Ekspertai kritikuoja Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovo Audriaus Valotkos pasisakymą dėl dvikalbių lentelių Bieliškių ir Ažulaukės kaimuose. LRT.lt pašnekovai tvirtina, kad A. Valotka peržengė vadovo kompetencijas. VKI viršininkas pareiškė, kad Vilniaus kraštas „yra lenkų okupacinė zona, kurioje vyko lietuvių polonizacija“, ir prilygino regioną Donbasui Ukrainoje.
Šį straipsnį galite skaityti ir lenkų kalba.
Lietuvos istorijos instituto direktorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Alvydas Nikžentaitis pokalbyje su LRT.lt pripažįsta, kad su panašiais pareiškimais jam teko susidurti prieš kelis dešimtmečius.
„Tada jie buvo labai populiarūs. Dabar tokius teiginius paprastai kartoja užkietėję bukagalviai, kurie neskaito knygų, arba žmonės, kurie bando dirbtinai kurstyti tam tikras įtampas. Šiuo atveju, manau, kad VKI viršininkui derėtų paskaityti istorikų darbus, juose vis dažniau terminą „polonizacija“ keičia „akultūracija“. Jis reiškia savanorišką perėjimą prie lenkų kalbos niekam neverčiant.
Didžioji dauguma vietovardžių lenkišką formą įgavo iki vadinamosios Vilniaus krašto okupacijos ir yra akultūracijos procesų pasekmė. Teigti, kad šie pavadinimai žymi kažkokią Lenkijos okupacijos zoną, yra mažų mažiausiai nekorektiška. Tai yra gana sudėtingų procesų dalis“, – teigia istorikas.
Šiuo atveju, manau, kad VKI viršininkui derėtų paskaityti istorikų darbus, juose vis dažniau terminą „polonizacija“ keičia „akultūracija“. Jis reiškia savanorišką perėjimą prie lenkų kalbos niekam neverčiant.
A. Nikžentaitis
Pasak jo, klausimas dėl dvikalbių užrašų lentelių yra subrendęs rimtesnei diskusijai.
„Kitas dalykas, taip pat akivaizdus, yra tai, kad klausimas dėl dvikalbių užrašų jau yra subrendęs rimtesnei diskusijai. Mes, panašiai kaip ir su pavardžių rašymu, susiduriame su situacija, kai teisinis reglamentavimas neatitinka tikrosios padėties. Jei pažiūrėsite į Vilniaus rajone kursuojančių autobusų vietovių pavadinimus, suprasite, kad jau dešimtmetį yra įprasta rašyti juos lenkiška ir lietuviška forma“, – pastebi A. Nikžentaitis.
Labai lengva švaistytis tokiais terminais kaip „okupacija“, kai reiškinys yra žymiai sudėtingesnis.
A. Nikžentaitis
Pašnekovas mano, kad pati situacija nėra normali.
„Lietuvos politikai galėtų atsižvelgdami į vietos gyventojų nuomonę reglamentuoti šį klausimą, kaip tai yra padariusi ne viena Europos Sąjungos (ES) šalis. Dvikalbius pavadinimus vertinu toli gražu ne kaip Lenkijos okupacijos faktą, o kaip sudėtingos Lietuvos istorijos liudijimą“, – komentuoja istorikas.
„Labai lengva švaistytis tokiais terminais kaip „okupacija“, kai reiškinys yra žymiai sudėtingesnis. Taip, Józefas Piłsudskis 1920 m. klasta užėmė Vilniaus kraštą. Tada jis vadovavosi etniniais sumetimais. Lietuviai, pretenduodami į Vilnių, vadovavosi istoriniais argumentais. Tuo metu jie buvo laikomi lygiaverčiais. Turime susitaikyti, kad 20 a. pr. situacija buvo žymiai sudėtingesnė. Deja, tačiau reikia pripažinti, kad abi pusės – tiek lietuvių, tiek lenkų – yra iš dalies teisios, o kartu iš dalies neteisios. Todėl prilyginti Vilniaus kraštą okupuotoms teritorijoms Ukrainoje gali tik absoliutus bukagalvis“, – tikina pašnekovas.
