„Mano argumentas įkurti lietuvišką mokyklą buvo meilė vaikams. Sulaukdavau didelės nuostabos, kad mokyklą įsteigė žmogus, neturintis savo vaikų“, – sako buvusi panevėžietė, dabar londonietė Giedrė Kurlinskaitė. Jos mokykla nuo to laiko išsiplėtė, o ir atžalą – metų sūnų – ji jau augina. Diegti vaikams lietuviškumo pamatus jai padeda ir vyras bosnis Rajifas.
Šio interviu metu Giedrė, pasakodama, kaip ugdo mažuosius, deklamavo eiles, netgi dainavo, taip paskatindama šiltai šypsotis prie gretimų staliukų kavinėje susėdusius žmones.
Giedrės entuziazmas ir šiluma – nesutramdomi. Tuo ji dosniai apdalija ir savo mokyklos „Pupa“ vaikus – nuo dvejų iki penkiolikos metų.
„Vaikams labiausiai reikia gerumo. Per ryto ratą man kartais nutirpsta kojos, kai sėdime keturiese apsikabinę“, – šypsosi pedagogė, kadaise įgijusi geografijos mokytojos diplomą, o dabar mokanti vaikus lietuvių kalbos ir puoselėjanti lietuviškumo giją.
Ir dabar nevengianti panevėžiuoti ji sako, kad kūrybiškumo daigai pradėjo skleistis jos vaikystės Panevėžyje.
Vaikystėje ir šoko, ir vaidino
Giedrė Londone gyvena vienuoliktus metus. Į Angliją ji, vos baigusi universitetą, išvyko pas ten gyvenančią seserį. Giedrei tai nebuvo pirmas kartas Londone – ji ne kartą vyko ten padirbėti tiek būdama mokinė, tiek studentė.
Iš pradžių neplanavusi ilgai užsibūti svečiame krašte, vis dėlto pakeitė užmojus ir įsitvirtino ilgam – sutikusi mylimąjį sukūrė šeimą, o ir pedagoginis darbas įsuko.
„Mokykliniais metais buvau labai veikli, dalyvavau mokyklos parlamento veikloje, vaidindavau, šokdavau, sportuodavau. Londone man trūko tos veiklos, buvo kiek liūdna“, – kaip širdį buvo apėmusi nuoboda, pasakojo Giedrė.
Būdama mokinė ji buvo aktyvi Panevėžio „Garso“ pučiamųjų orkestro dalyvė, šoko ten. Kiekvienam panevėžiečiui šis orkestras gerai pažįstamas.
„Man, jaunai mergaitei, tai buvo tramplinas į kultūros, žmonių pažinimo pasaulį. Užaugau labai paprastoje šeimoje, Staniūnų gatvėje, gyvenome kukliai, trys vaikai šeimoje, o čia „Garsas“, – sakė ji.
Maža to, ji šoko ir Muzikiniame teatre – vadino „Grybų“ operoje.
„Maži dalykai, bet tai buvo kelias į sceną. Dabar ne vieną kartu vaidinusį žmogų matau per televiziją“, – šypsojosi Giedrė.
Tokią margaspalvę patirtį G. Kurlinskaitė išsivežė svetur. Londone Giedrė susirado korepetitorės-vaikų auklės, o tiksliausiai – guvernantės, darbą.
„Tokį darbą gauna pedagoginį išsilavinimą turintis žmogus. Vaikus pasiimi iš mokyklos, rūpiniesi jais, o pagrindinė pareiga – padėti vaikams mokytis, ruošti namų darbus. Būni mamos dešiniąja ranka. Štai neseniai baigiau darbą vienoje šeimoje – pradėjau, kai vaikas buvo mažylis, mokiau skaityti, o dabar jis eina į privačią, gerą mokyklą. Ir skaitėm, ir rašinėlius rašėme, ir kūryba užsiėmėme. Kai buvo karantinas, išėjome visą mokyklinę programą drauge. Man labai patiko šis darbas“, – pasakojo Giedrė.
Jos darbas buvo gerai mokamas, kur kas geriau nei dirbant mokytoja mokykloje.
