„Nužudžiau savo vyrą, o kalėjimas man tapo gyvenimo mokykla, čia išmokau savivertės“, – sako Rita. O Vlada nekantraudama laukia vasaros, kai atsivers visiškos laisvės durys. „Dabar jau esu normalus žmogus“, – prataria ji, visomis išgalėmis stengusis kalėjime neapaugti šiurkštumu. Sigitas gailisi vėjais iššvaistęs metus, kai kalėjo, užuot juos skyręs tam, ką turi brangiausia, – sūnui. Rita, Vlada ir Sigitas – Panevėžio pusiaukelės namų gyventojai.
Pusiaukelės namai – atvirojo režimo įstaiga, kur nuteistieji turi galimybę dirbti, gyvena lengvesnėmis sąlygomis, tarkim, savaitgalį gali išvykti namo. Šių namų gyventojai intensyviai ruošiami gyvenimui laisvėje – gaudami didesnį atlygį gali greičiau padengti savo skolas, atnaujinti socialinius ryšius su tais žmonėmis, su kuriais bendraus laisvėje. Čia kiekvieną savaitę sudaromi grafikai, kurių šiukštu negalima pažeisti.
Pusiaukelės namai atsiveria tiems, kurie nepažeidinėjo tvarkos kalėjime. Šiuo metu čia įsikūrę 19 žmonių.
Rita: nužudžiau savo vyrą, dėkoju Dievui už kalėjimą
„Aš nužudžiau savo vyrą“, – ištarė Rita. Jai – 43-eji, pataisos namuose ji kalėjo ketverius metus, dabar – jau keli mėnesiai Pusiaukelės namuose, o kitą žiemą ji išeis į laisvę. Pas keturis vaikus ir penkis anūkus.
Kad ir kaip tai skambėtų, ji dėkinga ir pataisos, ir Pusiaukelės namams – čia, nelaisvėje, ji išmoko būti laisva.
„Jei kalbėtume apie pataisos namus, pasakyčiau, kad man tai labai daug davė. Man tai buvo didelė mokykla, kurios visą gyvenimą man reikėjo. Kalėjime, galima sakyti, atradau save. Iki tol aš buvau niekas. Patyriau be galo daug smurto, mano savivertė buvo nulinė, neturėjau savigarbos.
Būtent pataisos namuose aš pasikeičiau, ten supratau, kad nesu niekas, kad esu žmogus, esu asmenybė. Esu mama, esu dukra. Aš esu. Aš sugebu dirbti, užsidirbti. Nesu išlaikytinė, nebijau dirbti“, – apie atradimus anapus tvoros pasakojo Rita.
Jai, panevėžietei, po pataisos namų patekti būtent į Panevėžio pusiaukelės namus buvo itin svarbu. Dabar ją nuo vaikų teskiria kelios minutės kelio.
„Aš sumokėjau didžiulę kainą ir nebenoriu jos mokėti antrą kartą. Ėjau reabilitacijos kursą, man reikėjo įdėti labai daug pastangų, kad pati sau atleisčiau. Dėl visko visuomet kaltindavau tik save. Įveikti save buvo sunku, kartais atrodydavo, kad neįmanoma. Bet man pavyko. Ėjau į priekį po žingsnelį. Jei ieškai teisingo gyvenimo kelio, tu ji randi. Man padėjo ir psichologė, ir reabilitacijos vadovė“, – susimąstymą Ritos veide vis pakeisdavo šypsena.
Rita pasakojo patyrusi daug smurto, kentėjusi ir nuo pirmojo, ir nuo antrojo sutuoktinio. Smurtavo ir tėvas.
„Buvau pasiekusi ribą, kai nebegalėjau nei fiziškai, nei emociškai. Kai skauda kūną, tu žinai, kad mėlynės išnyks laikui bėgant. Bet kai skauda sielą taip, kad nebeturi nė vienos jėgos, niekas tuo nepatikės. Kūnas sugyja, o vidaus žaizdos negyja. Atrodo, išvalai vidų, bet vėl prisikaupia. Tai, ką išgyvenai, turi išverkti, kad pasijustum laisvesnis“, – pasakojo Rita.
Tik kalėjime ji sužinojo, kad santykiai gali būti ne tik tokie, kokius turėjo ji.
