„Labai lengva jausti neapykantą žmonėms, kurių nesi matęs ir su kuriais nesi kalbėjęs. Jei pabendrauji su mumis ar mūsų vaiku, situacija pasikeičia“, – interviu LRT.lt sako sutuoktinės Julija ir Gintarė Šimkės, kartu auginančios sūnų. Pasak jų, suaugusiesiems Lietuvoje kartais kildavo klausimų dėl to, kad vaiką augina dvi mamos, o sūnaus bendraamžiai problemų nematydavo, atvirkščiai – jiems šios šeimos pavyzdys asocijuodavosi su meile ir dėmesiu.
Jau kelis mėnesius Gintarė ir Julija gyvena Ispanijoje – pavargusios laukti jų šeimą apsaugančių įstatymų ir neapsikentusios įvairių visuomenės grupių ignoravimo, jos su sūnumi emigravo į Ispaniją.
Vis dėlto Julija ir Gintarė pabrėžia, kad Lietuva joms rūpi. Julija toliau tęsia savanorystę, abi aktyviai rūpinasi tuo, kas vyksta Lietuvoje, tik fiziškai ir psichologiškai saugiau jaučiasi būdamos Ispanijoje. Kalbėdamos apie ryšį su Lietuva, jos dalijasi idėja įsteigti fondą LGBT vaikams.
Oficialiai – vieniša mama
Julija ir Gintarė prieš kelerius metus susituokė Danijoje, kur tos pačios lyties porų santuoka galima, tačiau Lietuvoje jų santykiai nereglamentuoti: „Nėra jokio statuso. Oficialiai esu vieniša mama, o mūsų sūnus turi vieną mamą“, – sako Julija.
Sūnaus sutuoktinės susilaukė pasinaudojusios pagalbiniu apvaisinimu. Kadangi Lietuvoje tokia pagalba gali pasinaudoti tik heteroseksualios poros, Julija su Gintare šios galimybės savo šalyje neturėjo ir pasirinko kaimyninę Latviją.
„Tai kainuoja tūkstančius eurų. Buvo labai liūdna, kad mūsų pinigai keliauja kaimynams“, – apgailestauja Julija.
Anot Gintarės, Latvijos vaisingumo klinikose – pilni koridoriai lietuvių: „Didžiulės mokesčių sumos, kurios būtų sumokamos Lietuvoje, sumokamos ten. Lygiai taip pat daugybė LGBT intelektualių žmonių išsikraustė į užsienį, nors jų sumokami mokesčiai galėtų eiti į Lietuvos biudžetą. Patys save skriaudžiame.“
„Ar mūsų sūnus mažiau vertas nei bet kuris kitas vaikas?“
Naujų iššūkių kilo gimus sūnui – jis yra biologinis Julijos vaikas, o jo ir Gintarės santykiai teisiškai nereglamentuoti. Vadinamasis kompromisinis Civilinės sąjungos įstatymas rudenį grįžta į Seimo salę, tačiau, net jei jis būtų priimtas, jame taip pat nebūtų kalbama apie tos pačios lyties šeimose augančius vaikus.
„Neaišku, kas nutiktų, jei aš mirčiau. Tuomet vaikas liktų sistemoje arba patektų į globos namus, į globėjų ratą, nors tai yra visiška nesąmonė“, – pažymi Julija.
Tarkim, mes nepatinkame, bet ar mūsų sūnus yra mažiau vertas nei bet kuris kitas vaikas? Jis vis dar Lietuvos pilietis.
Gintarė
Pasak Gintarės, siūlomas Civilinės partnerystės įstatymas buvo „žemiau juostos“: „Tokių šeimų yra – jos niekur nedings. Tarkim, mes nepatinkame, bet ar mūsų sūnus yra mažiau vertas nei bet kuris kitas vaikas? Jis vis dar Lietuvos pilietis. Jis neturi labai daug teisių, kurias turi kiti vaikai“, – akcentuoja Gintarė.
Pasak Julijos, net jei Civilinės sąjungos įstatymas bus priimtas, ji civilinės sąjungos nesudarys: „Man, kaip žmogui, tai yra labiau pažeminantis dalykas nei suteikiantis orumą, (...) didesnis spjūvis į veidą nei kokia nors nauda. (...) Aš įžvelgiu didžiulę grėsmę, kad tai gali suteikti tokį impulsą, neva kažką turite, o jums vis dar maža, vis dar rėkiate. Sudaryti verslo sąjungą gali be jokios partnerystės.“
Su tuo sutinka ir Gintarė, ji pažymi, kad tai, jog nėra įstatymo, kenkia ir šeimos dinamikai – jei jos išsiskirtų, Gintarė liktų pažeidžiama sūnaus klausimu ir galėtų nebepamatyti sūnaus, o Julija galėtų negauti jokios finansinės pagalbos.
