„Be Vilkaviškio istorijos nebūtų Lietuvos istorijos. Mes bene anksčiausiai tapome Europos kultūros dalimi. Čia atkeliavo europinė žemdirbystės kultūra, mokslas, ūkininkai siųsdavo savo vaikus mokytis į seminarijas. Todėl iš čia kilo daugybė Lietuvą kūrusių asmenybių“, – sako istorikas, muziejininkas, gidas iš Vilkaviškio Antanas Žilinskas.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Vilkaviškis – miestas pietvakarių Lietuvoje, dažniausiai siejamas su Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Antano Vaičiulaičio ar daugybės kitų kūrėjų bei visuomenininkų vardais. Sklando legendos, kad Vilkaviškyje apsilankęs Napoleonas net žadėjo paversti jį mažuoju Paryžiumi, jei tik laimės karą prieš Rusiją.
Legenda taip ir liko tik legenda, mažuoju Paryžiumi Vilkaviškis netapo, bet panaikinta baudžiava davė laisvę kurti, kalbėti ir gyvuoti.
Tačiau nedaug žmonių žino, kad iki Antrojo pasaulinio karo Vilkaviškis buvo žinomas dėl didelės žydų bendruomenės, kurioje galima atrasti ir Leonardo Coheno šaknis.
LRT.lt kalbėjosi su istoriku, muziejininku, gidu Antanu Žilinsku apie Bonos Sforcos dėka Vilkaviškyje įsikūrusius žmones, Napoleono apsilankymą, gausią žydų bendruomenę ir jos tragišką likimą.
Vilkaviškio įsikūrimas, prūsiška tvarka, laisvė arba „Vilkaviškis – amerikiečių tauta“
– Kada ir kaip susikūrė Vilkaviškio miestas, kaip klostėsi jo istorija ir kuo jis yra ypatingas?
– Kiekvienas miestas Lietuvoje yra ypatingas, bet kadangi esu savo krašto patriotas, visada sakau, kad be Vilkaviškio istorijos nebūtų Lietuvos istorijos (šypsosi). Toks mano kredo. O jei kas nors bando prieštarauti, primenu žymiausias istorines asmenybes: Vincą Kudirką, Joną Basanavičių, gausybę rašytojų, kūrėjų.
Miesto pavadinimas, pagal legendą, kilo nuo Vilkaujos upelio, o pats upelis pavadintas taip dėl to, kad tekėjo šalia pelkėtų miškų, kuriuose gausiai kaukė vilkai.
Pagrindinis šio krašto apgyvendinimas vyko 16 a., nes dabartinio Vilkaviškio teritorija po Kryžiuočių karų (15 a. – LRT.lt) buvo beveik negyvenama. 16 a. karalienė Bona Sforca paskelbė raginimą kurtis čia ir kolonizuoti šį kraštą: „Atvykite visi į šitą kraštą, jūs būsite negrąžinami, jei pabėgote iš Žemaitijos ar kito krašto.“ Todėl sakau, kad esame kaip amerikiečių tauta (juokiasi). Juk Amerika susikūrė iš įvairių tautų, o į Vilkaviškį atvyko daug žmonių iš Žemaitijos ar kitų kraštų. Ar nuo ūkininko pabėgo, ar nuo mylimos merginos, ar kokią šunybę iškrėtę, šiame krašte apsigyvenęs jauteisi saugus.
Pagal miestų, miestelių, gamtos objektų pavadinimus, pavyzdžiui, Kazlų Rūda, Višakio Rūda, upė Rausvė, galima suprasti, kokie amatai čia buvo, kokie žmonės atsikėlė. Žmonės čia buvo labai turtingi, taupūs, darbštūs, verslūs.
Svarbu ir tai, jog 1545 m. karalienė Bona Sforca skyrė miško sinagogai Vilkaviškio mieste statyti, todėl gali būti, jog žydai pirmieji įsikūrė šiame krašte. Karalienė Bona Sforca rėmė ir Virbalio bei Alvito miestus, prisidėjo prie bažnyčių statybos, 1561 m. raštuose paminima, kad šalia jų yra Vilkaviškis.