„Kai sužinojau, kad būna normalių santykių, labai ilgai verkiau. Klausiau savo vadovės: o ką man dabar daryti, aš juk visą gyvenimą gyvenau pragare, aš nemoku kitaip. Vadovė man pasakė: „Paleisk, gyvenk ir leisk gyventi kitiems.“ Taip ir buvo. Bet tai buvo labai sunku“, – dalijosi Rita.
Ji sako, kad buvo pasiekusi dugną, o tuomet tik du pasirinkimai – atsispirti ir kilti viršun arba jį pramušus kristi dar giliau. Antras variantas jai netiko. Juolab Rita turėjo argumentą – laisvėje jos laukiančius vaikus.
„Vaikai tapo mano atspirtimi. Ypač mažasis. Kiti jau suaugę. Iš viso turiu keturis vaikus. Ir penkis anūkus.
Ir tuomet nebijojau eiti į kalėjimą, bijojau išsiskirti su vaikais, ypač mažuoju. Mudu visuomet buvome kartu. Tai ir buvo argumentas išlikti stipriai ir siekti kitokio gyvenimo“, – pasakojo moteris.
Bijojo nueiti į kavinę, pasižymėti bilietą
„Pirmiausia tai žingsnis į laisvę. Ir labai tai jaučiu. Įkvėpusi laisvės jautiesi kaip namie“, – apie gyvenimą Pusiaukelės namuose sakė Rita.
Pusiaukelės namuose atsiveria durys į laisvę – į darbą, moteris antrus metus dirba „Iki“ prekybos tinkle, pas gydytojus, o svarbiausia – į susitikimus su artimaisiais.
„Mano darbas yra fiziškai sunkus, bet man patinka. Taip, aš pavargstu, keliuosi penktą ryto, guluosi vėlai, bet aš dirbu. Man nereikia prašyti, kad kažkas mane išlaikytų. Aš esu“, – apie užgimusį naują gyvenimą pasakojo panevėžietė.
Ji pamena, kai už gerą elgesį dar kalėdama pataisos namuose pirmą kartą išėjo į miestą.
„Aš bijojau paimti pinigus į rankas, bijojau bilietą pasižymėti, nueiti į kavinę. Bijojau to, ką žmonės daro kasdien. Nuėjau su vaiku į kavinę, bijojau atsiskaityti už picą. Tu gyveni uždaroje erdvėje ir staiga tave išleidžia.
Todėl ir reikalingi Pusiaukelės namai, kad adaptuotumeisi prie normalaus pasaulio. Juk tu esi žvėriukas, uždarytas į narvą. Tie, kas to nepatyrė, niekada nesupras. Ir duokdie, kad nepatirtų. Niekam to nelinkiu.
Bet man to reikėjo. Pataisos namai man buvo didžiulė mokykla. Dėkoju Dievui už kalėjimą“, – sakė Rita.
Laisvė prieš akis: jau esu švari
Gyvenimas Pusiaukelės namuose Ritai padėjo išsigryninti ir be kančios laukti laisvės, grįžimo į šeimą.
„Aš jau esu švari, galiu nuomotis butą, turiu darbą. Aš po truputį einu į priekį. Jaučiuosi visaverčiu žmogumi, Lietuvos piliete, kaip visi normalūs žmonės moku mokesčius.
Aš nežinau, kas būtų, jei mane į laisvę išleistų tiesiai iš kameros. Tai nėra taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti ten nebuvusiems žmonėms.
Kai atėjau į Pusiaukelę, pasakiau, kad man reikės psichologo, man praeities gyvenimas dar trukdo. O pripažinti, kad reikia pagalbos, jau yra didžiulis žingsnis. Aš to anksčiau nemokėjau. Iškentėdavau, išlaukdavau geriau, užuot pasakiusi, kad man reikia pagalbos. Būdavau nusėta mėlynėmis, skaudėdavo ir kūną, ir sielą, vis tiek šypsodavausi aplinkiniams, jiems atrodydavo, kad esu laiminga. O reikėjo rėkti, kad man blogai, kad man reikia jūsų pagalbos. O aš neišdrįsau jos paprašyti tinkamu laiku, tad atsidūriau ten, kur atsidūriau“, – apie jau suvestas sąskaitas su praeities savimi pasakojo moteris.
Atsitiesti jai padeda ir bažnyčios lankymas, ir suaugusių alkoholikų vaikų programos užsiėmimai.
„Dievas veda mane per ašaras. Bet jei aš nežinočiau, kas yra skausmas, nežinočiau, kas yra džiaugsmas. Nežinočiau, kaip būna, kai neskauda, jei nebūčiau sužinojusi, kas yra skausmas“, – sakė Rita.
