Sovietinės okupacijos metais homoseksualumas buvo medikalizuotas, o homoseksualūs žmonės galėjo patirti šantažą, portalui LRT.lt pasakoja organizacijos „Išgirsti“ atstovai. Anot jų, spaudoje buvo formuojamas suvulgarintas homoseksualių žmonių įvaizdis, o, pasirodžius daugiau informacijos, prasidėjo ir vadinamieji remontai – akcijos, per kurias iš viešųjų erdvių buvo šalinami homoseksualūs žmonės.
Organizacija „Išgirsti“ teikia emocinę ir informacinę paramą LGBT žmonėms, taip pat teikia individualią psichologinę paramą ir paramą grupėje. Tarp veiklų sričių – ir kultūrinė veikla, taip pat Queer archyvo kuravimas. Pati organizacija šį archyvą apibūdina kaip LGBT+ žmonių istorijų ir patirčių kaupyklą.
„Mums archyvas yra labiau būdas kalbėti apie istoriją, apie LGBT žmonių istorijas ar kokius nors egzistavimą įrodančius artefaktus“, – portalui LRT.lt pasakoja Queer archyvo kuratorė Viktorija Kolbešnikova.
Susitikdavo pirtyse, kavinėse
Organizacija renka LGBT žmonių istorijas ir pasakojimus. Kaip LRT.lt sako „Išgirsti“ vadovas Augustas Čičelis, nors žmonių prisiminimai skiriasi, kai kurie aspektai pasikartoja. Queer archyvo kuratorė V. Kolbešnikova taip pat pabrėžia – sovietmetis reiškė homoseksualių vyrų kriminalizavimą ir medikalizavimą, nebuvo informacijos, o didelė dalis žmonių jautėsi vieniši, manė, kad yra vieninteliai pasaulyje.
Visgi, kalbėdamas apie LGBT žmonių patirtis sovietinės okupacijos metais, A. Čičelis teigia, kad ir tuomet žmonės rasdavo būdų, kaip susitikti su kitais LGBT žmonėmis ir užmegzti ryšius.
„Žmonės kurdavosi skirtingose erdvėse ir save ar bendruomenę atrasdavo per erdves. Daug kas kalba apie tai, kad nebūdavo informacijos, kad ji dažnai buvo neigiama, bet žmonės rasdavo būdų gauti palaikančios informacijos arba matydavo joje prasmę – netgi neigiama informacija rodo, kad tu egzistuoji, kad yra kitų tokių žmonių, kad nesi vienas“, – sako A. Čičelis.
Pasak jo, žmonės dalijasi ir skaudžiomis patirtimis, kai teko susidurti su neapykanta. Kaip tvirtina „Išgirsti“ vadovas, kai kurios patirtys susijusios su institucine aplinka, pavyzdžiui, kartais už homoseksualumą žmogus nebūdavo tiesiogiai nubaudžiamas, bet toks faktas galėjo būti pasitelkiamas šantažui, siekiant gauti pinigų ar užverbuoti žmogų.
Taip pat skaitykite
Vis dėlto net gyvendami tokiomis sąlygomis, kuomet jų santykiai patologizuojami ar kriminalizuojami, LGBT žmonės rasdavo, kaip save išreikšti. Kaip kalba A. Čičelis, paprastai LGBT žmonių susitikimai vykdavo viešose erdvėse, kartais – butuose. Dažniausiai žmonės susitikdavo parkuose, pirtyse, kavinėse, vardija „Išgirsti“ vadovas.
Kaip pasakoja jis, susitikimo vietas žmonės pasirinkdavo pagal patogumą – ar paprasta pamatyti milicijos reidą arba pasislėpti, o kartais kavinėse ar kitose vietose dirbdavo bendruomenės nariai, tad toji vieta ir tapdavo susitikimų vieta. Nepriklausomybės laikotarpiu jau atsiranda ir specializuotų vietų, kuriose būdavo rengiami vakarėliai, sako organizacijos „Išgirsti“ vadovas.
Skandalizavimas, „remontai“ ir straipsniai, kaip atpažinti gėjų
Anot Queer archyvo kuratorės V. Kolbešnikovos, sovietinės okupacijos metais vyrų homoseksualumas buvo kriminalizuotas, tad viešosios informacijos šiomis temomis nebuvo daug. Pirmieji LGBT temomis rašantys žurnalai pasirodė jau nepriklausomybės pradžioje – tada kūrėsi įvairios organizacijos, buvo leidžiami net keli žurnalai.