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., mūsų kraštas tapo Prūsijos karalystės provincija. Taip, drįsčiau sakyti, mes bene anksčiausiai tapome Europos kultūros dalimi. Čia atkeliavo europinė žemdirbystės kultūra, mokslas, todėl ūkininkai siųsdavo savo vaikus mokytis į Seinų kunigų seminariją, į Veiverių mokytojų seminariją, vėliau į Marijampolėje įkurtą gimnaziją. Iš čia kilo daugybė Lietuvą kūrusių asmenybių. Atitekę Prūsijai pažinom prūsišką kultūrą, tvarką.
Tada atitekome Napoleonui. Jam užėmus Prūsiją 1806 m. tose žemėse įsigaliojo Napoleono kodeksas, taip čia panaikinama baudžiava, pradeda plėtotis kapitalistiniai santykiai. Napoleono baudžiavos panaikinimo etapas nuo 1806 m. iki 1815 m. uždeda antspaudą visam 19 a.
– Kuo svarbus Napoleono apsilankymas Vilkaviškyje? Sklando legendos, kad jis žadėjęs paversti Vilkaviškį mažuoju Paryžiumi, jei laimės karą prieš Rusiją.
– Visada sklando daug legendų (juokiasi). Aš irgi sakau, kad, pavyzdžiui, Paežerių dvaras yra Paryžiaus atspindys, o kas pasakys, kad ne? Gražios salės, erdvės, kuriose vykdavo pokyliai, rinkdavosi bajorai (šypsosi).
Napoleono kariuomenė buvo išrikiuota nuo Vilkaviškio dvaro iki maždaug Pūstapėdžių. 1812 m. birželio 21 d. Napoleonas paskelbė labai svarbų net ir dabartiniame kontekste atsišaukimą, norėčiau pacituoti jo pabaigą: „Kareiviai, antrasis lenkų karas pradėtas. Taigi, žengsime pirmyn, persikelsime per Nemuną, nunešiu karą į jos, Rusijos, teritoriją ir antrasis lenkų karas, kaip ir pirmasis, atneš šlovę prancūzų ginklui. Bet taika, kurią mes sudarysime, bus užtikrinta ir padarys galą pražūtingai įtakai, kurią Rusija štai jau 50 metų daro Europoje.“
Dažniausiai, kai kalbama apie šiuos karus, sakoma, kad Napoleonas buvo užkariautojas, nors iš tikrųjų, jei pažiūrėsim atidžiau, kieno kariuomenė traukė Europos link? Rusijos, caro kariuomenė. Napoleonas nenorėjo to leisti.
Kartą atvykę čia prancūzų turistai paklausė: „Kur yra žinomiausia Europoje aikštė?“ Jie ieškojo vietos, kurioje Napoleonas paskelbė karą Rusijai.
Vilkaviškio žydų bendruomenė ir įžymybės, nuo Grand Prix Paryžiuje iki šokti Hepburn mokiusios balerinos
– Minėjote, jog karalienė Bona Sforca 1545 m. skyrė miško sinagogai statyti. Kaip Vilkaviškyje įsikūrė ir gyveno žydų bendruomenė?
– Rašoma, kad žydai į Vilkaviškį atsikėlė per Vakarų Europą, kai prasidėjo žydų persekiojimas Ispanijoje. O sinagoga minima jau 1623 m. viename iš karaliaus Žygimanto Vazos III konfirmacinių dokumentų.
Iš Ispanijos pabėgę žydai atsivežė didžiulę ąžuolinę skrynią, kurioje buvo Tora. Buvo teigiama, kad ji – 11 m ilgio. Įdomu ir tai, kad sinagoga buvo trijų aukštų, 11 m aukščio, kaip ir Tora. Sinagoga buvo labai graži su daugybe puošybos elementų, net lietuviškų fragmentų. Dažnai buvo lyginamos dvi gražios medinės sinagogos, Jurbarko ir Vilkaviškio. Labai gaila, kad pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis šita gražuolė sinagoga sudegė.
Kitas svarbus įvykis – 1679 m. karaliaus Jono Sobieskio suteikta privilegija žydams, tai yra labai reikšmingas dokumentas. Privilegija suteikė teisę kurtis, nemokėti mokesčių. Žydai statė sinagogą, mokyklą, pirtį, steigė kapines, plėtojo amatus. Tuo metu Vilkaviškyje buvo 28 smuklės, 23 spirito varyklos, 25 degtinės gamyklos, pats nustebau pamatęs tokius skaičius, nežinojau, kad vilkaviškiečiai buvo tokie mėgėjai pasilinksminti.