Pirmas dalykas, ką ji padarysianti išėjusi iš Pusiaukelės namų, – išsinuomos butą ir pasiims sūnų iš globos namų. Tai turėtų nutikti gruodį.
Vlada: jau esu normalus žmogus
Vlada, dabar gyvenanti Pusiaukelės namuose, įkalinimo įstaigoje praleido septynerius metus. Kaip nusikalto, kad teko tiek metų praleisti už grotų, ji nelinkusi kalbėti. Tačiau dabar moteris laiminga – liko visai nedaug, kai vėl kvėpuos pilna krūtine, o ir Pusiaukelės namai – tai tarpstotė, kur dideliais kąsniais valgai normalų gyvenimą – kasdien eini į darbą, eini į parduotuvę, banką, pas gydytoją, vėl iš naujo susipažįsti su tuo gyvenimu, kuris kadaise buvo įprastas, nors per septynerius metus ir smarkiai pasikeitęs.
„Čia gyveni kaip namie. Šiuo metu gyvenu viena kambaryje. Grįžti, atsiguli, telefonu pakalbi, kryžiažodį pasprendi“, – pasakojo Vlada.
Moteris gyrė Pusiaukelės namų vadovus, socialines darbuotojas, kurios prisideda prie jos kelio į laisvę, kurios negailėdamos laiko pasikalba, iškilus įvairiems klausimams, o ir šiaip, anot Vlados, yra nuostabūs žmonės, žvelgiantys į Pusiaukelės namų gyventojus kaip į paprastus, neklijuodami etikečių.
Ji jau pusantrų metų dirba „IKI Lietuva“ logistikos centre. Moteris ten įsidarbino dar kalėdama.
„Ten vadovai taip pat nuostabūs, priėmė mus kaip savus. Galime kreiptis bet kokiu klausimu. Nei kolektyvas mus išskiria, nei vadovai, nors žino, iš kur į darbą ateinu“, – sakė Vlada.
Įsidarbindama ji nebijojo, kad bus klijuojamos etiketės, juolab turi patirties prekybos tinkle.
Pusiaukelės namuose Vlada gyvena nuo liepos vidurio.
„Čia kur kas daugiau laisvės, mes galime išeiti į parduotuvę, susitvarkyti reikalų. Gyveni kaip normalus žmogus, į miestą galime išeiti 14 valandų per savaitę, tik privalome sugrįžti laiku, turime laikytis taisyklių. Savaitgaliais galime važiuoti namo“, – apie savo kasdienybę pasakojo moteris.
Pirmiausia, persikėlusi į Pusiaukelės namus, Vlada nuskubėjo į banką susitvarkyti mokėjimo kortelės reikalų, tuomet prireikė ir drabužių, batų.
„Kadangi jau dirbau, gaudavau normalų atlyginimą. Automatiškai ir poreikių atsirado didesnių nei ten“, – savo gyvenimą kalėjime ir Pusiaukelės namuose lygino moteris.
Vlada sakė, kad pažeisti taisykles nekyla net menkiausios minties, mat tai būtų pernelyg brangi klaida – prarasti tai, ką jau turi.
„Dabar esu normalus žmogus. Taip atsitiko gyvenime ir reikėjo tai priimti. O dabar laukiu vasaros, kai išeisiu ir iš Pusiaukelės namų. Esu rami – darbą turiu, planuoju ir likti bent jau kol kas Panevėžyje“, – sakė Vlada.
Moteris galėtų dirbti ir savo gimtajame mieste, bet tuomet tektų rinktis parduotuvę, o logistikos centre, anot jos, patrauklesnės sąlygos. O jau ir įprato prie Panevėžio.
Visomis išgalėmis stengėsi neapaugti spygliais
Vlada džiaugiasi, kad jos klystkeliai nesutraukė saitų su artimaisiais.
„Pas mane atvažiuoja vaikai, tiesa, dukra gal kiek rečiau, nes ji Londone. Broliai atvažiuoja. Sūnus gyvena gimtinėje. Susitinkame, bendraujame ir su pusbroliais, tetomis. Man niekada nebuvo taip, kad su manimi artimieji nebendrautų, kaip kad būna – šeima atstumia, vaikai nusigręžia. Turiu gerą šeimą“, – pasidalijo mintimis Vlada.
