Diskusijoje apie karo Ukrainoje pamokas Lietuvai karybos ekspertas Deividas Šlekys ir visuomenininkas bei „Blue & Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas kritiškai apžvelgė Lietuvos planus kurti diviziją, nes reali karo patirtis rodo, jog mūšiai vyksta batalionų lygiu. Jie taip pat aptarė ir Vakarų valstybių polinkį „susilaikyti“ nuo rimtesnių veiksmų Rusijos atžvilgiu, tačiau pabrėžė, kad pokyčiai tikrai matomi.
Vilniaus NATO viršūnių susitikimas gaus karinę ir logistinę etiketę
D. Šlekys teigė, kad NATO yra karinė ir politinė organizacija, tačiau Lietuvoje dažniau akcentuojamas karinis aspektas, o Vakaruose atvirkščiai – akcentuojama politinė organizacijos paskirtis.
Akademiko teigimu, visi NATO susitikimai gauna tam tikrą etiketę, priklausomai nuo to, kokie sprendimai tuose susitikimuose būna priimami. Pasak D. Šlekio, Vilniuje įvyksiantis NATO viršūnių susitikimas gali gauti karinę ir logistinę etiketę, nes bus aptariami detalūs gynybos planai.
„Jo metu bus priimti svarbiausi sprendimai, bus daug kalbama apie Ukrainą. Bet tai, kas bus labiau liekamoji vertė, tai patvirtinti detalūs gynybos planai. Bus sutarta dėl svarbių logistinių dalykų, tikėkimės. Bet tai, kas yra jau dabar paruošta, atrodo, einama link to, kad [susitikimas – LRT.lt] bus karinis“, – sakė jis.
Anot D. Šlekio, Madrido ir Vilniaus NATO viršūnių susitikimai galėtų būti matomi kaip tandemas, kurių metu NATO atsisako taikos palaikymo naratyvo, o grįžta į gynybos politiką.
Apie NATO vidaus valstybių skirtumus užsiminė ir J. Ohmanas, kurio manymu tokios valstybės, kaip JAV, Didžioji Britanija, yra pripratusios prie karo politikos, tuo tarpu kitos valstybės renkasi laikymąsi atokiau.
„Aš manau, kad iš tikrųjų vyksta dideli pokyčiai, kalbant apie mūsų saugumo architektūrą – Europą, visų pirma, bet ir ne tik. Imkime dabar mūsų regioną – Lenkija, kuri didina [finansavimą gynybai – LRT.lt] iki 5 proc. <...> Keičiasi mūsų požiūris į saugumą, ne tik į NATO. Šalys, tose vietose, kur yra pavojus Europai, ginkluojasi ir supranta, kad nepaisant, bus NATO ar nebus, privalės būti pajėgios save ginti. Į tai įeina Lietuva, be jokios abejonės, Skandinavija ir t.t. <...> Mes jau suprantame plačiąja prasme, kad reikia ginkluotis“, – sakė jis.
Mąstymas kariniais dėmenimis
D. Šlekys kėlė klausimą, kodėl akademikai savo tyrimuose neįtraukia karinio dėmens, pvz. jeigu yra tiriamas visuomenės elgesys, rinkiminis elgesys arba institucijų raida. Anot jo, ilgą laiką vyrauja požiūris tarp akademikų, kad karas nieko gero neduoda, todėl negali prisidėti prie diskusijų apie pilietiškumą, prezidento instituciją ir pan.
„Tada gaunasi taip, kad <...> valstybių vadovai, politikai, jų patarėjai nėra išsiugdę įpročio mąstyti karinėmis tematikomis. Jiems iš karto ateina mintis teisine kategorija, ekonomine, aplinkosaugine“, – pasakojo karybos ekspertas.
Anot D. Šlekio, 2014 m. įvykiai išjudino Lietuvą taip, kad šalis modernizuotų savo kariuomenę, tačiau mąstant apie visą gynybą kariuomenės nepakanka. Pasak jo, Lietuva mažiau skyrė dėmesio žmonių įtraukimui į gynybos strategiją, o įstatymai ir pokyčiai vėlavo dėl biurokratijos ir pandemijos. Vis dėlto, jis pabrėžė, kad kariuomenė „gimė iš naujo“ 2014 m. ir skaitmenizavosi, skyrė daugiau dėmesio technologijoms.
