NATO viršūnių susitikime vadovų kalbas įgarsino Lietuvos vertėjai. Vienas jų – Ruslanas Skrobačas, vertęs Ukrainos prezidento kalbą. Jis atskleidžia, kaip atrodo vertimas iš vertėjų perspektyvos, kokių sunkumų kyla dirbant tokio aukšto lygio renginiuose ir ko prieš verčiant kalbą prašė Volodymyras Zelenskis.
Per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje – įtampa, bet jausmas, jog prisidedi prie istorinių akimirkų
Per NATO suvažiavimą kone daugiausia reakcijų sulaukė nuoseklieji vertimai – kai pranešėjas ir vertėjas kalba pakaitomis, pranešėjui darant pauzes; ir sinchroniniai vertimai – kai pranešėjo žodžiai verčiami tuo pat metu, kai juos pasako.
Vertėjas R. Skrobačas teigia, kad vienam vertimui reikia puikios atminties, o kitam – visiškai ją atjungti: „Kai vertimas nuoseklusis, turiu prisiminti, apie ką jūs kalbėjote, kad galėčiau atkurti lygiai taip pat. Jei vyksta sinchroninis vertimas ir pabaigoje manęs paklausite, apie ką kalbėjomės, aš pasakysiu: nežinau, nes negaliu vienu metu versti ir galvoti, apie ką jūs kalbate. Ir žmogus, ir aš kalbame tuo pat metu. Tai įsivaizduokite, kaip turiu jam įlįsti į smegenis.“
Pagrindinė vertimo žodžiu taisyklė – negalima galvoti. R. Skrobačas pabrėžia: „Jei supratau, kad nesuprantu – viskas, vertimas baigtas. Tame ir yra menas.“
Taip pat, anot vertėjo, griežtai negalima interpretuoti. Jis pasakoja, kad dėl to ypač sudėtinga versti politikų kalbas, nes reikia suprasti ne tik patį tekstą, bet ir potekstę.
„Vertėjas negali versti taip, kad jūs potekstę suprastumėte kitaip, nes tada padarysite kitokias išvadas. Kartais suvoki, kad dalyvauji procese, kai gali prisidėti ir keisti pasaulį kartu, bet visada kyla klausimas – kiek giliai nori pakeisti tą pasaulį? Gal geriau leisti žmonėms, kurie yra išrinktieji, keisti pasaulį? Vertėjas negali interpretuoti“, – sako R. Skrobačas.
Anot jo, norint išvengti interpretacijų, būtinas turtingas žodynas, nes tada žinai daugybę sąvokų ir gali parinkti žodžius, kurie atskleistų esmę.
Pasigirdus kalbų, kad per NATO viršūnių susitikimą vertimai buvo ne visai sklandūs, R. Skrobačas paaiškina, kodėl taip gali atrodyti. Viena priežasčių – kai pranešėjas kalba itin greitai: „Kartais liežuvis nebeapsiverčia. Lietuvių kalboje yra toks ypatumas, kad institucijų pavadinimai rašomi visiškai skirtingai nei kitose kalbose. Kai kas nors kalba žaibišku greičiu ir vartoja daug institucijų pavadinimų, tau reikia išklausyti iki galo, kad tą visą galą perkeltum į pradžią. Tada leidi sau interpretuoti – nevardiji ministerijų, jas trumpini: „valstybės institucijos“, „visos valstybės institucijos“ arba „dauguma valstybės institucijų“. Tai priverstinė santrauka, kai pašnekovas nesupranta, kad dirba su vertėju.“
Verčiant trikdžių gali atsirasti dėl spaudimo ir nuo jo kylančio jaudulio. Vertėjas sako, kad spaudimo per NATO suvažiavimą buvo daug: „Organizatoriai labai sureikšmino tą įvykį. Vis sakė, kaip tai svarbu, baisu ir, neduok Dieve, padaryti klaidą... Kai visi taip sako, tai žmogus dažniau ir daro tų klaidų. Niekas nesidalijo informacija, o reikalavimai labai aukšti ir įtampa didelė, kai nieko nežinai. Pabandykite pagyventi dieną, kai nežinai, kas bus po 2 min., ir nepadaryti nė vienos klaidos“, – teigia vertėjas.
Asmeninis Zelenskio įpareigojimas vertėjui: „Man labai svarbu, kad išverstumėte būtent taip, kaip jūsų tekste parašyta“
Vienas svarbiausių R. Skrobačo darbų per NATO viršūnių susitikimą – versti Ukrainos prezidento V. Zelenskio kalbą. Jis atskleidžia, kad dažnai vertėjai, jei ir gauna tekstą, tai likus minutei iki pačios kalbos. Vertėjas užsimena, kad V. Zelenskiui buvo svarbu, kaip jo kalba bus išversta: „Klausė labai paprastai: „Ar gavote tekstą?“ Sakau: „Gavau.“ „O jau teko jį skaityti?“ Sakau: „Dar ne.“ Dar pasakė: „Man labai labai svarbu, kad išverstumėte būtent taip, kaip jūsų tekste parašyta.“ Ir tave dar labiau įpareigoja. Kai taip įpareigoja, pradedi žiūrėti kiekvieną sakinį ir tada didesnė tikimybė padaryti klaidų.“
Jei kyla įtarimų, kad vertėjas išvertė netinkamai, vertimą analizuoja ekspertai. Pagal nustatytą koeficientą 10 proc. vertimo gali neatitikti, tačiau R. Skrobačas sako, kad pats sau yra didžiausias kritikas ir Ukrainos prezidento kalbos vertimą vertina kritiškai: „Aš asmeniškai likau nepatenkintas. Mano geriausia kritikė – sesė – pasakė: „Iš principo gerai, bet keliose vietose vietoj moteriškosios giminės pavartojai vyriškąją.“ Kartais taip būna. Pavyzdžiui, gali pamiršti žodį „krepšys“, o tau galvoje tik „tašė“. Tai arba išbrauki ir praleidi visą gabalą, arba pasakai „tašė“ ir galvoji: amen, kas bus, tas bus. Pasakai „tašė“ ir važiuojam toliau. Man visada viskas blogai. Bet manau, kad jei blogai – tu gyvas, nes nori tobulėti. Būtent tame vertime man patiko emociniai plojimai. Tada ramu, nes viską nunešei. Plojo daug, vadinasi, gerai. Svarbiausia, kad išpildžiau pranešėjo norą – nė vieno sakinio neiškraipyti, nė vieno žodžio nepraleisti.“