„Mielai būčiau dirbusi mokykloje, bet buvo svarbu ir finansinė gerovė“, – neslėpė buvusi panevėžietė.
Ilgainiui subrendo ir tikslas Londone įsigyti namus, kas, pabrėžė lietuvė, nėra lengva, reikia daug ir sunkiai dirbti, o iš pradžių tai išvis atrodė nepasiekiama svajonė.
Idėją padiktavo draugių klausimai
Ilgainiui, jau ištekėjusi, Giedrė nutarė imtis ir kiek kitokios veiklos. Juolab netilpo savo kailyje neišnaudodama visų savo kūrybinių galių ir meilės vaikams.
„Per draugių susitikimus Londone žaisdavau su jų vaikais. Aš beprotiškai myliu vaikus. Manau, kad tai yra pašaukimas“, – apie savo tolesnį pedagoginį kelią svetur pradėjo pasakoti Giedrė.
Draugės ir pažįstami Londone, pastebėję tokią jos trauką prie mažųjų, pradėjo klausinėti, ar ji galėtų pamokyti, pabūti su jų atžalomis, su jais padainuoti lietuviškų dainelių.
Tai ir įskėlė mintį G. Kurlinskaitei kurti lietuvišką mokyklėlę. Giedrė gerai suprato tėvų norą puoselėti savo mažųjų lietuviškumą. Juolab lietuviai vaikai, netgi susitikę su kitu lietuviu vaiku, yra linkę žaisdami kalbėti angliškai. Giedrė svarsto, kad taip greičiausiai yra todėl, kad yra įpratę su bendraamžiais kalbėti anglų kalba mokykloje.
„Su mama ir tėčiu kalba lietuviškai, kai kurie – labai gerai, kai kurie – laužyta lietuvių kalba, bet šneka. O su bendraamžiais – angliškai“, – apibrėžė pedagogė.
Giedrė sako, kad ypač jai artimi tie vaikai, kurie gyvenime gavo ne tiek daug. Nemažai tokių mažųjų ji sutiko dar mokydamasi mokykloje Panevėžyje, kurią lankė ir vaikų namų auklėtiniai. Ji pasidžiaugė, kad jai pasiekti to, ko pasiekė, padėjo mokslai ir laisvalaikio veikla – šokiai ir sportas. Deja, apgailestauja ji, ne visi vaikystės draugai nuėjo panašiu keliu.
„Kadangi augau ne auksinėje aplinkoje – mačiau įvairių šeimų ir visokių likimų, visuomet noriu daryti kažką daugiau. Šiemet padovanosiu vienam vaikui stipendiją lankyti mūsų mokyklėlę nemokamai. Bet tėveliai turės parašyti motyvacinį laišką, kodėl jiems tai svarbu. Man pačiai yra labai svarbu padėti ir likimo mažiau mylimiems vaikams. Esu labai jautri šiuo klausimu. Jaučiu beprotišką meilę vaikams. Maži žmonės man yra viskas“, – pasakojo Giedrė.
Garsas sklido iš lūpų į lūpas
Kai su vyru susidėliojo planą steigti lietuvišką mokyklėlę, pradėjo dairytis vietos. Londone jau buvo lituanistinių mokyklų, bet didžiuliame mieste – dideli atstumai, tad tėvams nuvežti savo atžalą užtrunka bent porą valandų. Ji pamena, kad teko apskambinti per šimtą įstaigų, kurios galėjo suteikti tinkamą plotą lavinti vaikus.
Prieš trejus metus Giedrė įkūrė mokyklą Vimbldone, tiesa, startą sustabdė COVID-19. Tačiau pedagogė veltui laiko neleido – kūrė ugdomąją medžiagą.
„Pradžia buvo varginanti. Bet viskas įsibėgėjo, atėjo pirmieji vaikučiai. Kai paviešinau nuotraukų iš atidarymo, sulaukiau žinučių: Giedre, ir mes norime lankyti. Teko surengti tris atidarymus“, – dabar šypsosi mokyklos „Pupa“ steigėja.
