Visaginas turi atsiverti Lietuvai, Lietuva taip pat turi atsiverti Visaginui, sako šio miesto išrinktasis meras Erlandas Galaguzas. Pasak jo, bėda tai, kad neretas visaginietis vis dar prastai kalba arba išvis nekalba lietuviškai, tačiau pabrėžia, kad vis daugiau tėvų savo atžalas veda į lietuviškus darželius, taip siekdami užtikrinti lengvesnę ateitį savo vaikui.
Kad įveiktų savo konkurentę rinkimuose, E. Galaguzui prireikė trijų kartų.
Pirmasis rinkimų turas Visagine vyko kaip ir visoje Lietuvoje kovo 5 dieną, o po dviejų savaičių vykusio antrojo turo rezultatai buvo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu. Teismas tenkino antrojo turo rezultatus apskundusios Dalios Štraupaitės skundą ir įgyvendinant teismo sprendimą gegužės 7 dieną vyko pakartotinis balsavimas.
– Išrinkti merą tik iš trečio karto – retas atvejis. Kaip jautėtės prieš trečiąjį bandymą? Kaip jaučiatės dabar? – LRT.lt paklausė E. Galaguzo.
– Labai gerai, užtikrintai, džiaugiuosi, kad rezultatas net pagerėjo. O šiaip justi didžiulis nuovargis, netgi apmaudas, kad dviejuose turuose pirmavau, o teko dar ir trečią kartą visiems balsuoti, bet ne nuo manęs visa tai priklausė, ne nuo mūsų žmonių tai priklausė.
Visi artimieji yra lietuviai, ir aš pats lietuvis, o pavardę štai tokią turiu.
E. Galaguzas
– Kokio darbo imsitės pirmiausia?
– Pirmiausia reikės sustyguoti komandą, komitetus, komisijas. Reikės kalbėtis ir surasti Tarybos sekretorių, padėjėjus, mero pavaduotojus. Tai ir bus pirmas darbas.
Antras – sudėlioti koalicinę programą, prioritetus ir susitarti su Tarybos nariais dėl būsimos koalicijos.
– Jūsų laukia nelengvas darbas formuojant valdančiąją daugumą. Jūsų konkurentė rikimuose Dalia Štraupaitė jau pasakė, kad jūsų laukia sunkus darbas to siekiant, bet pabrėžė pagalių į ratus jums neketinanti kaišioti. Kaip jūs matote šią situaciją?
– Esu nusiteikęs gana pozityviai. Nėra kažkokios priešpriešos ar didelių politinių nesutarimų. Reikia sutarti dėl prioritetų, dėl darbų. Esu tvirtai nusiteikęs, kad koaliciją mes subursime.
– Kokia, jūsų manymu, yra skaudžiausia Visagino problema?
– Žinote, jų tikrai yra nemažai. Mes turime galvoti apie švietimo sistemos tobulinimą, mokytojų trūkumą pačiu artimiausiu metu. Turime aiškiai sutarti, kokius prioritetus miestas nusibrėš. Prieš ketverius metus tą supratome, tikiuosi, kad taryba nekeis savo nuomonės ir dabar. Bent jau aš tikrai ne.
Kalbame ir apie gyvenamojo fondo plėtimą ir didinimą. Problemų yra nemažai ir jas reikia spręsti. Net neabejoju, kad mums pavyks tai padaryti.
– Vadovavote ir vadovausite miestui, kuriame tautinė sudėtis yra kitokia nei kitur Lietuvoje. Justi įtampų dėl to jūsų mieste? Kokios jos?
– Taip, miestas šia prasme yra išskirtinis, reikia šiek tiek subtiliau vadovauti tokiam miestui. Tačiau, kita vertus, aš didžiuojuosi, kad miestas šiais sunkiais laikais, turiu galvoje Rusijos karą prieš Ukrainą, parodė galįs susitelkti, priimti pabėgėlius, padėti jiems, priimti vaikus į darželius ir į mokyklas, ir tai daryti geranoriškai, nesukuriant ekstremalių situacijų. Labai tuo didžiuojuosi ir tikiuosi, kad bendruomenė išliks supratinga.
Pas mus pasiliko apie 500 ukrainiečių. Iš viso buvo atvykę apie 700. Tie, kurie pasiliko, manau, gyvens ilgesnį laiką. Jie jau dirba, o ir vaikai lanko darželius ar mokyklas, eina į būrelius. Taip kad ukrainiečiai gana gerai pas mus jaučiasi, bent jau kiek pats esu asmeniškai kalbėjęs.
– Esu kalbinusi mamą, kuri guodėsi ir pyko, kad mokytoja per pamoką vaikams, tarp kurių ir ukrainiečiai, aiškino, kad tokios šalies kaip Ukraina nėra.
