųsti į Kuršą 50.000 vokiečių kolonistų.“

Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas Vokietijai buvo kiek jautresnis, nes Kurše vienintelė oficialiai organizuota jėga buvo Kuršo taryba. Jos nariais, Tarybos pirmininko barono fon Radeno žodžiais – „riceriai ir žemininkai“, tai yra vokiečių baronai ir stambių dvarų savininkai.

Lietuvos Tarybos bazė buvo kur kas platesnė. Jos siekiai buvo tikrai nepriklausoma Lietuvos valstybė, o ne agrarinis Vokietijos priedėlis, bundantis ir gulantis su signalu iš Berlyno. Lietuvos nepriklausomybės klausimas, svarstant Lietuvos Brastos taikos sutarties ratifikavimą, skambėjo praktiškai kiekvieno Vokietijos parlamentaro pasisakyme. Reichstago deputatų pasisakymuose skambėjo daug minčių apie Lietuvą, bet bent spaudoje pavyko aptikti vos vieną su siūlymu perduoti valdžią vietiniams ir pasitraukti iš tų kraštų. „Lietuvos aidas“:

„Baronas von Rechenberg (centro atst.) išvedžiojo... Tuose kraštuose, kurie yra į vakarus nuo sutartosios linijos, turi būti kuo greičiau sukurta valstybinė tvarka. Vokiečių valdžia turi pasitraukti; privalo būti sudaryta teisėtoji gyventojų atstovybė.“ 

Kitą Centro partijos atstovą Konstantiną Fėrenbachą labai jaudino būsimojo Lietuvos karaliaus konfesinė priklausomybė. „Dabartis“: „... jei evangelikai kuršiečiai gauna evangeliką ercogu, tai katalikė Lietuva turinti gauti valdovą kataliką.“

Vokietijos spaudoje pasirodė spekuliacijų dėl būsimų Lietuvos sienų. „Dabartis“:

„Pasak laikraščio „Berliner Tagebaltt“, lenkų regentijos tarybos ir lenkų aktyvistų partijos atstovas grafas Ronikeris esąs išgavęs iš vokiečių pusės naudingų prisižadėjimų lenkų politikoje. Lenkija pasiplėsianti Minsko linkui, o dėl ribos su Lietuva vokiečių vyriausybė pasirūpinsianti, kad įvyktų susitarimas tarp Lenkijos ir Lietuvos. Didesnė Gardino gubernijos dalis turėsianti tekti Lenkijai. Ligi šiol betgi ta žinia dar nėra pasitvirtinusi.“

Propagandos aparatas sukosi visu pajėgumu

O iš Minsko, kur buvo ruošiamasi baltarusių tautos tarybos suvažiavimui, sulaukta štai tokio pranešimo. „Dabartis“:

„Gudų tautos komitetas Minske, visų gudų tautos partijų organas, atgimus tautos politikai, kultūrai ir ūkiui, stengiasi apsaugoti savo tėvynę nuo neteisingų ir kenksmingų dalinimų. Gudų tautos istorijos ir kalbos ribos eina į rytus iki Smožo(?), šiaurėje apsiaučia vidurinį Dauguvos klonį, į vakarus apima didesnę Vilniaus ir Gardino gubernijų dalį drauge su tų vardų miestais, Balstogę ir Lietuvos Brastą.

Mes protestuojame  prieš gretimų tautų bandymus vadinti tuos kraštus niekam nepriklausomais. Mes esame prielankūs valdijos susigretinimui su mūsų kaimynais lietuviais ir baltais, bet griežtai protestuojame prieš neteisingus lietuvių reikalavimus Vilniaus miesto ir Gardino gubernijų dalies...

Mes stengiamės įgyti savastovę valdiją ir galimumo jai įvykinti tematome tiktai prisiglaudus prie vakarinės kultūros ir jos atstovės galingos Vokietijos. Mes prašome apsaugos mūsų teisingiems geidavimams ir pakvietimo mūsų atstovų pasitartų.