Daugybės amatų pradininkai buvo žydų kilmės žmonės, jie buvo auksakaliai, stikliai, odadirbiai. Miestelio prekybinis gyvenimas buvo jų rankose. Pilviškių apylinkėse buvo žydų ūkininkų, tai yra labai nebūdinga. Kitur jiems draudė ūkininkauti, bet mūsų valstybėje buvo laikotarpis, kai tokia galimybė buvo suteikta.
Maždaug 1848 m. Vilkaviškyje buvo apie 5600 gyventojų, iš jų 4500 žydų kilmės. Vėliau skaičius sumažėjo iki maždaug 3000, panašus skaičius išliko iki Antrojo pasaulinio karo.
Įdomu ir tai, kad daug žydų tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, radau bent 15 pavardžių.
19 a. pab. – 20 a. pr. – klestėjimo amžius. Buvo garsi žydų futbolo komanda „Makabi“, žydų gimnazija, taip pat buvo įsteigta daug įvairiausių įmonių, aplink turgavietę (dabartinė miesto centrinė aikštė) kūrėsi įvairios krautuvėlės. Kai kurios įmonės garsėjo visame pasaulyje. Buvo toks, atrodo, Kramerio muilo fabrikėlis, jų kurtas kvapnus muilas 1930 m. dalyvavo Paryžiaus parodoje ir laimėjo Grand Prix.
Taip pat buvo garsi Zilmerio ūkio mašinų gamykla, Braudės ir Starkovskio papirosų gamykla, degtukų fabrikas, šerių fabrikas, kuriame dirbo daug žydų ir lietuvių. Lietuvoje tokių gamyklėlių tuo metu beveik nerandame. Tokia buvo ūkinio apgyvendinimo istorija.
– Teigiama, kad Vilkaviškio žydų bendruomenėje galima atrasti ir ne vienos žinomos asmenybės šaknis.
– Prieš keletą metų Lietuvoje lankėsi žymus amerikiečių aktorius Williamas Shatneris, vaidinęs filme „Žvaigždžių kelias“, kuriame sukūrė kapitono Džeimso Tiberijaus Kirko vaidmenį. Vilniuje jį pasitiko Vilkaviškio šokėjos, šokančios žydų šokį, Shatneris labai nustebo, nudžiugo ir prisijungė prie šokio. Po filmavimų Vilniuje jis atvyko į Vilkaviškį, norėjo praeiti savo protėvių gatvelėmis, paliesti pastatus, net pamatų plytas, tai dažnai daro atvykę žydai iš viso pasaulio.
Shatneris sustojo ant tilto, už kurio anksčiau prasidėdavo visas žydų gyvenamasis rajonas, sinagoga, parduotuvėlės. Jis išvertė kišenes, iškratė visas nuodėmes į Vilkaujos upelį ir įmetė keletą monetų. Vilkaviškiečiai pasakodavo, kad išėję iš sinagogos žydai taip darydavo. Pasirodo, yra toks paprotys. Jis reiškia, kad iškratai nuodėmes į upę ir jos su vandeniu nuplaukia.
Iš čia kilęs ir posakis – „Atpirkimo ožys“. Žydai klajojo dykumoje, ten nebuvo upių, tad jie atsistodavo prieš ožį, išberdavo savo nuodėmes iš kišenių ant jo ir paleisdavo į dykumą.
Kita istorija susijusi su Gaskeliais. Ten, kur dabar yra Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centras, buvo grūdų pirklio Gaskelio namai. Jis turėjo dvi gražuoles dukras. 1904 m. gimė Sonia Gaskell, arba Gaskelytė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jų šeima išsikėlė į Charkivą, kur Sonia pradėjo mokytis baleto. Po karo jie grįžo į Vilkaviškį, tačiau ilgai neužsibuvo. Išvyko į Palestiną, ji susituokė ir išvyko į Paryžių, kur šoko didžiausiose scenose. Ten sutiko antrą vyrą – olandą, su kuriuo persikėlė gyventi į Amsterdamą. Ten ji slapstėsi nuo nacių ir vis tiek slapta šoko, o vėliau subūrė Olandijos nacionalinio baleto trupę, kuri tapo dabartinio nacionalinio Olandijos baleto pagrindu. Įdomu ir tai, jog viena iš Sonios Gaskell mokinių buvo kino žvaigždė Audrey Hepburn (šypsosi).