– Buvo tokia situacija, buvo pokalbiai su mokytoja. Tikiuosi, kad tokie dalykai nebepasikartos.
– Neseniai vaikščiojome po Visaginą, nemažai kalbėjomės su vietos žmonėmis. Tenka pripažinti, kad ne visi moka valstybinę kalbą.
– Mano vertinimu, tai nėra gera situacija, kad tiek daug visaginiečių nekalba valstybine kalba. Tačiau į tai žiūrime gana atlaidžiai, mat visi tie žmonės atvažiavo gana suaugę, jie suvažiavo vienu metu statyti Visagino, atominę elektrinę. Taip susiklostė, kad daug tų žmonių nekalba lietuviškai.
Tačiau džiugina tendencijos, kaip jaunimas, vaikai mokosi lietuvių kalbos. Ir tėvelių požiūris į lietuvių kalbą keičiasi. Turime penkis vaikų darželius, iš kurių trijuose vaikai ugdomi rusų kalba, dviejuose – lietuvių. Tuose dviejuose, kur vaikai ugdomi lietuvių kalba, vaikų daugiau nei trijuose rusakalbiuose. Rusakalbiai tėveliai savo vaikams pasirenka ugdymą lietuvių kalba. Ir dėl mokyklų panaši situacija. Tad Visagine justi poreikis integruotis į tą bendruomenę, kuri kalba valstybine kalba.
– Pamenu, prieš dešimtmetį iš dažno visaginiečio girdėjau, kad jie net nesijaučia esantys Lietuvos dalis. Dabar padėtis pasikeitusi ar išlieka buvusios situacijos fragmentų?
– Atvirai pasakysiu, kad galbūt kažkiek ir išlieka, bet matau, kaip viskas keičiasi. Pastaruosius ketverius metus buvo investicijų į kultūros sritį. Visaginas yra daugiakultūris, daugiatautis miestas. Jis turi atsiverti Lietuvai, Lietuva taip pat turi atsiverti Visaginui. Matome, kad pagrindiniai dalykai, per kuriuos galime tai padaryti, – tai kultūriniai saitai.
Šiuo metu vienas iš siekių – kad profesionali kultūra, kuri pasiekiama didžiųjų miestų gyventojams, būtų maksimaliai pasiekiama visaginiečiams. Jau jaučiame tam tikras tendencijas, kai visaginiečiai atsipalaiduoja ir atsiveria, nebelieka uždari. O tai gerai veikia integraciją, susiliejimą, skatina pojūtį, kad mes kartu su visa Lietuva.
– Kaip vertinate tai, kad savivaldybės tarybos narys Aleksandras Kločanas skaitydamas priesaiką strigo, o ir vėliau pripažino net nemokantis lietuviškai, nors Lietuvoje gyvena per 40 metų?
– Nepateisinu tokių dalykų. Manau, kad žmogus, einantis į politiką miesto lygmeniu, turėtų bent jau suprasti, galėti valstybine kalba perskaityti tarybos sprendimus, perskaityti paaiškinimus, suprasti klausimus. Vietos savivaldos įstatymą derėtų tobulinti, kad tarybos nariai privalo suprasti valstybinę kalbą.
– A. Kločanas tuomet LRT.lt sakė ir nežinąs, kam Krymas priklauso. Ką tai, jūsų akimis, rodo?
– Man čia trūksta žodžių. Dėmesį turėtų atkreipti atitinkamos institucijos.
– Jau užsiminėte, kad Visagine, kaip ir kitur Lietuvoje, aštri mokytojų stygiaus bėda. Kaip padėtis keisis ateityje? Ką darote, kad ji pagerėtų?
– Dar prieš rinkimus turėjome parengtą tarybos sprendimą. Ketiname mokėti stipendijas studentams, kurie pasirinks mokytojo specialybę. Antra, nors tai nevisiškai sutampa su siekiu pritraukti mokytojus, bet mes jau turime sprendimą, kad finansinę paskatą gaus ne tik 100 balų egzaminą išlaikęs mokinys, bet ir mokytojas, parengęs tą vaiką.
Be to, stingant specialistų, mokame finansinę paskatą tiems, kas pas mus atvyksta dirbti ir pasilieka.
Visagine justi poreikis integruotis į tą bendruomenę, kuri kalba valstybine kalba.
E. Galaguzas
Neturėsime mokytojų, jei neinvestuosime į mokymo programas. Todėl nuo vaikų darželio turime robotikos programas, integruotą mokymą pradinėse klasėse. Planuojame tai daryti ir vyresnėse klasėse.