Romanas Skirmuntas, Aleksandras Zinkevičia, Povilas Aleksiukas“

Į šį baltarusių komiteto pareiškimą sureagavo Lietuvos Taryba. Į baltarusių Vilniaus pretenzijas buvo atsakyta Petro Klimo „Lietuvos aido“ vedamuoju straipsniu „Vilnius ir gudai“:

„Dabar praneštas Minsko gudų komiteto pareiškimas, jog Vilnius esąs etnografinėje gudų srityje, yra tuo žvilgsniu dar nuostabesnis. Apie gudų kultūrą ir jos teises čia, žinoma, visai netenka kalbėti. Mūsų istorija taip pat neduoda jokių faktų, kurie čia rodytų etnografinio gudų (slavų) gaivalo bent kokį politikos ar šiaip įsigalėjimą. Kadai vartota Lietuvos valstybės centro raštinėse senoji rašomoji slavų kalba čia nieko nenulemia, kaip ir vartotoji senoji lotynų kalba čia nepadaro šių dienų italų krašto, ir pavadinti Vilniaus miestas šiokiu ar tokiu žvilgsniu gudų miestu – iš tikrųjų reikia didelės fantazijos, kurios galėjo minskiečiams įkvėpti bene tik neribotoji Rusijos laisvė.“    

Gudų grėsme lietuvius pagąsdino ir „Dabarties“ vedamasis „Lietuviai, lenkai ir gudai“:
„Vokietija savarankio tautinio Lietuvos plėtojimosi anaiptol nekliudys, priešingai dargi ji sutūrės Rusijos ir Lenkijos pasikėsinimus ant Lietuvos. Bet Vokietija jokiu būdu negali ramiai žiūrėti, kaip Lietuva, nesąmoningu ištempimu „savarankybės“ sąvokos, pasidarytų tautinių kovų ir galybės varžymosi sritis...

... tokios grumties visiškai nepriklausoma Lietuva neišvengtų, tatai parodo ne tik lenkų savinimosi Lietuvos kraštų, bei griežtas gudų tautos komiteto prieštaravimas priglaudimui Vilniaus, dalies Vilniaus gubernijos ir Gardino prie Lietuvos...

Lietuvos valdija, neprisiglaudusi prie Vokietijos, ir nepavedusi vidujės savo apsaugos Vokietijai arba visiškai negalės gyvuoti, kaipo savastovė valdija, arba geriausios jos jėgos pražus per vidujes suirutes ir veltui besiginant nuo išorinių griaunančių įtakų. Todėl pačių lietuvių nauda reikalauja, kad lietuvių tautos atstovai, kolei laikas, mestų lenkų pavyzdį ir savo žemę visai pavestų Vokietijos apsaugai...“

Kaip matome, padėtis dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo išties karšta ir visą laiką mėginta vis šliūkštelėti aliejaus ir taip pastūmėti Lietuvos Tarybą nesipriešinti priimti gruodžio 11 dienos susitarimo su Vokietija sąlygas.

Propagandos aparatas sukosi visu pajėgumu. Pagaliau kancleris Georgas Hertlingas savo kalboje reichstage pasakė. „Dabartis“:

„Dėl Lietuvos jau pernai buvo padarytas nutarimas, kuriuo buvo siekiama artimo ūkinio ir karinio Lietuvos priglaudimo prie Lietuvos.

Po keletos dienų aš laukiu atvykstant Lietuvos tarybos, kuri turės aną nusprendimą paskelbti viešai: tuomet ir Lietuva taptų pripažinta nepriklausoma valdijos sandara.“

„Lietuvos aide“ reichstago posėdžių ataskaitoje yra tokia pastraipa: 

„Į atstovo Ercbergerio paklausimą, kuomet atvyks lietuvių delegacija, valstybės sekretorius von dem Busche atsakė, jog Lietuvos Tarybos delegacija atvyks Berlynan kovo m. 22 d.“

Lietuvos Taryboje taip pat virė darbas

Vokietijos kanclerio pavaduotojas Frydrichas Pajeris, kuris kartu vadovavo valstybės ūkio komisijai, aiškiai išdėstė principus kaip bus valdomos nuo Rusijos atplėštos rytinės žemės. „Dabartis“:

„Vokietijos vadovybė laiko teisėtu reikalavimu, tose nuo karo labai nukentėjusiuose kraštuose įvesti vienodą civilį valdymą... Politikoje turi būti visa aišku. Visiems dalyvaujantiems tatai būtų tikras atsipeikėjimas, jei po tiek metų kovos ir ilgai trukusio netikrumo, pagaliau būtų patikrinta, jog bent šitoje pasaulio dalyje skaudžiai išlikusios tautos nekliudomos galėtų dirbti ir džiaugtiesi taika ir tvarka. (Didis pritarimas).“

O štai Bostono laikraštis „Darbininkas“ kanclerio kalbą ir jo pažadus, kad Lietuva bus pripažinta, paskelbė rubrikoje „ Lietuvą ir Kuršą vienija su Vokietija“.