Padeda vienoda šeimos pavardė
Nesklandumų kyla ir įvairiose institucijose – kelis kartus pildant sūnaus dokumentus nebuvo priimtas Gintarės parašas, kildavo klausimų poliklinikoje ar kitose įstaigose, tačiau pora informavo, kad Gintarė taip pat yra mama, ir tokių nesusipratimų sumažėjo.
„Daug tokių situacijų būna, kur mums reikia galvoti, ar čia taip visada vieną iš tėvų išskiria, kad tik vienas suaugęs žmogus gali būti su vaiku, ar tai tiesioginė diskriminacija dėl to, kad mes dvi moterys“, – svarsto Julija.
„Mes labai aiškiai žinojome, kur susilaukėme vaiko. Aš ramus žmogus, bet mane pastumti yra gana sudėtinga, gal dėl to su problemomis mes dažnai nesusidūrėme“, – priduria Gintarė.
Padeda ir tai, kad Julijos, Gintarės ir jųdviejų sūnaus pavardės vienodos. Tiesa, to pasiekti nebuvo lengva.
„Negali sugalvoti, kad be santuokos nori turėti tą pačią pavardę. Tačiau anksčiau Gintarė buvo Šimkutė, tad ji nuo pavardės tik nusiėmė galūnę. O mano močiutė buvo Šimkūnaitė, tad aš per archyvą turėjau pristatyti dokumentus, prašiau, kad nuimtų priesagą, padarytų vedybinio statuso nenurodančią galūnę“, – dalijasi Julija.
Toks procesas Julijai ir Gintarei užtruko apie pusę metų, o Danijoje sudarytos santuokos liudijime jau įrašyta viena bendra pavardė – Šimkė. Kai mamos norėjo tokią pačią pavardę suteikti ir sūnui, Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš pradžių neleido to padaryti – pranešė, kad tokia pavardė yra moteriška. Lietuvių kalbos žodyne suradus atitikmenų, kad būta ir vyrų su tokia pavarde, problema buvo išspręsta.
Sūnaus bendraamžiams klausimų dėl dviejų mamų nekildavo
Nors minčių emigruoti buvo ir anksčiau, Gintarė atvirauja, kad dėl vestuvių jodvi pasiliko Lietuvoje. Pranešus apie santuoką ar sūnaus laukimą, aplinkoje sumažėjo neigiamų reakcijų, atsirado daugiau palaikymo.
„Lietuviams labiau trūksta edukacijos, reikėtų, kad jie praleistų daugiau laiko su LGBT žmonėmis. Patys savaime nesame labai pikti ar nepriimantys – kai pabendrauji, susipažįsti, pasikeičia ir nuostatos. Esame ne kartą girdėjusios atsiprašymų, kad anksčiau žmonės turėjo nusistatymų, tačiau, pabendravus kelias valandas, to nebeliko“, – sako Gintarė.
Anot jos, svarbu ir tai, kad LGBT žmonės gyventų atvirai ir nesislėptų. Žinoma, priduria ir Julija, medalis turi dvi puses – kai kurie neatsiskleidžia, nes bijo neigiamo artimųjų ar bendradarbių požiūrio.
„Kai nėra daug atsiskleidusių žmonių, kitiems sunku pamatyti mus ne kaip parado dalį su priklijuotomis blakstienomis ir sparneliais, o kaip žmones, kurie gyvena savo gyvenimą“, – teigia Julija.
„Labai lengva jausti neapykantą žmonėms, kurių nesi matęs ir su kuriais nesi kalbėjęs. Jei pabendrauji su mumis ar mūsų vaiku, situacija pasikeičia. Labai sudėtinga jausti neapykantą, kai tai yra realus žmogus“, – sako Gintarė.
Tiesa, nors suaugusiesiems kartais kildavo klausimų dėl to, kad vaiką augina dvi mamos, sūnaus bendraamžiai problemų nematydavo.
„Kadangi sūnus nešioja akinius, jis daugiau neigiamų patirčių turėjo dėl to, kad kiti vaikai nori nuimti akinius, vaikams labai smalsu. Daugiau neigiamų patirčių buvo dėl to, o ne todėl, kad jo iš darželio ateidavo pasiimti dvi mamos“, – pasakoja Julija.
Vaikai asocijuoja, kad dvi mamos yra labai gerai – gauni daug meilės ir dovanų, gauni visko daugiau nei kiti.
Julija
Gintarė ir Julija šypsosi, kad toks faktas vaikams kartais tik pavydą keldavo – ir jie norėdavo turėti dvi mamas.
„Vaikai asocijuoja, kad dvi mamos yra labai gerai – gauni daug meilės ir dovanų, gauni visko daugiau nei kiti. Gyvename taip, kaip ir bet kokia šeima, visko būna. Nieko ypatingesnio nei kitur“, – šypsosi Julija.
