„Tapau savimi“, – taip apie nueitą kelią pasakoja Lukas. Nors jam nustojus slėpti, kad yra translytis, beveik nutrūko santykiai su šeima, Lukas atvirauja niekada nesijautęs geriau nei dabar. Jis priduria pagaliau supratęs, kad nieko blogo nepadarė, tačiau kai kurie šeimos narių pasakyti žodžiai skaudina iki šiol.
Lukas dirba rinkodaros srityje, o po darbo, atėjus įkvėpimui, kuria eilėraščius – apie savo jausmus, gyvenimą.
„Kai ateina įkvėpimas, galiu per 10 minučių parašyti eilėraštį. Įkvėpimas dažniausiai ateina vidurnaktį – nesu ryto žmogus“, – šypsosi Lukas.
Pirmą kartą viešai apie tai, kad yra translytis, Lukas pasidalijo Kreivių festivalyje. Tada, sako jis, buvo sunku pradėti pasakoti savo istoriją, tačiau pradėjus kalbėti tapo lengviau. Pirmą kartą prabilęs viešai, Lukas sutiko savo istorija pasidalyti ir su LRT.lt skaitytojais. Luko prašymu, jo tikrasis vardas ir kai kurios gyvenimo detalės tekste neatskleidžiami.
Taip pat skaitykite
Traumuojantis laikas
„Supratau palyginti vėlai, bet visiems būna skirtingai“, – pasakojimą pradeda Lukas.
Tai, kad yra translytis, jis suprato būdamas 20 metų. Tada daug informacijos viešojoje erdvėje nebuvo – kaip sako pats Lukas, žiniasklaida apie translytiškumą neskelbė, kalbėta tik apie tai, kad gyvena „kažkokie gėjai transvestitai“.
„Apie translytiškumą kalbėjo maždaug tokiame fone. Tik vėliau internete suradau tą informaciją. Ji buvo tarsi išsilaisvinimas, man pasidarė aišku, kodėl anksčiau taip jausdavausi“, – dalijasi Lukas.
Būdamas vaikas, jis nemėgo rengtis „mergaitiškais“ rūbais, juos dėvėdamas, jautėsi nepatogiai, tačiau sunkiausias buvo brendimo laikotarpis. Šį laiką Lukas apibūdina kaip traumuojantį.
„Man reikėjo ne vienų metų, kol susitaikiau, kad kūne vyksta tam tikri procesai. Nepatogiai jaučiausi, kai atsirado krūtys, bet didžiausia trauma buvo prasidėjusios menstruacijos. Tai buvo taip sunku. Trauma.
Su tuo susitaikiau tikriausiai būdamas arti aštuoniolikos – tada jau mažiau dėl to kankinausi. Atrodo, neturiu žodžių tam nupasakoti. Per mėnesines būdavo visiška neviltis, liūdesys, atrodė, kad kažkas negerai, kad man to nereikia“, – išgyvenimus pasakoja Lukas.
Taip pat skaitykite
Nusikirpus plaukus lauk skriejo ir rankinės
Vėliau, paaugus, nemalonu būdavo ir tais atvejais, kai aplinkiniai su Luku elgdavosi kaip su moterimi.
„Man būdavo minčių, kad su manimi kažkas negerai – ne tik pykdavau, bet net įsiusdavau, kai vyrai su manimi elgdavosi kaip su moterimi. Tada man kildavo didelis pyktis, nesuprasdavau, kodėl“, – prisimena Lukas.
Žaisdamas internetinius žaidimus, Lukas pasirinkdavo vyriškus vardus ir džiaugdavosi, kai anoniminiai žaidėjai į jį kreipdavosi vyriškais įvardžiais. Sulaukus 20 metų ir internete radus informacijos apie translyčius žmones, Lukui palengvėjo. Tada jis iš karto trumpai nusikirpo plaukus.
„Mano mamai plaukų nusikirpimas buvo tragedija. Ji rėkė, įžeidinėjo, bet tada nesakiau, dėl ko taip padariau. Jaučiausi puikiai“, – prisimena Lukas.
