Vos prieš mėnesį tėvą palaidojęs Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų mažosios bazilikos rektorius Gediminas Jankūnas tuomet, atsisveikindamas su brangiu žmogumi, išmoko pamoką, nuo kurios dažnas pasprunkame leisdami gyvenimo lėksmui mus pasiglemžti. Jis sako tiesos ieškantis ne su kirviu, o su meile. Šiose paieškose jam padeda ir humoro jausmas, ir armonika.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
G. Jankūną galima vadinti ir Krekenavos parapijos klebonu, ir Upytės bei Vadaktėlių bažnyčios administratoriumi, ir Panevėžio apskrities policijos ar „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės kapelionu.
Nors ir Panevėžyje augęs, bet kaimo ritmu – su arkliukais, karvėmis ir šienu – gyvenęs G. Jankūnas vaikystėje visą meną ir visą džiaugsmą surasdavo bažnyčioje, todėl ir dėl pasirinkimo jam dvejonių nekilo. Išsilavinimą įgijęs Amerikoje jis užutėkį rado savo tėvų krašte – Panevėžio rajone. Tiesa, panevėžietišką šneką smarkiai pakeitė tiek Amerika, tiek studijos Kaune. Kaip kad jo teta Pranutė pasakytų, kalba lyg iš televizoriaus.
– Ar sunkus kunigo, ganytojo darbas? – LRT.lt paklausė G. Jankūno.
– O koks darbas yra lengvas? Turbūt sunkus yra tik darbas, kuris nesusijęs su žmogaus pašaukimu ir tam tikrais jo duomenimis, kuriuos Dievas yra davęs. Jei darai ką nors prieš savo prigimtį, tuomet yra be galo sunku dirbti. Bet jei darbas atspindi Dievo duotas dovanas, tuomet dirbti nėra sunku. Svarbu būti savo vėžėse, savame kailyje. Tuomet jautiesi it žuvis vandenyje. Bet, žinoma, ne iškart tai nutinka.
Aš 40 metų turėjau laimę turėti tėvus. Ir likusį gyvenimą turėsiu laimę turėti žinojimą, kad turėjau tėvus.
G. Jankūnas
Neretai įsivaizduoji, kokia būsianti kunigystė, koks aš pats būsiąs toje kunigystėje, o realybė būna kitokia. Bet jau 20-i metai esu kunigas, palengva viskas pradeda nusistovėti, turbūt ir bendruomenė atpažįsta dvasininko tapatybę manyje. Jaučiu tai iš to, ko jie klausia, dėl ko konsultuojasi. O ir pats augu per tas patirtis, per metus, per susitikimus su žmonėmis.
– O kokia yra jūsų bendruomenė?
– Bendruomenė tai žmogaus susitikimas su žmonėmis. Antai mudu susitikome, ir tai jau bendruomenė. Drauge tai yra ir santykis, kurį kuriame vienas su kitu – ar jis pagarbos pripildytas, ar susižavėjimo, ar dėmesio, ar pavydo, ar nepasitikėjimo.
Tie žmonės, kurie supa, nebūtinai yra tikintys. Arba gali būti tikintys, bet bažnyčios nelankantys, nepraktikuojantys. Bet vien tas faktas, kad gyveni su jais drauge, tave padaro formaliu ar neformaliu bendruomenės nariu. Yra tam tikra atsakomybė vienas kitam. O ji kyla iš to, kad vienas kitą matome, stebime ir suvokiame nesantys it Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje.
O bažnytinė bendruomenė yra ta, kuri tai susitikimo vietai įsipareigoja. Dalį įsipareigojusių žmonių matai kiekvieną sekmadienį, juos matai, kai tau reikia, esi jiems prieinamas ir kai jiems reikia. Bet yra kita dalis žmonių, kurie į bažnyčią žiūri kaip į įstaigą pagal poreikį, jie ateina gauti tam tikrų paslaugų. Vieni ieško nusiraminimo, kiti – kokio sakramento. Gavę padėkoja, pagal galimybes atsidėkoja, bet paskui nebelabai rūpi, kaip toliau tęsiame tą savo kasdienybę.
Juokauju, kad kai kam mes esame parduotuvė ar vaistinė, be ko negalime išsiversti. O kai kam esame paštas arba automobilių servisas, be ko galima išsiversti.
– Iš to, ką apie jus teko girdėti prieš mudviejų pokalbį, akivaizdu, kad kelių miestelių bendruomenės jus laiko savu, ne tuo, į kurį žvelgia baugščiai, o tuo, kuris ne tik jų sielas gano, bet ir stačia galva neria į šventes dainuoti, armonika pagroti, muges surengti.