Lietuvos Taryboje tuo pat metu taip pat virė darbas. Nuo 1918 metų kovo 19 dienos vyko Tarybos VII sesija. Jos metu kasdien rengiant po du posėdžius, svarstomi labai opūs Vokietijos reikalavimai dėl nepriklausomybės pripažinimo. Vokiečių valdžia sutinkanti leisti Lietuvos Tarybos delegacijai važiuoti į Berlyną tik tuomet, jei Tarybai bus duotas tokio turinio įgaliojimas:

„Lietuvos Taryba paveda ir įgalioja p. p. ...  pateikti vokiečių valdžiai šitokį pareiškimą: Lietuvos Taryba, kaip lietuvių Vilniaus Konferencijos 1917 m. rugsėjo 23 d. pripažintoji Lietuvių tautos atstovybė, remdamos savo šiuo dar kartą pripažintuoju ir vien galės turinčiu 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimu, prašo vokiečių valdžios pripažinti Lietuvos valstybę.“

Kaip teisingai viename iš Tarybos posėdžių pastebėjo Jurgis Šaulys: „Vokiečiai reikalauja, kad mes pasakytumėm, kad anuliuojam 16 vasario nutarimą ir dar pakartotumėm nutarimą 11 gruodžio. Be to, vokiečių formula nesako, kokia bus Lietuva.“

Po ilgų ginčų, nesutarimų, perbalsavimų Taryba suteikia delegacijai štai tokį įgaliojimo tekstą:

„Įgaliojimas. Lietuvos Taryba, remdamos savo 1918 m. kovo 19 d. nutarimu, šiuo įgalioja pp. ... notifikuoti Vokiečių valdžiai nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimą ir prašyti jos ją pripažinti. Lygiu būdu įgalioja Taryba minėtuosius savo narius pareikšti, kad ji stovi už sudarymą santykių tarp Lietuvos ir Vokietijos taip, kaip jie suformuluoti Tarybos rezoliucijoje 11 gruodžio 1917 m.“

Deja, vokiečiams tokia formuluotė nepriimtina. Kaip pranešė Jurgis Šaulys, „su tokiu įgaliojimu delegacija nebus įleista Berlynan“.

Lietuvos Taryba nusprendžia neatsisakyti savo nutarimo, bet ieškoti kito preteksto delegacijai vykti į Berlyną. Šis sprendimas priimamas kovo 20 dienos vakare, o po dienos – („Lietuvos aidas“)
„Lietuvos Tarybos delegacija Berlyne

Kovo mėn. 22 d. 11 val. ryto iš Vilniaus Lietuvos reikalais išvažiavo Berlynan Tarybos delegacija. Delegacijoje dalyvauja: d-ras J. Šaulys, kun. J. Staugaitis ir J. Vileišis. Su delegacija važiuoja ir Tarybos pirmininkas A. Smetona.“

Viltims apie „kilnų, taikingą atkuriamąjį darbą“ nebuvo lemta išsipildyti

Lietuvos pripažinimo aktas yra labai glaudžiai susijęs su reichstago pritarimu Lietuvos Brastos taikos sutartimi. Centro ir kairiųjų partijų deputatai civilinės valdžios pažadu lyg norėjo išpirkti savo kaltes dėl aneksinių taikos sąlygų. Kovo 22 dieną reichstagas pritarė taikos sutarčiai.

Atvykusi Berlynan, Tarybos delegacija buvo sutikta šaltai. Ji įteikė kanclerio kanceliarijai notifikacijos tekstą:

„Kaizerinei Vokietijos valdžiai

Lietuvos Taryba, vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu 1917 metų rugsėjo mėn. 18-23 d., skelbia atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pagrindus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Be to, Taryba pareiškia, jog ji yra už tokius Lietuvos valstybės santykius su Vokietija, kurie suformuluoti Tarybos nutarime 1917 metų gruodžio 11 d.