Kadangi mes STEAM laboratorijų steigti šiuo metu negalime, nes ŠMSM jų mums nefinansuoja, einame kitokiu keliu – per „Newton Room“ programas, kur dalyvauja ir verslo kompanijos. Bendradarbiaujame su Norvegijos kompanija. Taip pat kalbamės su tarptautine kompanija įsteigti mokymo centrą vaikams, kurie domisi IT technologijomis.
– Galima pasidžiaugti, kad pernai, kai matematikos egzaminas patyrė fiasko, Visaginas spindėjo. Čia 80 proc. abiturientų išlaikė matematiką. Visaginas išlaiko tiksliųjų mokslų siekį?
– Nežinau, ar išlaiko, bet kad turime tokį siekį, tai tikrai taip. Mes norėtume ir investicijų, ir darbo vietų IT technologijų, pramonės srityse, nes Visaginas ir garsėjo, ir yra inžinerinės pakraipos miestas. Tai reikia ne tik išlaikyti, bet ir skatinti bei stiprinti.
– O žvelgiant į praeitį, kaip pasisekė visaginiečiams įsitvirtinti darbo rinkoje po pokyčių atominėje elektrinėje?
– Didžioji dalis įsitvirtino darbo rinkoje. Kažkiek specialistų išvažiavo į kitų šalių atomines elektrines, tačiau daugiausiai jų dar dirba Ignalinos atominėje elektrinėje – apie 1600. Kiti rado kitokias darbo vietas, tai džiugina. Atominės elektrinės įtaka Visagino ekonomikai po truputėlį menksta, tad džiugu, kad atsiranda įmonių, kurios suteikia darbo vietų ir kelia mūsų ekonomiką. Turiu omenyje baldų kombinatą „Visagino linija“, betono gaminių gamintoją „Aksa“, medicinos įmonę „Intersurgical“, siuvyklą. Darbo vietų rinka jose lenkia darbo vietų skaičių elektrinėje.
Kalbame ir apie infrastruktūros dalykus. Turime siekį keisti Ignalinos atominės elektrinės statusą į laisvąją ekonomikos zoną, išnaudodami infrastruktūros objektus, kad ten sukurtume maksimaliai patrauklią vietą investuotojams.
– LRT.lt rusų redakcijai esate sakęs, kad matote Visaginą kaip branduolinio turizmo miestą. Kaip tai atrodytų?
– Ir pats tai jaučiu, ir iš žmonių susidomėjimo matyti, kad įdomu ne vien pastatai, ne vien gamta, ne vien kaimo turizmas. Įdomus ir mokslinis turizmas. Tai ypač pajutome po serialo „Čornobylis“. Tuomet pas mus tiesiog plūdo turistai pasižiūrėti, kaip atrodo atominė elektrinė, žmonės domėjosi, kaip branduolys dalijasi, iš ko atsiranda šiluminė energija, kaip ji virsta elektros energija.
Todėl turime idėją ir ją jau įgyvendiname – steigiame Visagino muziejų. Jis turėtų būti iš trijų dalių: paties miesto istorija, Ignalinos atominės elektrinės istorija ir veikimo principai, na, ir branduolinės fizikos dalykai su paaiškinimu, kad tai labai aukštų technologijų pramonės sritis.
Matome elektrines, kuriose įvyko katastrofos, ir matome Ignalinos atominę elektrinę, kur investavę į saugą, investavę į saugos kultūrą, į žmogiškąjį potencialą, galime turėti tokius rezultatus, kokius turėjo Ignalinos atominė elektrinė, – beveik per 30 metų nepatyrė nė vieno rimto avarinio incidento. Manome, kad tai įdomu žmonėms. Galbūt net vaikams, kurie mokydamiesi fizikos galėtų dalį pamokų gauti pas mus.
– Ir jūs būtumėte gidas?
– Gana dažnai juo tampu. Turime valdymo pulto simuliatorių. Kadangi pats esu dirbęs elektrinės valdymo pulte, be to, daug kartų esu treniravęsis pagal avarinių nelaimių situacijas, taip pat esame imitavę Čornobylio avariją, kartais dirbu ir gidu.
– Jūsų pavardė reta. Kokia jos kilmė?
– Turėjome giminaitį Odesoje, jis neturėjo vaikų, todėl paprašė giminaičių, kad atsiųstų ką nors paveldėti to, ką jis užgyveno. Praėjusio šimtmečio pradžioje giminaičiai nusiuntė mano močiutę Kaminskaitę, ji paveldėjo turtą, ten ištekėjo ir gavo šią pavardę. Gana greitai grįžo į Lietuvą su mano tėveliu. Visi artimieji yra lietuviai, ir aš pats lietuvis, o pavardę štai tokią turiu.