„Tuo metu buvo daug vilties, kad laisvė bus visiems, o ne tam tikroms pasirinktoms grupėms“, – pažymi V. Kolbešnikova.
Po pirmųjų viešų atsiskleidimų, organizacijų įsikūrimo ir žurnalų leidimo iki pat 2010 metų, pirmojo „Baltic Pride“, svarbiausią vaidmenį vaidino žiniasklaida ir tai, kokį diskursą apie LGBT ji formavo. V. Kolbešnikovos vertinimu, pateikiama informacija buvo skandalų lygmens, buvo formuojamas suvulgarintas LGBT įvaizdis.
Kaip priduria A. Čičelis, toks skandalizavimas atsiranda jau sovietmečio pabaigoje, atšilimo laikotarpiu, tada apskritai atsiranda informacijos apie homoseksualius žmones. Pavyzdžiui, išskiria „Išgirsti“ vadovas, „Komjaunimo tiesoje“ buvo straipsnių apie tai, kaip atskirti gėjų, juose teigta, kad tai galima padaryti pagal vyro santykius su vaikais ar lytinius organus.
„Atsiranda keistų mitų. Netgi kalbant apie sovietinę literatūrą, kriminologiją, jau ten yra daug nerealistiškų dalykų, sukurtų mitų pagrindu, labai stipriai seksualizuojant“, – svarsto A. Čičelis.
Jis pasakoja, kad, atsiradus daugiau informacijos, padidėjo ir grėsmė. Prasidėjo vadinamieji remontai – akcijos, per kurias žmonės eidavo „valyti“ viešųjų erdvių, kad jose neliktų homoseksualių žmonių, tokie žmonės buvo mušami, reketuojami, manipuliuota informacija. Visgi po pirmojo „Baltic Pride“ 2010 metais didžiojoje dalyje žiniasklaidos įvyksta lūžis ir sumažėja LGBT patologizavimo ar skandalizavimo, sako A. Čičelis.
„Pirmasis „Baltic Pride“ greičiausiai buvo vienas iš lūžio taškų, nes iki jo buvo jaučiamas nežmoniškas spaudimas. Buvo bandymų ir anksčiau daryti viešas akcijas, eitynes, bet jos buvo visaip uždraustos (...).
Prisimename minias besipriešinančių žmonių, bet tuo metu labai didelė visuomenės dalis suprato, kad neaišku, kam reikia priešintis, kad tai ne taip baisu, kaip buvo įsivaizduojama. Aišku, kai kam vis dar baisu, LGBT klausimas yra gera manipuliacijos ar balsų rinkimo priemonė, leidžianti pasijausti pačiam geresniam, žeminant kitus“, – svarsto „Išgirsti“ vadovas.
Specializuoti žurnalai – tik sekso prekių parduotuvėje
Queer archyve – ir pirmieji leidiniai, skirti homoseksualiems žmonėms. Vienas jų – žurnalas „Naglis“. A. Čičelis pasakoja, kad šis žurnalas buvo platinamas spaudos kioskuose, tačiau kai kurie darbuotojai žurnalą slėpdavo, jo nepadėdavo viešai, matomoje vietoje. O paprašyti žurnalo žmonės neišdrįsdavo.
„Žmonės nedrįsdavo paprašyti netgi tada, kai matydavo, kad žurnalas yra kioske. Buvo didelė problema su platinimu, vienu metu ryšiai nutrūko, „Lietuvos spauda“ atsisakė toliau platinti. Vėliau žurnalu buvo prekiaujama tik sekso prekių parduotuvėse ir dar keliuose taškuose“, – sako organizacijos „Išgirsti“ vadovas.
Įdomu, kad iš pradžių žurnalas buvo platinamas laisviau, o situacija pasikeitė kiek vėliau, sako organizacijos vadovas. Vis dėlto sunku kalbėti apie bendrą visuomenės pasipriešinimą – paprastai tai būna kelių žmonių sukeltas šaršalas, bet jis vėliau gali skaudžiai atsiliepti, teigia pašnekovas.