– Turbūt turiu pasakyti, kad man tiesiog patinka žmonės. Mėgstu būti su žmonėmis. Taip, žinoma, kartais aš ir apsinuodiju žmonėmis, ypač sekmadienį, kai ir krikštynos, ir santuokos, ir metinės, ir jubiliejus, ir Mišios Upytėje, kur per savaitę susikaupė vienokių iššūkių ir klausimų, tuomet turi persiorientuoti prie Krekenavos, kur kitos nuotaikos. Tuomet antroje sekmadienio pusėje galiu pasakyti nenorintis nei matyti, nei girdėti. Žinoma, jei gali sau tai leisti. Kartais juk žmonėms ir tuomet kyla svarbių poreikių, kuriuos turi spręsti.
Juokauju, kad kai kam mes esame parduotuvė ar vaistinė, be ko negalime išsiversti. O kai kam esame paštas arba automobilių servisas, be ko galima išsiversti.
G. Jankūnas
Bet mano natūra tokia – mėgstu žmones. O tuomet save pozicionuoji. Ar kaip autoritetą, kuris iškyla virš visų? Tai nelabai tinkamas būdas šiais laikais. Šiais laikais iš esmės nelabai mėgstame autoritetų. Užaugo karta, kuri jų nelabai nei pažįsta, nei pripažįsta. Tad pagarbą turime užsitarnauti ne pareigomis, o asmeniniu santykiu. Juk pasirenkame, ar norime eiti pas tą gydytoją, pardavėją, ar pas kitą, taip pat yra ir dėl kunigo.
Žmonės juk jaučia, ar esi jiems dėmesingas, ar juos myli.
– Kaip jūsų rankose atsirado armonika?
– Išgirdau, kad Upytės tradicinių amatų centre Stanislovas Sargautas... Ai, pasakiau labai mandrai. Taigi sužinojau, kad Stasiukas iš „Raskilos“ yra priimtas būti meno vadovu ir duoda tradicinio muzikavimo pamokas tiems, kas nori. Stasiuką pažinojau, man liaudiška muzika patinka. Armoniką buvau laikęs rankose būdamas vaikas, bet groti nemokėjau, nors muzikos mokyklą esu lankęs – mama to norėjo. Tad man buvo puiki proga išbandyti instrumentą. Be to, turėjau kitą svarbų motyvą – norėjau padrąsinti Upytės parapijoje gyvenančius žmones šia galimybe pasinaudoti. Nereikia tapti muzikais, bet tiesiog dėl galimybės išeiti į žmones.
Kai nuvažiavau, pamačiau ūkvedį Virgį, prisiminusį, kad kadaise akordeonu grojo, vadovę Aušrą, mėginančią groti su armonika. Aš buvau trečias. Virgis ir toliau groja, Aušra vis dar mokosi, o aš buvau įnikęs, neblogai sekėsi, ketverius metus iš širdies repetavau, bet dabar jau mažiau muzikuoju. Bet galėdamas visuomet prie jų prisidedu. Tai puiki proga pabūti bendruomenėje, kuri apie mane galvoja ir kaip apie žmogų. Tokia puiki proga pabūti žmogumi.
– Nekalbate panevėžietiškai. Iš kur atkakote į šią bendruomenę?
– Esu grynų gryniausias panevėžietis iš Rožyno. Mano tėvai – iš Pabiržės, Biržų krašto. Bet savo tartį esu susigadinęs – turbūt aštuoneri metai JAV uždėjo savo antspaudą. Bet kai daugiau laiko praleidžiu su tarmiuojančiu žmogumi, ir mano kalboje galima girdėti panevėžiavimą. Ir su tėveliais tarmiškai kalbėdavau.
Štai mano amžiną atilsį tetos Pranutės nuotrauka. Pas ją Medeikiuose mano vasaros bėgdavo. Kai mokydamasis seminarijoje nuvažiuodavau jos aplankyti, ji man sakydavo: tu kalbi kaip iš televizoriaus. Po kokių dviejų savaičių atostogų, kai visi iš visur suvažiuodavome į seminariją, kokią savaitę įvairiausiomis tarmėmis kalbėdavome, kol grįždavome prie televizinės kalbos.