„Tas pats „Boxeris“ – važiuojantis kompiuteris. [Boxerio – LRT.lt] vairuotojai nieko nemato savo akimis – viskas monitoriuose, viskas kompiuteriuose. Tai yra tiesiog vienas didelis kompiuteris su šarvais ir važiuojantis ant ratų. Norint tokią sistemą įvaldyti ir su ja mokytis daryti kovinį veiksmą, tu turi pakelti kariuomenės lygį į visai kitą kontekstą“, – sakė jis.
Anot J. Ohmano, 2014 m. pakurstė valstybių reakcijas ir jos laikė Rusijos agresiją blogiu, tačiau buvo laikomasi „susilaikymo“ politikos.
„Karas Europos kontekste kažkaip politikams nebuvo suvokiamas. Nebuvo suvokimo apie šitą galimybę. Nebuvo politiškai pribrendę priimti tokius sprendimus, reikėjo ilgo laiko“ – sakė jis.
D. Šlekys pridūrė, kad 2014 m. buvo ir simbolinė data – tuo metu buvo minimas Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis. Anot D. Šlekio, intelektualinė diskusija apie tai, kaip Europos valstybės ganėtinai lengvai susikirto ir konfliktas dėl vienos valstybės virto pasauliniu konfliktu, nebuvo pagrindinė priežastis, tačiau 1914 m. buvo atspirties taškas mąstysenoje, kad bandymas nestabdyti konflikto perauga į tokius karus.
„2022 m. neturėjo tokių referencinių datų. 2014 m., Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis – buvo [mąstoma – LRT.lt] „negi po šimto metų vėl į tą pačią balą? Gal atsargiai. Gal negražu, bet neskubėkime šaudyti“, – teigė D. Šlekys.
Divizijos klausimas: ar Lietuva pasiruošusi?
J. Ohmano teigimu, Lietuva nėra pasiruošusi divizijai, kurios kūrimo planai buvo ne per seniausiai paskelbti. Jo nuomone, Lietuvai divizijos nereikia ir rėmėsi karo Ukrainoje pavyzdžiu, kur kariaujama batalionų lygiu.
Pasak visuomenininko, Lietuva nėra pasiruošusi tokiam dideliam kariniui junginiui tiek artilerijos įtraukimo prasme, tiek dronų karybos prasme.
„Mes tam ne tik nepasiruošę, mums net nereikia, mano nuomone. Aišku, reikalinga kariuomenė, reikalinga kietoji dalis. Reikia įvertinti pamokas iš Ukrainos ir, aišku, iš Rusijos, kas ten vyksta, kokie pokyčiai“, – sakė jis.
D. Šlekys rėmėsi studija, kuri tyrė kaip ukrainiečių kariniai vienetai prisitaikė Bachmuto kovose. Studijoje teigiama, kad Ukraina per mėnesį praranda 10 tūkst. įvairių dronų, todėl D. Šlekys kelia klausimą, kiek Lietuva būtų pasiruošusi tokiam dronų valdymui ir koordinavimui.
„Tai jeigu Ukrainos pusė tokius skaičius turi, tai Lietuvos kariuomenė šia prasme yra akmens amžiuje, nes tokį kiekį integruoti nuo dviejų, dvidešimt, penkiasdešimt ir toliau kilometrų skrendančių [dronų – LRT.lt], juos valdyti, jų duomenis sujungti, juos gauti ir nukreipti kareiviui, kuriam reikia tų duomenų, norint atlikti veiksmą, tai čia yra [įspūdinga – LRT.lt]“, – savo pastebėjimais dalijosi karybos ekspertas.
Jis pridūrė, kad norint kurti diviziją, reikia turėti kito lygio elektroninę karybą, didelį dronų skaičių ir kito lygio gebėjimus dirbti su dronais.