Anot jo, žurnale „AIDS kronika“ atsiradus skelbimų skilčiai, kurioje homoseksualūs žmonės galėjo teikti pažinčių skelbimus, buvo kilusi pasipriešinimo banga, kadangi tuo metu homoseksualūs santykiai dar buvo kriminalizuoti.
„Kriminalizavimas buvo naudojamas kaip priemonė tampyti po teismus arba bent jau kelti tą klausimą institucijose“, – aiškina A. Čičelis.
Vėliau, dekriminalizavus homoseksualius santykius, LGBT žmonės tapo labiau pastebimi, teigia „Išgirsti“ vadovas. Jo manymu, kuo labiau homoseksualumas tapo pastebimas, tuo didesnis pavojus kildavo ir buvo daugiau pasipriešinimo.
Sudarydavo santuokas, bet susitikinėdavo su kitais
Nors homoseksualiems vyrams skirtų leidinių buvo ne vienas, tokių leidinių moterims nebuvo. Anot A. Čičelio, jei kalbame apie homoseksualių moterų santykius sovietmečiu, dažniau kalbame ne apie viešąją, o apie privačią erdvę. Jo manymu, tam įtakos turėjo ir vyravę stereotipai, kai į moteris buvo žvelgiama kaip dažniau veikiančias privačioje erdvėje, o jų seksualumas buvo nuvertinamas.
„Vyrai turėjo daugiau galimybių turėti gyvenimą viešojoje erdvėje, susitikinėti su kitais vyrais, eiti į barus, vakarais vaikščioti po parkus“, – pasakoja organizacijos „Išgirsti“ vadovas.
Tačiau privačioje erdvėje moterys santykius užmegzdavo. Kartais žmonės kalbėdavo, kad kartu daugybę metų gyvena geriausios draugės, nes jos abi vienišos, visgi, šypsosi A. Čičelis, jos greičiausiai nebuvo vienišos.
Pasak jo, sovietinės okupacijos metais daug kas gyveno dvigubą gyvenimą, homoseksualūs žmonės – taip pat. Buvo atvejų, kuomet homoseksualūs žmonės sudarydavo santuokas, susilaukdavo vaikų, bet susitikinėjo su kitais.
Kaip pasakoja organizacijos vadovas, kartais apie sutuoktinio homoseksualumą žinojo ir jo partneris ar partnerė, tačiau pora susituokdavo dėl patogumo ar noro turėti vaikų ir išlaikyti laisvę.
„Būdavo įvairių susitarimų. Sovietmečiu branduolinė šeima buvo labai svarbus dalykas, kalbant apie reprodukciją, darbo jėga buvo labai svarbi“, – kalba A. Čičelis.
Nelygios teisės
Organizacijos „Išgirsti“ vadovo manymu, sovietmetis turi įtakos ir tam, kaip dabar matome LGBT žmones: „Turime gerokai pasikeitusią įstatyminę bazę, bet klausimas, ar turime visateisį gyvenimą. Aišku, kad LGBT žmonės visateisio gyvenimo neturi, neturi tiek pat teisių, kiek kiti žmonės.“
Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą, kuris nurodo, kad neigiamą poveikį darančiai informacijai priskiriama informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
A. Čičelis svarsto, kad toks įstatymas gali būti prielaida nekalbėti apie LGBT, o, kalbėdami su neapykanta, žmonės gali pasitelkti ir visuomenės nuomonę. Tokiai pozicijai pritaria ir Queer archyvo kuratorė V. Kolbešnikova, ji pasakoja apie LGBT žmonių psichologinę būseną, ypač sudėtinga situacija, anot jos, buvo per karantiną.
„LGBT žmonėms labai svarbus socialumo aspektas – jei šeima nepalaiko, tikrai labai daug vienišumo išgyventa. Tuo labiau kad pandemijos laikotarpiu viešumoje buvo labai daug neapykantos kalbos, diskusijų apie Partnerystės įstatymą ir Stambulo konvenciją. Be abejo, queer žmonėms tai apsunkino karantino patirtį, nes esi uždarytas ir nuolat girdi apie save labai daug neapykantos.
Man atrodo, visų LGBT žmonių psichinė sveikata buvo suprastėjusi – mes dar jaučiame to pasekmes, bet LGBT žmonėms tai galėjo būti ypač sunku“, – sako V. Kolbešnikova.