Mano tėvai, nors gyveno mieste, neturėjo sąlyčio su miestu. Visus savaitgalius važiuodavome pas mano tetą Pranutę. Ir ten buvo kaimo gyvenimas su arkliukais, šienu, bulvėmis, karvėmis. Nei mes į teatrą, nei į kavinę ėjome. Net į Panevėžio turgų neidavome – paršiukus pirkdavome Pasvalio turguje, pakeliui pas tetą.
Kalbėdamas kartais bijau ir susipainioti. Dirbau Kupiškyje, ten sava tartis. Dirbau Zarasų krašte, ten irgi sava tartis.
– O kaip tas berniukas iš kaimo, kur arkliukai, šienas, pasirinko kunigystę, o paskui ir iki Amerikos palėkė?
– Mano tėvai kilę iš kaimo, niekada su juo ryšio ir neprarado. Tėtis buvo ir eigulys. Visas grožis, visas menas būdavo apsilankymas bažnyčioje, o lankydavomės kiekvieną sekmadienį. O ten liturginis laikas, Betliejus, vargonai, kunigų drabužiai man darydavo įspūdį, lyg persikeldavau į kitą pasaulį.
Ir mano tėvų pagarba kunigams buvo didžiulė, nors giminėje kunigų neturėjome, tik tolimas giminaitis, devintas vanduo nuo kisieliaus, buvo kunigas, bet su juo nebendravome.
Paskui mane pakvietė patarnauti. Patarnauji baltu drabužėliu, tad vėl kitoks pasaulis. Ir tame pasaulyje, nors šiandien mes girdime yra visokių piktnaudžiavimo atvejų (jų buvo, yra ir turbūt bus), bet mano atžvilgiu nebuvo. Tad jaučiausi ir kunigų gerbiamas. Patarnaudamas jaučiausi naudingas.
Kai pakviesdavo procesijoje kokį krepšelį ar vėliavytę panešti, jausdavausi išskirtinis. Man sarmata nebuvo. Man patiko. Vėliau prasidėjo ieškojimai, o kas yra šio pasaulio tiesa, o kodėl suaugusieji viena sako, o kita daro. O kaip gyventi su savo ar kitų klaida ar kalte? Tuos atsakymus per tikėjimą gaudavau, mane jie tenkino. Manau, kad nelabai kitos alternatyvos jiems ir yra. Tad natūraliai į kunigystę ir atėjau.
Antraip galėtume palikti kunigus prastai apmokamais kultūrinio paveldo prižiūrėtojais, šventorių šienautojais, stogų dengėjais, bet ne dvasininkais.
G. Jankūnas
Kai mokiausi kunigų seminarijoje, Valdas Adamkus tapo Lietuvos prezidentu. Jo pasveikinti iš Čikagos atvyko kardinolu tapęs dabar jau amžiną atilsį Francy George'as. Jis susitiko su Lietuvos vyskupais. Vyskupas Norvila buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius. F. George`as pasigyrė turintis Čikagoje tarptautinę seminariją, kur mokosi kunigai iš 26 pasaulio valstybių 46 kalbomis. Jis pasakė skiriantis dvi stipendijas Lietuvos seminaristams. Aš tapau vienu iš tų dviejų. Ne todėl, kad buvau labai protingas ar šventas. Tiesiog jau ir tuo metu mažėjo stojančiųjų į seminariją. O ir ne visi Lietuvos vyskupai su šiuo pasiūlymu sutiko, manė, kad išvažiavusį į Ameriką seminaristą sugundys, buvo justi nepasitikėjimas Vakarų bažnyčia. O Panevėžio vyskupas Preikšas pagalvojo: kodėl ne? Taip ir išvykau studijuoti teologijos.
Po ketverių metų grįžau ir buvau įšventintas į kunigus. Seminarija norėjo, kad tęsčiau studijas ir gaučiau licenciatą – tokį bažnytinį magistrą. Tad grįžau į Čikagą mokytis. Po to grįžau į Lietuvą, nors ir siūlė likti doktorantūroje. Nemačiau savęs akademiku. Norėjau pastoracijos.
Po poros metų vis dėlto išvykau tapti akademiku.
Grįžęs dėsčiau Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete. Kai prasidėjo bazilikos remonto darbai, kurie tęsėsi su COVID-19 iššūkiais, atsiprašiau, kad nebegaliu važinėti. Nervai nuo buitinių, ūkinių detalių buvo pavargę, nebepavykdavo susitelkti ties akademine mintimi.