Pasakodama apie šiandienos etapą ji ne itin linkusi prisiminti tai, kas nutiko prieš septynerius metus ir pirmaisiais kalėjimo metais, bet retsykiais prasprūsta to gyvenimo detalių. Bet viena aiškiai justi – moteris savo pasakojime nemini žodžių „pataisos namai“ ar „kalėjimas“.
„Nė vienas nesame apdraustas nuo to, kad taip neatsitiks. Tiesiog reikėjo išgyventi tą laikotarpį. Galbūt Dievas taip nuo dar kažko apsaugojo. Iš pradžių buvo sunku, nes reikėjo priimti tai, kad dabar būsiu toje įstaigoje. Man reikėjo save nuteikti, su tuo susitaikyti, su tuo, kad gyvensiu tokį gyvenimą. Aš kažkaip susitaikiau.
Iš pradžių tai buvo šokas man, mano psichikai. O po to susitaikai ir tiesiog gyveni turėdamas tikslą, laikydamasis taisyklių. Visuomet dirbau, stengiausi užsidirbti paskatinimų. Taip pasiekiau, kad esu čia“, – apžvelgdama Pusiaukelės namų kambarį sakė moteris.
Ji pasidžiaugė neapaugusi spygliais, netapusi šiurkštesnė kalėjime. Moteris atviravo visomis išgalėmis nuo to gynusis, kad kalėjimas neuždėtų spaudo.
„Jei nenori būti šiurkštus, vulgarus, jei nori išlikti tiesiog normaliu žmogumi, nepriimi aplinkinių. Gyveni savo gyvenimą. Eini į darbą, į biblioteką, į renginį. Tik tiek, kad yra tvora. Tu bendrauji su kolegomis, dirbau valgykloje, buvau vedėjos pavaduotoja. Savo pasaulį aplipdai tuo, kuo tu nori. Tuomet neišeini šiurkštus, kad vaikai galėtų sakyti: koks, iš kur tu čia?
Jei nori išlikti žmogumi, gyveni kitaip“, – apie savo būdą išsaugoti save pasakojo Vlada.
Ji pamena, kad vos patekusi į kalėjimą susitiko su iš ten išeinančia mergina, kuri pasakė: „Štai treji metai praėjo, net nepamačiau jų.“
„Atsisėdusi pagalvojau: ką tu kalbi, kažkokia nesąmonė. Bet aš lygiai taip pat nepamačiau tų savo septynerių metų. Jie pralėkė – žiema, vasara, žiema, vasara“, – sakė Vlada.
Ji tikra, kad išėjusi iš Pusiaukelės namų neužtrenks durų ir, kaip ir nemažai čia jau buvusių žmonių, gyvendama laisvėje ateis aplankyti šių namų darbuotojų, pasipasakoti, kaip sekasi gyventi kitur ir jau kitaip.
„Ar mieste susitikusi pasikviesiu į svečius. Čia dirba nuostabios, darbui atsidavusios moterys. Jei kas darbe nesiseka ar esi pavargęs, pasikalbės, paguos“, – apibūdino Vlada.
Sigitas: praradau daug metų, kuriuos galėjau būti su vaiku
Kėdainietis Sigitas Pusiaukelės namuose – apie du mėnesius. Čia jis atėjo iš „zonos“, kaip kad pats sakė, kur buvo apie ketverius metus. Tai buvo antrasis jo kartas kalėjime. Pirmą kalėjo aštuonerius metus.
„Pusiaukelės namai yra didelis pokytis. Tokios vietos labai gerai, čia gali socializuotis, grįžti į visuomenę. Čia jautiesi laisviau, mokaisi kitaip bendrauti su žmonėmis“, – apie tarpstote tapusius namus kalbėjo 36-erių metų vyras.
Gyvenimas kur kas laisvesnėmis nei kalėjime sąlygomis, kai įgijo teisę išeiti į miestą, jo neišgąsdino, bet, neslėpė vyras, širdis virpėjo. Kaip sakė, laisvėje kur kas daugiau spalvų, nuo kurių buvo atpratęs. Kad ir parduotuvėse.
„Gyvenimas čia dešimt balų iš dešimties. Čia niekas į mane nežiūri taip: „zekas“, sėdėjęs“, – sakė Sigitas.
Kai sėdo į kalėjimą pirmą kartą, kaip sako Sigitas, buvo didesnis „kosmosas“, prireikė pusmečio, kad viskas stotų į vėžes.