Nusikirpęs plaukus, Lukas lauk metė ir turėtas rankines, auskarus.
„Kol nesupratau apie save, maniau, kad bandysiu būti moterimi, bandysiu pasidažyti, kažkaip moteriškai apsirengti. Bet jaučiausi kaip karvė ant ledo“, – juokiasi Lukas.
Jis prisimena mamos akyse matęs džiaugsmą, kai bandė dėvėti „moteriškus“ drabužius – mama buvo laiminga, kad pasibaigė „juodų drabužių, kaukolių ir metalistų etapas“.
„Vaikystėje mane rengdavo suknelėmis, per šventes liepdavo dėvėti sijoną, bet šiaip nešiodavau berniukiškus rūbus – treningus, džinsus... Kai kurie drabužiai buvo moteriški, bet taip neatrodė“, – sako pašnekovas.
Taip pat skaitykite
Pradėta hormonų terapija
Baigęs universitetą, Lukas jautė depresyvias nuotaikas, manė, kad „tokiam žmogui kaip jis“ Lietuvoje – ne vieta. Taip Lukas išvyko studijuoti į vieną pietryčių Azijos šalį. Ten jis susipažino su translyčiu vaikinu, kuris rekomendavo apsilankyti pas gydytojus ir gauti translytiškumo diagnozę – tuomet galima pradėti hormonų terapiją.
Visgi Lukas kurį laiką palaukė, o pas gydytojus apsilankė jau baigęs studijas ir pradėjęs dirbti. Nors ir nerimavo dėl aplinkos reakcijos, netrukus Lukas gavo pirmąją hormonų dozę – apie šią dieną jis galvojo beveik dešimtmetį.
„Atsimenu, pirmąją dozę gavau sausio 13 dieną. Tada man buvo 27 metai. Tuomet viskas sukosi tik apie tai – kaip gauti diagnozę, kaip gauti hormonų“, – prisimena Lukas.
Pirmieji pokyčiai nudžiugino – greičiausiai pasikeitė balsas, ko Lukas stipriai laukė. Praėjus maždaug šešiems mėnesiams, dingo mėnesinės.
„Tai buvo dovana. Visai kitaip jaučiausi – man tos kūno funkcijos niekada nereikėjo, ji man trukdė, kėlė nerimą, buvo nemalonu“, – vardija Lukas.
Taip pat skaitykite
Įsiminę mamos žodžiai
Apie pradėtą kelią savo šeimai Lukas nieko nepasakojo. Kai Lietuvoje lankė šeimą, pokyčiai jau buvo pastebimi, kitaip skambėjo ir balsas, tačiau tėvai Lukui nieko nesakė, o ir jis pats nedrįso pasisakyti.
Po kurio laiko tėvai nusprendė atvykti į pietryčių Aziją ir ten aplankyti Luką. Tada išvaizdos pokyčiai buvo labiau pastebimi, tad Lukas nusprendė parašyti laišką ir paaiškinti savo jausmus.
„Mamai perskaičius laišką, jos reakcija buvo bloga – kaip ir tikėjausi. Bet ji nuslėpė laišką nuo tėčio ir močiutės, nors jis buvo skirtas visiems. Mama rašė, kad viskas krenta iš rankų, kad verkia, dreba, klausė, už ką Dievas juos baudžia. Visą gyvenimą atsiminsiu vieną mamos sakinį: jei neteksiu vienintelės dukros, iškrypėlio sūnaus man nereikia. To ir tikėjausi“, – dalijasi Lukas.
Tada pokalbis buvo baigtas mamai pasakius, kad ji nenori liesti šios temos. Ir tėvams apsilankius pietryčių Azijoje šeima apie tai nesikalbėjo.
„Mama buvo prigąsdinus, kad „tėvą reikės su karstu išvežti, jei sužinos“. Tėtis mano pokyčius matė, bet nieko neklausė net tada, kai susitikome vyrų tualete. Gal jis kažką nujautė, bet nedrįso klausti“, – svarsto Lukas.