Bet savo parapijiečiams kiekvieną trečiadienį dėstau Šventojo Rašto studijas. Gegužę baigėme mokslus, vėl susirinksime rugsėjį. Taigi galiu parodyti visą savo išmonę, rasti būdą akademinį turinį pristatyti gyvenimo kalba.
– Kalbamės jūsų namuose, mus supa jūsų tėvų nuotraukos. Prieš mėnesį palaidojote savo tėtį. Kaip išgyvenate šį laiką?
– Tai buvo laikas, kurį dauguma mūsų, jei dar neišgyvenome, turėsime išgyventi. Gyvenimo ratas sukasi. Teisingiausia, kai vaikai laidoja tėvus, o ne atvirkščiai. Mano atveju įvyko taip, kaip tarsi ir turėtų įvykti. Prieš trejus metus labai netikėtai, staigiai mirė mano mama – be jokių ligoninių. Tie treji metai su tėčiu buvo supratimas, kad einame į tą pusę ir kad turime kitaip buitį organizuotis, kad ligos progresuoja. Mudviejų ryšys išliko iki galo.
Turėjau malonę, tokią malonę, kad per 20 kunigystės metų niekada nebuvau šalia mirštančio žmogaus. Kaip kunigas ateidavau arba per anksti, arba po visko. Nebuvau mirties momente. O su tėčiu turėjau tokią galimybę.
Jis pastaruoju metu gyveno Krekenavos globos nameliuose, visai šalia. Pasiryžau išbūti tą laiką žinodamas, kad jis jau merdi, kad paskutinės valandos eina. Supratau, kaip svarbu netgi tada, kai atrodo, kad nebereaguoja, kad nebėra bendravimo, būti šalia. Kitas dalykas – labai svarbu būti to paskutinio atodūsio momentu ir suprasti, kad tai, ko mes labiausiai bijome – mirties, šitomis aplinkybėmis nėra toks baisus dalykas. Tuomet ji būna kupina ramybės ir gražios pabaigos, o drauge – ir pradžios. Nes tai slenkstis, durys.
Mano santykis su tėvais, kai jie dar buvo abu, buvo vienoks, o kai liko tik tėtis, – kitoks. Tuos trejus metus gražiai nugyvenome. Žinodamas, kad kiekviena diena gali būti tik blogesnė, ne geresnė, kai esi 90 metų, labiau vertini ir brangini susitikimus, geriau laiką skirstai, kad paskui nesigailėtum, kad kažko nepaklausei. Man Dievulis davė proto, išminties ir galimybių, kad nesijausčiau nieko skolingas, kažko nepadaręs, nepabuvęs tuo metu, kai manęs labiausiai reikėjo. To linkėčiau visiems kitiems.
Bet supraskime, kad kiti žmonės turi savo buitį, savo šeimas, savo vaikus, darbus, gyvena toliau. Kaip užtikrinti tą kartų artumą šitokiu momentu? Turime permąstyti savo šiandienio modernaus gyvenimo prioritetus, suprasti, kad kažką turime keisti, kad tarp jų liktų vietos mylimam žmogui.
Pas tėtį labai greitai supratau svarbų dalyką. Jis sirgo Parkinsono liga, jam buvo ta ne drebulio, o lėtėjimo forma. Jei ateidavau ir žiūrėdavau į laikrodį, į telefoną, jis net nepradėdavo kalbėti su manimi, juk vaikas neturi laiko. Tada supratau, kad jį skaudinu ir sau nieko gero nepadarau. Suvokiau, kad pas tėtį turiu eiti turėdamas laiko, paskirdamas tam laiko, išjungdamas telefono garsą. Būdavo, nueinu, sėdžiu penkias ar dešimt minučių ir kai jis pamato, kad tikrai niekur neskubu, esu čia ir dabar, laukiu jo, jis pradėdavo kalbėti. Tada aš pasakau, tada jis pasako, vėl aš. Ir lygiai tą patį pusvalandį kartu pabūname, bet kai laikysena ir būsena kita, tas laikas kitoks. Tai būtų galima apibūdinti taip: pavyko susitikti.
– Žinau, kad jūsų santykis su tėvais buvo labai ypatingas nuo pat mažumės.
– Kaip tik vyksiu į globėjų šventę. Skirtą tiems žmonėms, kurie priima pareigą rūpintis ne savo vaikais. Esu paskirtas būti jų ambasadoriumi, aukoju Mišias.