Minint Sonios Gaskell gimimo šimtmetį buvo surengta didelė, per kelias sales, paroda Amsterdame, taip pat buvo sukurtas filmas apie ją. Buvo didelė garbė ten apsilankyti (šypsosi). Beje, Sonios Gaskell dukterėčia buvo atvykusi į Vilkaviškį, prašė parodyti Vilkaviškio geležinkelio stotį, nes ten prasidėjo jos protėvių kelionė.
Kita garsi asmenybė, su kuria teko pasikalbėti, – dailininkas Aharonas Aprilis. Jis gimė 1932 m. Vilkaviškyje, vaistininko šeimoje. Vėliau jo tėvai nusipirko Šiaudiniškių dvarą, kuriame jis jau piešė, žavėjosi aplinka, o jo motina išgarsėjo kaip sūrių gamintoja. Po 1940 m. sovietų įvykdytos dvarų nacionalizacijos, Apriliai persikėlė į Virbalį, iš kur 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Altajaus kraštą. Tremtyje jis baigė vidurinę mokyklą, o vėliau – Surikovo dailės institutą. 1972 m. išvyko gyventi į Izraelį, tapo vienu iš žinomiausių 7-ojo dešimtmečio dailininkų, bet į Lietuvą nebegrįžo. Tačiau padovanojo vieną iš savo darbų Vilkaviškio krašto muziejui – „Lotas ir jo dukros“.
Kalbant apie Leonardą Coheną, kiek man teko domėtis, jo senelis Lyonas Cohenas kilo iš didelės žydų bendruomenės, gyvenusios dabartinio Būdviečių kaimo teritorijoje. Pamenu, tvarkant senas kapines, nufotografavome užrašus ant paminklų. Kaip tik tuo metu buvo atvykęs Vilkaviškio istorijos tyrinėtojas Ralfas Selindžeris, kuris išvertė tuos užrašus ir sudėjo į internetą, kad žmonės galėtų atrasti savo artimuosius.
Ant vieno antkapio buvo užrašyta – „BDVC“, hebrajų kalboje nėra balsių, tik priebalsės. Kiek pagalvojęs supratau, kad tai Būdviečiai. O Leonardo Coheno prosenelis kilęs iš Virbalio. Nuvykęs į Izraelį sužinojau ir daugiau istorijų apie žmones, kilusius iš Būdviečių Cohenų giminės. Beje, Williamas Shatneris teigė, kad yra ketvirtos eilės Coheno pusbrolis.
Vos per tris mėnesius išnaikinta žydų bendruomenė
– Į ramų ir laimingą bendruomenės gyvenimą įsiveržė Holokaustas. Kaip tai paveikė bendruomenę, kiek žmonių pavyko išsigelbėti? Kaip paveikė miestą karas?
– Pati skaudžiausia istorija. Pirmomis karo dienomis išdegė visa centrinė miesto dalis, beveik visi gyvenamieji namai, kuriuose gyveno žydai, miesto beveik nebeliko.
Tų vos kelių išlikusių pastatų vis atvyksta aplankyti žmonės iš viso pasaulio, atsistoja, glosto plytas, toks brangus jų protėvių atminimas. Senose kapinėse vienas žmogus iš Kanados atsistojo prieš kapą, verkia ir sako: „Čia mano senelės kapas.“ O tos senelės pavardė – Vilkoviškis.
Holokausto metais vokiečių valdžia išleido įstatymą, kuriuo įsakoma žydams rinktis į miesto aikštę, tada jie buvo nuvesti ir apgyvendinti dabartinio Vilkaviškio siuvimo fabriko teritorijoje. Tuo metu ten buvo kunigų seminarija. Ten buvo įkurtas getas.
1941 m. birželio 28 d. prasidėjo tragiškiausia istorija, žydų žudynės. Vienuose šaltiniuose rašoma, kad į hipodromą, prie buvusių kareivinių miesto pakrašty, buvo atvesti rusų belaisviai, kituose teigiama, kad ten buvo žydai vyrai. Hipodrome buvo duobės arkliams šokinėti, atvesti žmonės buvo verčiami gilinti jas žudynių aukoms. Žudynės truko iki rugsėjo 24 d. ar, kai kuriose vietose, lapkričio. Taip buvo išnaikinta beveik visa žydų bendruomenė, maždaug 3400 žmonių, apie 40 proc. Vilkaviškio bendruomenės.