Todėl prilyginti Vilniaus kraštą okupuotoms teritorijoms Ukrainoje gali tik absoliutus bukagalvis
A. Nikžentaitis
A. Nikžentaitis aiškina, kad naratyvas vis dar yra labai stiprus lietuvių tautinėje savimonėje.
„Mano galva, visus taškus ant „i“ sudėliotų platesnė diskusija visuomenėje, pirmiausiai atsižvelgiant į vietos gyventojų nuomonę. Dėl savo simbolinės, o ne praktinės reikšmės tai yra labai jautrus klausimas. Nedrįsčiau prognozuoti diskusijos baigties, tačiau galimas daiktas, turint omenyje ir dabartinių santykių su Lenkija bendrą toną, kad teisinis reglamentavimas sukeltų lygiai tokias pačias audras, kaip ir kelių raidžių asmens dokumentuose įteisinimas. Seimo priimti nutarimai dėl pavardžių rašybos parodė, kad visuomenei klausimas ne toks jau ir svarbus“, – pastebi istorikas.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto politologas Andžejus Pukšto primena, kad dvikalbių lentelių klausimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose nėra naujas.
„Dėl to jau anksčiau kildavo konfliktų tarp VKI ir savivaldybių. Man atrodo, kad pagrindinė nesutarimų priežastis – konkretaus teisinio reguliavimo nebuvimas. Teisingumo ministerija rengia Tautinių mažumų įstatymą, bet jo vis dar nėra, todėl dvikalbių lentelių problema pakibo ore. Verta atkreipti dėmesį, kad tokios lentelės nėra dažnos kituose Lietuvos regionuose. Vilniaus krašte jie yra ne administracinio ar informacinio, o tik dekoratyvinio pobūdžio. Vilniaus rajono savivaldybės taryba nepatvirtino atskiro reglamento, kuris teigtų, kad nuo šiol savivaldybės teritorijoje visi pavadinimai privalo būti dvikalbiai“, – pabrėžia politologas.
A. Pukšto tvirtina, kad dauguma lietuvių tokiems užrašams nepritaria, nepaisant to, kad tai yra visos Europos praktika.
„Lenkijoje, lietuvių gyvenamosiose vietovėse, Opolės regione, taip pat Rumunijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje ir Šiaurės Italijoje, taip pat baskų gyvenamosiose teritorijose dvikalbystė ir net trikalbystė yra įprasta. Lietuvoje savo ruožtu pastebima disproporcija, kai užrašai ir vėl yra priimami labai priešiškai“, – priduria jis.
Pašnekovas prognozuoja, kad dvikalbiai užrašai Bieliškėse ir Ažulaukėje bus likviduoti.
„Teismas tikriausiai bus palankesnis VKI. Toks sprendimas gali paskatinti Teisingumo ministeriją sparčiau parengti Tautinių mažumų įstatymą. Tačiau tai tolima ateitis. Viena vertus, Vilniaus rajono savivaldybė pagrįstai remiasi Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Lietuva ją ratifikavo, bet kadangi atskiro teisės akto nėra, ratifikacija kabo ore“, – apgailestauja A. Pukšto.
„Šioje situacijoje nėra taip, kad kas nors nežinos, kokia tai gatvė ir miestelis, todėl neras reikiamo adreso. Tai emocinis ir politinis ginčas. Europoje dvikalbiai užrašai yra vertinami teigiamai. Lietuvoje tai laikoma pasikėsinimu į valstybės saugumo pagrindus“, – tęsia jis.
A. Pukšto atkreipia dėmesį, kad A. Valotka savo pareiškimu peržengė savo kompetencijų lygį.
„Vertinimą gali pateikti istorikas, kultūrologas. Valotkos išvados nėra VKI vadovo darbo dalis. Juk turime ir švietimo bei kultūros ministrus. Valotkos politiniai komentarai visiškai ne vietoje, nes jis nekalbėjo kaip privatus asmuo. Šią situaciją turėtų įvertinti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija“, – mano Kauno Vytauto Didžiojo universiteto politologas.
Tai emocinis ir politinis ginčas. Europoje dvikalbiai užrašai yra vertinami teigiamai. Lietuvoje tai laikoma pasikėsinimu į valstybės saugumo pagrindus.
A. Pukšto
LRT.lt primena, kad ginčas tarp savivaldybės ir Kalbos inspekcijos kilo po to, kai VKI įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybę pašalinti prie Bieliškės ir Ažulaukės kaimų esančius lenkiškus užrašus „Bieliszki“ ir „Orzełówka“. VKI vadovas A. Valotka sako, kad šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus. Ketvirtadienį Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius raštu kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Violetą Meiliūnaitę, prašydamas įvertinti VKI vadovo pasisakymus. Penktadienį paaiškėjo, kad Lietuvos administracinių ginčų komisija nusprendė, jog VKI nurodymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