Augau kūdikių namuose. O kai buvau penkerių, Jankūnai mane įsivaikino ir tapo mano tėvais. Man dabar 45-eri. Aš 40 metų turėjau laimę turėti tėvus. Ir likusį gyvenimą turėsiu laimę turėti žinojimą, kad turėjau tėvus. Tikėjimas man ir toliau dovanoja santykį su tėvais – pasikalbu su mama, su tėčiu. Jie yra, bet yra kitur ir kitaip. Taip, kaip visi būsime.
Taigi aš turiu tėvus, žinau jų vardus, turime bendros patirties. Tai yra Dievo dovana man.
Niekas nenori tiesos su kirviu, visi nori tiesos su meile. O tiesa su meile, nepasitelkiant humoro, sunkiai pasakoma.
G. Jankūnas
Jie buvo vyresnio amžiaus, o tai mano kunigystei dovanojo galimybę gerai suprasti vyresnius žmones – su visomis ligomis, su visomis manipuliacijomis kitą kartą, su savigailomis. Man daug lengviau bendrauti su vyresniais žmonėmis nei su savo bendraamžiais.
Bet bendrauju su įvairiais žmonėmis. Esu ir „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės kapelionas. Tai yra šeimų, auginančių vaikus su protine negalia, bendruomenė. Kas mėnesį juos lankydamas turiu puikią progą pasitikrinti, ar aš dar žmogus.
Visur kitur gali užsidėti kaukę, suvaidinti pozą, o ten bičiuliai tave permato kiaurai, jiems nieko nereiškia tavo titulai, drabužiai. Labai džiaugiuosi, kad turiu progą kaip inkaras panirti į tikrąjį žmogiškumą. Visuomet sakau: jūs man labiau reikalingi, nei kad aš jums.
– Jūs esate ir policijos kapelionas. Kokios pagalbos iš jūsų prireikia pareigūnams?
– Šioje sistemoje, tokioje reglamentuotoje ir svarbioje mūsų valstybingumui, ačiū Dievui, dirba ne vien dirbtinis intelektas, o gyvi žmonės. O gyvi žmonės yra kūnas ir kraujas, jie turi savo dovanas, savo trūkumus, savo iššūkius, kurie ateina iš mūsų pačių visuomenės.
Atkūrus nepriklausomybę, šioje sistemoje sudėliota, kad būtų galimybė kapelionams, dvasininkams šiek tiek pasitarnauti. Išoriškai tai galbūt vėliavų, medalių ar mašinų šventinimas, bet tai tik išorinė momentika, kurios vis mažiau ir bereikia. O ta tikroji tarnystė – tai buvimas kaip ir jų kolega, nes esi viduje, bet nesi tas, kuris sprendi, reguliuoji, prižiūri. Tu tiesiog pabūni žmogiškumo veidu ten, kur kartais santykiai yra labai reglamentuoti. Tad kartais kyla kokių nors įtampų, į kurias man šmirinėjant tais koridoriais tenka tiesiog įpulti ir priminti, kad yra ir kita tikrovė, tarkime, namų tikrovė, dieviškoji tikrovė. Nėra taip, kad būtų vien darbas ir taisyklės.
Tuomet džiaugiesi, kad esi naudingas kaip kunigas. Antraip galėtume palikti kunigus prastai apmokamais kultūrinio paveldo prižiūrėtojais, šventorių šienautojais, stogų dengėjais, bet ne dvasininkais.
– Kalbėdamas jūs dažnai šypsotės, o ir juoku prapliumpate. Humoro jausmas – stiprus jūsų palydovas?
– Humoras yra nuostabus dalykas. Tai gera priemonė nuimti įtampą ir karštį, garą. Tai, apie ką aš kalbu, tai, kam atstovauju, yra gilūs ir rimti dalykai. Ne visada esame paruošę savo protus ir širdis tokiam kiekiui gelmės ir tiesos. Tai humoras leidžia šiek tiek žaismingiau į viską pažvelgti, būti mažiau gynybiškam, atsiverti kito tiesai. Man bendraujant su žmonėmis tai leidžia užglaistyti įtampas, iškilusias tvoras, sienas.
Niekas nenori tiesos su kirviu, visi nori tiesos su meile. O tiesa su meile, nepasitelkiant humoro, sunkiai pasakoma. Tai nereiškia, kad tai tampa neberimta. Kartais mes kai kuriuos dalykus per daug rimtai pateikiame, su tokiu rimtumu kaip kirvis ar plaktukas. O galima juk kaip delnas, kaip gėlė.
Tai man irgi kunigystėje padeda, mes juk nesame vien juoda ir balta. Tad ačiū Dievui už humorą.