„Buvo visko labai daug, nesupranti, kas čia vyksta. O antrą kartą prisitaikiau per mėnesį. O kai atsidūriau čia, Pusiaukelės namuose, kur jau be sargybos, kur esi laisvas, išvis viskas kitaip. Čia gauni daug galimybių.
Dabar mėginu ištaisyti viską, ką esu pridaręs. Visą laiką stengiausi kalėjime nepadaryti pažeidimų, kad kuo greičiau galėčiau būti su vaiku“, – savo argumentą kuo greičiau stoti į normalią vėžę atskleidė Sigitas.
Sigitas sako pridaręs daug klaidų. Skausmingiausia, kai sėdo antrą kartą. Pirmą kartą jis buvo nuteistas vienuolikai metų už žmogžudystę, bet už gerą elgesį iš kalėjimo išėjo po aštuonerių.
„Grįžau į tą pačią aplinką ir vėl nusikaltau. Narkotikai... Gavau penkerius metus. Išeisiu po mažiau nei ketverių“, – neslėpė Sigitas.
Kai kalbėjomės su Sigitu, jis laukė komisijos sprendimo. Jei jis palankus, jam su visam atsivers ir Pusiaukelės namų durys.
„Atsisakiau tų anų draugų, nutraukiau blogus ryšius. O dabar laukia vaikas, jam šešeri“, – sakė vyras.
Šiuo metu jis dirba sunkvežimių detalių gamybos įmonėje. Keturias dienas dirba, keturios laisvos, laisvadieniai – namie su vaiku.
Jo jau laukia ir darbas gimtajame mieste. Juolab turi kelias profesijas: traktoriaus valdymas, žemės ūkio verslo vadyba, suvirinimas, gyvulininkystė.
„Būna, žmogus išeina iš kalėjimo ir nemoka gyventi laisvėje, galvoja, ai, kalėjime saugu, valgyti duoda. Padaro kokį lengvesnį nusikaltimą ir vėl važiuoja kalėti. Visuomenėje neprigyja jų šaknys.
Bet tai ne gyvenimas. Taip daug ką prarandi. Pasimokiau. Man gaila laiko, kurį praleidau kalėjime, o galėjau su vaiku praleisti. Jis manęs laukia“, – Sigito veidą, prabilus apie vaiką, nušviečia šypsena.
Savickienė: žmonės čia atšyla, pasikeičia
„Kai pas mus patenka, žmonės pasikeičia. Čia žmonės nusikrato spyglių, jei juos užsiaugino kalėjime. Kiekvienas ateina su savo žargonu, su savo aprangos stiliumi, mes gražiai pasakome, žmogus keičiasi, jis sušyla“, – pasakojo Lietuvos kalėjimų tarnybos Panevėžio kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyriausioji socialinė darbuotoja Inga Savickienė.
Ji pasakojo, kad vos atvykę iš pataisos namų žmonės skuba į banką atsidaryti sąskaitos, užsiregistruoti pas gydytoją, įsidarbina arba tęsia darbą ten, kur jau dirbo iki tol.
Kaip sakė I. Savickienė, įsidarbinti Pusiaukelės namų gyventojams nekyla keblumų. Juolab įkalinimo įstaiga yra sudariusi sutartis su darbdaviais. Bet neretai atsiveria ir kitų įmonių durys.
Dar vienas svarbus dalykas – Pusiaukelės namų darbuotojai bendrauja su savo gyventojų artimaisiais.
„Kviečiame juos užsukti, pasikalbėti. Mums svarbu, į kokią aplinką grįš nuteistieji, ar tai nebus tokios aplinkybės, dėl kurių jis vėl grįš į įkalinimo įstaigą? Taip pas mus pasikalbėti atvyksta tėvai, seserys, broliai, žmonos, vyrai, suaugę vaikai. Norime tiesiog žmogiškai pasikalbėti“, – pasakojo I. Savickienė.
Ji pasidžiaugė, kad jau išėjusieji iš Pusiaukelės namų vis užsuka pasikalbėti, paskambina ar parašo žinutę, papasakoja, kaip jiems sekasi.
„Vienam sakėme: negrįžk į savo kaimą, ten ta pati socialinė aplinka, nebus nieko gero. Jis liko, susirado darbą, išsinuomojo butą, turi sužadėtinę. Labai džiaugiuosi, kad jis mūsų paklausė, suprato, kad grįžus prošvaisčių nebus. Jis pats pasakė: „Ten visi elgiasi taip, kaip nebenoriu, visi geria, aš jau visa tai perėjau“, – pasakojo I. Savickienė.