Pavargo laukti savo teisių ir emigravo
Jau kelis mėnesius šeima gyvena Ispanijoje. Sprendimą emigruoti Gintarė ir Julija priėmė pavargusios laukti jų šeimą apsaugančių įstatymų. Kaip aiškina jos, priimti sprendimą taip pat padėjo netolerantiška aplinka ir įvairių visuomenės grupių ignoravimas.
„Tai, kad esame dvi moterys, yra mažiausia Lietuvos bėda. Nenorėjome sūnaus auginti aplinkoje, kurioje berniukai neverkia, kurioje rožinė spalva yra mergaičių, o mėlyna – berniukų“, – tvirtina Gintarė.
„Sūnui augant, tapo labai sunku išlaikyti tą burbulą, kuriame tu pats jautiesi gerai. Net jei būtume heteroseksuali pora, buvo labai daug trikdžių“, – antrina Julija.
Jai priduria ir Gintarė: „Ta tamsa sklinda per visus klausimus – tai liečia ir žmones su negalia, ir vienišas mamas, ir šeimas, kurios negali susilaukti vaikų, kitataučius, kitos religijos žmones.“
„Visi yra visuomenės nariai. Mūsų yra tiek nedaug. Jei išbraukiame tuos žmones, kaip ir nelabai kas lieka. Kiek šiandien yra vidutiniškai uždirbančių, heteroseksualių, visiškai sveikų žmonių?“ – klausimus kelia Gintarė.
Lietuvoje – daug tamsos ir nuostabos
Pasak Gintarės ir Julijos, atvykus į Ispaniją, buvo galima iš karto susitvarkyti dokumentus ir niekas neįžvelgė problemos, kad sūnų augina dvi mamos. Problemą ispanai įžvelgė kiek kitur – teisinėje Lietuvos sistemoje.
„Visi komentarai visada buvo apie tai, kad „kokie jūs esate atsilikę, kokie jūs vargšai, kaip jums blogai“. Įstatymai ir požiūris yra labai apverktinas“, – apgailestauja Julija.
Pasak jos, net ir gyvenant savo susikurtoje erdvėje Lietuvoje vis kildavo sunkumų – ir atsiimant siuntinį pašte tekdavo įrodinėti savo ryšius. „Galiausiai vis tiek sužlugo ta svajonė – net kai viską susikūrėme, pasaulis aplink mus nepasikeitė“, – priduria Julija.
Kaip sako ji, Lietuvoje abi susidurdavo su nesibaigiančiais žmonių klausimais – kelis kartus perklausdavo, ar sūnaus tikrai ateis pasiimti ne sesuo ar vyras, o žmona.
„Stebėdavosi, kad tiesiai į akis pasakai, kad neslepi“, – atkreipia dėmesį Gintarė.
„Daug kas gal įsivaizduoja, kad mes ne vardais prisistatome, o orientacija: „Sveiki, lesbietė“, o tik tada vardas, asmenybė atsiranda. Daug tamsos“, – pažymi ir Julija.
Ispanijoje – daugiau ramybės ir didesnis saugumo jausmas
Persikėlus gyventi į Ispaniją, šeimos gyvenime atsirado daugiau ramybės – Lietuvoje yra nutikę nemažai incidentų, pavyzdžiui, kartą kiaušiniais apmėtytas poros automobilis.
„Bent fiziškai daug saugiau jaučiuosi išeidama į gatvę. Nėra to jausmo, kad kas nors jau pažiūrėjo piktai, kad gal išdauš automobilio langą, kad kas nors ką nors padarys“, – vardija Julija.
Jai antrina ir Gintarė: „Nepavadintum to tik nesaugumo jausmu, tai reali situacija.“
Dar didesnį nesaugumą sutuoktinės jautė tuomet, kai Vingio parke ir prie Seimo rinkosi protestuotojai: „Tai kelia labai didžiulį fizinį nesaugumą, matai, kad tie žmonės, kurie atrodė adekvatūs, lengvam vėjui papūtus, bet kur eis“, – sako Julija.
Jos teigimu, prieš LGBT neretai pasisako ir religinės bendruomenės, ant kurių krinta didžiulis šešėlis dėl nepilnamečių prievartos.
„Jie mano, kad pasakymas, jog yra dvi mamos ar du tėčiai, pakenks nepilnamečiams, bet eina į bažnyčią, kuri tvirkina vaikus tiesiogine to žodžio prasme. (...) Diskutuojant su maršistais, jų komentarai labai greitai pasibaigia. Jie sako, kad mūsų šeima kenkia vaikui, bet patys neišsiblaivo penkias dienas iš septynių, o tai neva nežaloja vaikų“, – sako Julija.