Tai pranešdama Kaizerinei Vokietijos valdžiai, Lietuvos Taryba prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

Iš esmės notifikacijos rašte išdėstytos Vasario 16-osios Akto pagrindinės tezės: nepriklausomybė, sostinė Vilnius, Steigiamasis seimas lemia šalies ateitį. Kaip kompromisas – minimi gruodžio 11 dienos įsipareigojimai dėl konvencijų. Bet vokiečių valdžiai toks raštas buvo nepriimtinas, todėl per tarpininkus Lietuvos delegacijai buvo perduotas formalus kaizerio ir kanclerio:

„Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo iš Vokietijos pusės aktas

Mes, Wilhelmas, iš Dievo malonės Vokietijos kaizeris, Prūsijos karalius ir t.t., pranešame:

Kadangi 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba, pripažinta lietuvių tautos atstovė, paskelbė atkurianti nepriklausomą, su Vokietija valstybe amžinais ir tvirtais sąjungos ryšiais ir konvencijomis, visų pirma karinėmis, susiekimo, muitų ir pinigų sistemos, susietą Lietuvos valstybę ir paprašė Vokietijos valstybės apsaugos ir pagalbos, be to, kadangi nuo šiol ankstesni Lietuvos valstybiniai ryšiai yra nutraukiami, todėl Mes pavedame mūsų valstybės kancleriui grafui von Hertling pranešti Lietuvos Tarybai, kad Mes, remdamiesi anksčiau minėtu 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimu, pripažįstame Vokietijos valstybės vardu Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe ir esame pasirengę suteikti Lietuvos valstybės atkūrimui reikalingą prašomą apsaugą ir paramą. Mes manome, kad konvencijos, kurios bus sudarytos, atitiks tiek Vokietijos valstybės, tiek Lietuvos interesus ir kad Lietuva palengvins Vokietijos karinę naštą, o tai irgi prisidės prie Lietuvos išvadavimo.“  

Taigi Vokietijos pripažinimo akte net du kartus primygtinai paminėta, kad nepriklausomybė galima tik gruodžio 11 dienos akto pagrindu. Į akis krenta ir paternalistinės gaidelės, net triskart paminint konvencijas, kurios iš esmės apriboja bet kokius savarankiškus valstybės veiksmus. Dar didesnis akibrokštas buvo akte minima Lietuvos pagalba lengvinant Vokietijos karinę naštą. Tai reiškia, kad už visus karo sunkumus, okupacinės valdžios rekvizicijas Lietuva turės susimokėti pati.

Lietuvos Tarybos delegacija į kaizerio raštą atsakė mandagumo telegrama:

„Leiskite pareikšti Jūsų Didenybei pirmininko ir Tarybos delegacijos, kuriai šiandien Valstybės kancleris pareiškė apie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, nuoširdžiausią ir didžiausią padėką už tai, kad didžioji galingoji Vokietijos valstybė davė ilgus šimtmečius sunkiai kentusiai lietuvių tautai laisvę ir pirmoji pripažino jos nepriklausomybę. Mes džiaugiamės ir tvirtai tikime, kad Vokietija ir Lietuva, kaip ištikimos kaimynės, kartu dirbs kilnų, taikingą atkuriamąjį darbą.“

Deja, viltims apie „kilnų, taikingą atkuriamąjį darbą“ nebuvo lemta išsipildyti. Vokietijos civilinė valdžia formaliai įvykdė savo pažadą – pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Ratifikavus Lietuvos Brastos taikos sutartį pasikeitė aplinkybės. Vokietija tapo okupuotų kraštų šeimininke. Lietuva kaip tarptautinės teisės subjektas jai daugiau neegzistavo. Dabar vokiečius domino tik vienas dalykas – kaip lengviausiu būdu aneksuoti užimtas teritorijas. Tai patvirtino ir Vokietijos kanclerio elgesys.

Lietuvos Tarybos delegacija paprašė audiencijos pas kanclerį Georgą Hertlingą. Kancleris atsikalbinėjo neturįs laiko tokiems dalykams, o ir pati Lietuvos delegacija turinti skubėti namo, kur vokiečių karinė valdžia rengia iškilmingą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo minėjimą. Iš tikrųjų okupacinė valdžia net nemanė rengti jokio minėjimo. Tokiu pigiu melu prisidengdamas kancleris išvengė susitikimo su Lietuvos Tarybos delegacija ir nemalonių pasiaiškinimų.

Lietuvos delegacija dar kiek pabuvo Berlyne bei kovo 24 dieną, notifikavusi Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą, perdavė jį popiežiaus nuncijui Vokietijoje Eugenijui Paceliui, prašydami popiežių pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir suteikti jai apaštališkąjį palaiminimą. Tai pirmas Lietuvos tarptautinis nepriklausomybės pripažinimo prašymas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Lietuvai100, Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...