Labai maža dalelė liko gyvi, tie, kurie spėjo pasitraukti iki Antrojo pasaulinio karo, ir tie, kuriems padėjo išsigelbėti. Puslapyje – jewishvilkaviskis.org, kurį nuolat pildo Ralfas Selindžeris, galima rasti daugiau informacijos apie žydų istoriją.
– Užsiminėte apie išgelbėtus žydus. Galbūt galite papasakoti daugiau apie žmones, kurie jiems padėjo?
– Yra labai daug istorijų, pačiam teko ieškoti ir užrašinėti. Mano darbo Vilkaviškio krašto muziejuje metu apie 10 šeimų buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, yra pasodinta medžių Izraelyje, atminimo lentelė su vilkaviškiečių pavardėmis.
Turbūt žinomiausias iš jų – Pijus Kilikevičius. Jis gelbėjo Feldbergų ir kitas šeimas. Kaime už Vilkaviškio Pilviškių link beveik kiekvienoje šeimoje slapstėsi žydai, tačiau visi tylėjo, nes tai buvo labai rizikinga. Pijus Kilikevičius buvo pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu. Jo sūnus Jonas man pasakojo, kad, kai jis buvo mažas, jį stebino krebždanti spinta. Žydai buvo slepiami spintose, rūsiuose, javų laukuose.
Feldbergai turėjo mažą dukrelę Adą, buvo labai pavojinga slapstytis su vaiku. Mažąją Adą sutiko priimti našlė, devynių vaikų motina Uršulė Stankevičienė, sakydama, kad kur telpa devyni, tilps ir dešimtas. Gestapas tardė Uršulę, bet ji neišsidavė. Karą mergaitė išgyveno, tačiau pokario metu susirgo gelta ir mirė. Ją, likusi gyva Feldbergų šeima, palaidojo Paežerių kaimo kapinaitėse.
Kiti žinomi gelbėtojai – Rimšų šeima. Rimšų sodyba buvo pavyzdinė, ten prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo elektra, vandentiekis, specialūs tvartai gyvuliams laikyti. Vienas iš brolių Rimšų – skulptorius Petras Rimša, Kaune priglaudė Olgą Gurvičiūtę, tačiau mieste slapstytis buvo pavojinga, tad ji atkeliavo į Rimšų sodybą. Laiške ji rašė, kaip ją išsigandusią, baugščią priėmę nuoširdūs žmonės sakė, kad jei reikės, mirs drauge, bet kol gyvi, kovos ir nepasiduos tiems žmogėdroms.
Rimšų šeima išties įspūdinga, Juozas Rimša buvo knygnešys, knygų, laikraščių platintojas, etnografinės medžiagos rinkėjas, Petras Rimša – skulptorius. Vėliau toje sodyboje įsikūrė partizanų spaustuvė, kur buvo leidžiama pogrindinė spauda.
Kitas išlikęs įdomus pasakojimas, kaip viena moteris Pilviškiuose apgynė žydų kilmės gydytoją. Pilviškiuose einančią gydytoją Dembovskienę pastūmė vyras sakydamas: „Žydelka, tau negalima eiti ant šaligatvio, eik gatve.“ Apgynusi moteris jį sustabdė ir pasakė: „Kam tu stumdai tą moterį, kuo ji nusikalto?“ Už tai gydytoja padovanojo moteriai stalo servizą, padėkojo ir pasakė: „Aš jau turbūt vis tiek neišgyvensiu.“ Vėliau, po karo, ta šeima priglaudė vokiečių šeimą, vadinamuosius Vilko vaikus.
Taip pat norėčiau pasidalinti Devoros Alexmansky ir jos gelbėtojų Antano ir Uršulės Kumpių istorija. Jų dukra Zina Kumpytė-Krocienė man pasakojo, kad tėvai atvedė dvi gražias merginas su sklastymu ir jai buvo keista, kad tos mergaitės lindi po lova. Antanas Kumpys buvo žinomas mieste, mėgo visur dalyvauti, neilgai trukus vienas valdininkas jį perspėjo girdėjęs, kad jis slapsto žydaites, o už tai mirs ir jo šeima, ir žydaitės. Antanas papasakojo seserims Alexmansky apie tai ir jos nutarė bėgti slapstytis kitur. Tačiau vienas iš vokiečių pakalikų pamatė, kur jos slapstosi, ir įdavė. Kumpiai pamatė mergaites, varomas gatves, išbėgę įdavė šiltų drabužių, o Devora Alexmansky įdavė laišką broliui ir paprašė išsiųsti jį po karo. Ji tikėjo, kad vokiečiai pralaimės.