Garsas apie pirmąją mokyklėlę Vimbldone pasklido akimirksniu – po mėnesio prisijungė dar septyni vaikai, po kurio laiko – dar antra tiek. Veiklą vėl buvo pristabdęs antrasis karantinas, Giedrė tuomet pamokas perkėlė į internetą, jas vedė nemokamai, kad išlaikytų mokinius.
Ilgainiui Giedrei teko tapti dar lankstesnei. Kadangi dalis vaikų atvykdavo iš gana toli, ji susirado patalpas, patogesnes vaikams. Sėdusi ant dviračio apriedėjo apylinkes ir surado vietą pamokoms bibliotekoje.
„Ten netoliese yra lietuviškų produktų parduotuvė, o tai ženklas, kad čia įsikūrę daug lietuvių“, – kalbėdama apie padalinio vietą, šypsojosi Giedrė.
Šiemet ji atidarė trečią padalinį, greta naujųjų savo namų. Čia pamokos vyksta pirmadieniais, Giedrė susikrovusi lagaminą į mokyklą nueina pėsčiomis.
Iš viso dabar ji moko per 70 vaikų. Tačiau akivaizdu, kad gretos dar išaugs – mokytoja sulaukė naujų užklausų. „Pupą“ lanko vaikai nuo dvejų iki penkiolikos metų. Mokytoja pastebi, kad kuo vaikai vyresni, tuo sunkiau juos pritraukti, juolab vyresniųjų laukia egzaminai angliškoje mokykloje, tad dažnas nori susitelkti į juos ir skiria mažiau dėmesio lietuvių kalbos pamokoms ar kitiems užsiėmimams. Tačiau, džiaugiasi Giedrė, ji užsiaugina sau mokinius – tie, kurie pradėjo lankyti „Pupą“ mažesni, lieka ir paūgėję. O viena penkiolikmetė tapo netgi mokytojos pagalbininke. Giedrė tikra, kad iš tos mergaitės ateityje išaugs mokytoja.
„Ugdyti užsienio lietuvių vaikų širdelėse lietuvybę ir mokyti lietuvių kalbos, – toks mūsų tikslas. Mums tai atrodo savaime suprantami dalykai, bet kai gyveni užsienyje, taip nėra, reikia vaikams padėti. Tarkime, vos du mano vaikučiai žinojo, kas yra Užgavėnės, kas ta Morė. O iš kur jiems žinoti? Bet kai sužinojo, Užgavėnių šventimas tapo hitu, net mano draugai britai klausinėja, ar šiemet rengsime Užgavėnes“, – juokėsi lietuvė mokytoja.
Dar vienas svarbus tikslas yra tai, kad vaikai susirastų lietuvių draugų.
Rinkdama mokyklai pavadinimą G. Kurlinskaitė norėjo, kad tai būtų skambu, linksma, trumpa, lengvai įsimenama. Taip į galvą atėjo smagi „Telebimbam“ dainelė apie pupą.
„Ją moka dauguma vaikų. Ir ambasadorius su mumis yra pagal ją šokęs. „Tai gerai gerai, kad aš tave turiu – pupą, pupą“. O ir kitose dainelėse „pupa“ kartojasi. Kad ir „Aa, pupą, kas tą pupą supa“, „Augo žirnis ir pupa“. Kartais vaikai mano, kad ir mano vardas ne Giedrė, o Pupa“, – šypsodamasi ir dainuodama paaiškino G. Kurlinskaitė.
Vaikai užantyje nešė knygas
Kadaise ji baigė geografijos mokytojos studijas. Per šiuos mokslus daug dėmesio buvo skiriama vaikų psichologijai, pedagogikai, didaktikai. Tai ir sukalė pagrindus jai vaikus mokyti visai kitų dalykų nei geografiją.
„Tarkime, lietuvių kalbą visuomet mėgau. Žinoma, kartais panevėžiuoju, bet lietuvių kalba man labai gerai sekėsi. Ir žinau, kodėl. Mūsų šeimoje skaityti laikraščius buvo viskas. Tiesiog turėjome priklausomybę nuo skaitymo. Prieš pamokas visuomet skaitydavau laikraščius“, – kalbėjo mokytoja, kurios senelis kadaise buvo ištremtas už draudžiamos lietuviškos spaudos laikymą.