„Kas tu dabar esi?“
Daugiau nei šešerius metus pragyvenęs svetimoje šalyje, Lukas pavargo nuo kitokios darbo kultūros, didelio tempo ir pajuto Lietuvos ilgesį. Taip jis priėmė sprendimą grįžti į namus. Tačiau sprendimą lydėjo įvairios baimės – dėl šeimos reakcijos, neužtikrintumo dėl asmens dokumentų keitimo.
„Prieš grįždamas į Lietuvą, nusiskutau barzdą, galvojau, dar nekelsiu bangų. Mamai atrodė, kad viskas bus gerai, kad grįžau. Bet parsivežiau dar hormonų, kad nereikėtų nerimauti“, – sako Lukas.
Grįžus į Lietuvą, laukė kitas žingsnis – pasikeisti asmens dokumentus. Apie šį sprendimą šeimai Lukas nesakė – mama sužinojo, kai į Luko sąskaitą bandė pervesti pinigų. Lukui paaiškinus, kad jis pasikeitė asmens dokumentus, mama stipriai nenustebo, tik paklausė: „Kas tu dabar esi?“
Visgi ir pasikeitęs dokumentus Lukas tėvus lankydavo nusiskutęs barzdą, kaip pats sako, sukandęs dantis ir apsimesdamas, kad yra tas žmogus, kurį šeima įsivaizduoja.
„Esu aš, tapau savimi“
Viskas pasikeitė Lukui nuvažiavus ir nusprendus nebeapsimetinėti – po kilusio konflikto su tėvais Lukas beveik nebendrauja.
„Po konflikto pirmiausia paskambinau močiutei, kuri labai išgyveno. Jos pirmi žodžiai buvo tokie: neišsižadėk mūsų. Su močiute iki šiol bendraujame, ji man kiekvieną savaitgalį skambina, aš ją aplankau, kai tėvų nebūna. Jie išvažiuoja, o močiutė skambina: atvažiuok pas mane. Jai reikėjo laiko, kartais dar suklysta su įvardžiais, bet matosi, kad stengiasi.
Paskambinau ir tėvui, paaiškinau, kaip yra, sakiau, kad viskas pakeista. Pirma reakcija buvo, kad „mes vis tiek tave vadinsime kaip vadinome, tai mūsų vidinis reikalas“, – sako Lukas.
Jis mano, kad ne tik šeimai reikėjo laiko, bet ir jam pačiam: „Per šiuos metus supratau, kad nieko blogo nepadariau. Tėvai turi savo lūkesčių, įsivaizdavimų, iliuziją, kaip vaikas turi atrodyti. Jei kažkam tai atrodo tragedija, tai jų problema. (...)
Anksčiau nuleisdavau galvą ir kentėdavau, o vėliau kažkaip leidau sau laisvai supykti dėl neteisybės – esu ne daiktas, ne šuo, ne nuosavybė, neteisinga mane vadinti taip, kaip jie nori. Aš turiu savo vardą, kurį pasirinkau. Pati valstybė pripažįsta, kad esu šis žmogus.“
Nors santykiai su šeima įtempti, Lukas pabrėžia – niekada nesijautė geriau nei dabar, o nueitas kelias iš tiesų buvo kelionė į save.
„Esu visiškai kitas žmogus – esu aš. Kai pagalvoju, koks buvau, – jaučiausi savyje nepatogiai, bijojau. Tai yra kelionė į save. Iš vienos pusės, taip, aš kitoks, bet tapau savimi. Ypač geras jausmas buvo po krūtinės šalinimo operacijos – atrodė, galiu skraidyti. Žinoma, iš pradžių šiek tiek skaudėjo, bet po maždaug trijų mėnesių pajaučiau laisvę, atrodė, galiu skraidyti. Nuo to laiko viskas tik gerėjo ir gerėjo“, – pasakoja Lukas.