Laiške jį rašė: „Mielas broli, Antanas ir Uršulė Kumpiai, šie krikščionys, priglaudė mane, globojo mane ir kai tu gausi šį mano laišką, tu po karo atvyk pas juos, apdovanok ir padėkok, nes jie išsiųs mano paskutinį laišką ir pasakys mano mirties dieną. Tai paskutinis, broli, tau, laiškas, nes aš žinau, kad žūsiu. Nekaltųjų kraujas reikalauja keršto. Sunku padėti plunksną, nes žinau, kad tai mano paskutinės minutės šiame pasaulyje, nes jau sunaikinti žydai Kybartuose, Virbalyje, Vilkaviškyje ir geriau aš būčiau negimusi, o akmeniu būčiau. Aš dabar jus palieku. Palieku amžiams, mano mielasis broli. Devora Alexmansky.“
Neaišku, ar laiškas pasiekė brolį, ar ne. Kumpių dukra teigė, kad 1957 m. tėtis tą laišką išsiuntė. Tačiau jo kopiją man atvežė Ralfas Selindžeris. Vėliau Amerikoje radom Alexmansky ir taip ji sužinojo tragišką tetos istoriją.
Istorijos priminimas ir svarba
– O kaip įamžintas žydų bendruomenės atminimas?
– Žydų istorija buvo primiršta. Kai prieš 15 metų į Vilkaviškį iš Izraelio atvyko Ralfas Selindžeris, mes pradėjome aktyviai ieškoti informacijos apie žydų istoriją, veiklą, rinkti atsiminimus. Jis pasiūlė vykti į mokyklas, susitikti su moksleiviais, pasakoti apie Vilkaviškio praeitį.
Kalbinome senus vilkaviškiečius, rinkome jų pasakojimus. Vietose, kuriose anksčiau buvo žydų pastatai, pakabinome paminklines lenteles. Pavyzdžiui, dabartinis pirminės sveikatos priežiūros centras nuo 20 a. pr. buvo Vilkaviškio žydų senelių namai. Surinkome daug senų nuotraukų, rajono laikraštis „Santaka“ rašė daug istorijų ir taip garsas apie buvusią žydų bendruomenę pasklido.
Prie Vilkaviškio pradinės mokyklos yra „Atminties akmenys“. Atminties plytelių pastatymo ir įgyvendinimo iniciatorė – Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro direktorė Elena Savickienė. Šioje mokykloje gyveno ir dirbo mokytojas Moisejus Kleinšteinas. Jis ir sūnus buvo uždaryti į getą ir nužudyti. Holokaustą išgyveno tik žmona ir dukrelė Ranana, kurias išgelbėjo ūkininkų Štrimaičių šeima. Ranana Kleinštein vėliau parašė atsiminimus apie jų išgelbėjimą, pagal tai buvo įrengtas stendas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje bei sukurtas filmas.
Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje mokytoja Vaida Kriščiūnienė įkūrė Tolerancijos ugdymo centrą. Kasmet rengiame Holokausto dienų minėjimus, prisimename istorijas. Atminimui pasodinta liepų giraitė, yra stela sinagogos vietoje. Kapinės savivaldybės dėka dabar jau yra sutvarkytos. O Ralfas Selindžeris pasiūlė įrengti stendus ne tik apie tai, kas įvyko, apie nužudytus žmones, bet paminėti ir žydų gelbėtojus.
– Kodėl, jūsų nuomone, svarbu domėtis istorija?
– Pastebėjau, kad žmonės, sulaukę 40 ar 50 metų, pradeda ieškoti savo giminės šaknų. Sulaukiau laiškų iš Amerikos, Kanados, Australijos, žmonės prašė padėti surasti jų giminės kapelį. Nes kai tu prisiglaudi prie savo šaknų, jautiesi dvasiškai tvirtesnis.