Savo mokykloje ji nevengia liūdnų temų. Tarkime, šiemet daug su vaikais kalbėjo apie tremtį, apie spaudos draudimą, slaptąją mokyklą.
„Vaikams buvo ir skaudu, ir įdomu. Dabar jie dar labiau didžiuojasi būdami lietuviai. Kalbėjomės ir apie knygnešius, su mažiukais bandėme pajusti, ką reiškia nešti knygas užantyje arba sukrautas į pagalvės užvalkalą. O kur dar slapta mokykla?“ – kaip įvairina ugdymo turinį, pasakojo Giedrė.
Pasak jos, tokios pamokos ir tampa didžiausia motyvacija mokytis lietuvių kalbos, puoselėti lietuviškumą. Ji pati gerai pamena savo pradinės mokyklos mokytojos ašaras, kai ši kalbėjo apie Sausio 13-osios aukas.
G. Kurlinskaitė pasitelkia ir tėvus vesdama pamokas, jie ateina papasakoti apie savo profesijas – mediko, orlaivio palydovės, karininko. Vieno vaiko mama japonė pasakojo kadaise savo tėvynėje dirbusi traukinio mašiniste. Tėtis lietuvis išvertė jos pasakojimą.
O per Mamos dieną, kai susirinkusios moterys išgirdo savo vaikus, deklamuojančius lietuviškus eilėraščius joms, „Pupoje“ nestigo ašarų.
„Pasiruošimas pamokoms – rimtas darbas. Prisiperku daug skirtingų pratybų, bet matau, kad dalis rašybos užduočių mano vaikams netiks, o štai tos – tiks. Vis nuo mokymosi atsitraukiame – tai pašokame, tai padainuojame. Pamokos turi būti įdomios. Manau, todėl ir auga mokyklėlė. Tiesiog įdedame daug darbo – ir aš, ir vyras. Būna, kad miegi vos kelias valandas“, – pasakojo Giedrė.
Mokykloje dirba aštuoni žmonės. Giedrė – vienintelė mokytoja, o likusieji – mokytojo asistentai. Vienas iš jų – Giedrės vyras. Išvedęs jųdviejų sūnų Beną pas senelius savaitgalį rytais su žmona susikrauna „pusę namų“ ir skuba į lietuvybės židiniu tapusią „Pupą“.
„Bibliotekoje, kur vedame pamokas, dirbantis sargas išvydęs mus sako: „Wow.“ Ir balionų prisipūtę atvykstame, ir dekoracijomis nešini, ir sporto inventoriumi, rudenį – medžių lapais. Mokymasis turi būti įdomus, modernus, vyresnėliams ruošiu ir interneto užduotis, kad juos pritraukčiau. Tikrai labai daug širdies įdedu.
Būna, pirmą nakties šauna mintis, kad reikia kažkokių karpinių. Sėdame ir karpome. Savaitgaliais mažai miegu“, – entuziastingai apie savo veiklą pasakoja Giedrė.
Šeimoje skamba kelios kalbos
Pačios Giedrės šeimoje skamba kelios kalbos. Su vyru Giedrė kalbasi angliškai, su vaiku bendrauja lietuviškai, tėtis sūnui lopšines dainuoja bosnių kalba, šią kalbą vaikas girdi ir taip pat Londone gyvenančių senelių iš Bosnijos namuose.
„Jie yra išgyvenę baisų karą Bosnijoje. Mano vyro tėtis pusmetį išbuvo koncentracijos stovykloje, mama manė, kad jis jau miręs. Ji į Angliją atvyko su dviem kūdikiais ir mažu krepšiu, namai Bosnijoje buvo susprogdinti. Mano vyras neturi ankstyvos vaikystės nuotraukų, negalime palyginti, kaip atrodė jis tuomet ir kaip atrodo mūsų sūnus. Jis turi nuotrauką, tik kai jau buvo dvejų metų, padarytą Raudonojo Kryžiaus“, – apie savo šeimą pasakojo Giedrė.
Turbūt dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų Rajifui taip svarbu palaikyti savo žmoną, sėjančią lietuvybę mažųjų Londono lietuvių širdyse.
