32-ejų ukmergiškė Indrė Kručkauskaitė nuo gimimo sunkiai juda, nes serga cerebriniu paralyžiumi. Prieš 1,5 metų moteris priėmė drąsų sprendimą – ryžosi išsikraustyti iš tėvų namų ir gyventi savarankiškai. Sekasi geriau, nei galėjau įsivaizduoti, atvirauja laidos „Už Vilniaus“ herojė. Dabar Indrė įsikūrusi socialiniame būste, pritaikytame judėjimo negalią turintiems žmonėms, dirba buhaltere ir džiaugiasi vis besiplečiančiomis galimybėmis save realizuoti.
Po namus tekdavo šliaužioti keliais
„Labai džiaugiuosi, kad buvo žmonių, kurie patikėjo manimi, kad aš galiu mėginti įgyvendinti savo svajonę ir gyventi kuo įmanoma savarankiškiau“, – pasakojimą pradeda LRT RADIJO pašnekovė.
Iki 30 m. su savo šeima gyvenusi ukmergiškė sako niekada rimtai nesvarsčiusi, jog vieną dieną galėtų turėti atskirą nuo tėvų būstą. Visgi sudalyvavus stovykloje, skirtoje negalią turintiems žmonėms, ir išgirdus, kaip savarankiškai kai kurie iš jų gyvena, moteriai užgimė idėja ir pačiai tai pamėginti.
Nors begyvendama su artimaisiais moteris jautėsi mylima ir laiminga, visgi jai norėjosi tiek išbandyti save, tiek ir palengvinti dalią savo tėvams. Ukmergiškės tėvų butas nebuvo pritaikytas neįgaliesiems, šeima gyveno 4-tame aukšte, todėl kas kartą norėdama išeiti į lauką, ji turėdavo prašyti artimųjų, kad šie ją ant rankų nuneštų žemyn, o vėliau užneštų į viršų.
„Be to, tėvų namuose tiesiog nebuvo vietos pravažiuoti neįgaliojo vežimėliu, tai buvo tokios aplinkybės, kad teko šliaužti keliais. Tai irgi visokeriopai atsiliepia sveikatai“, – atvirauja Indrė.
Moters drąsų sprendimą išsikraustyti palaikė visa jos šeima, nors mama iš pradžių ir labai nerimavo, kaip dukrai pavyks susitvarkyti vienai. „Visi sakė: „eik, mėgink, daryk, jeigu reikės pagalbos, padėsim“, – pasakoja laidos herojė. Šiuo metu ji nuomojasi socialinį būstą, pritaikytą judėjimo negalią turintiems žmonėms.
„Kadangi iš karto buvo galimybė įsikelti į pritaikytą būstą, jau nebereikėjo įsirenginėti tokių dalykų kaip keltuvas, prisitaikyti vonios. Buvo žymiai mažiau rūpesčio“, – aiškina cerebriniu paralyžiumi serganti Indrė. Vėliau Ukmergės „Lions“ klubas, išgirdęs moters istoriją, padėjo jai prisitaikyti ir virtuvę.
Kitką pašnekovė pagal savo poreikius įsirengė lėšomis, surinktomis per paramos fondą „Mažiau laiptų“, kurį pati ir įsteigė. Dabar, kuomet butukas yra pilnai įrengtas, šį fondą Indrė naudoja kaip platformą, per kurią dalinasi savo patirtimis apie negalią turinčių žmonių gyvenimo ypatumus.
„Tiesiog norisi šviesti visuomenę, kad tokie žmonės ir domisi daug kuo, ir pomėgių turi. Būna tokių, kaip sakau, kuriozinių situacijų, kai turi prieš važiuodamas į spektaklį pasiklausti, ar yra keltuvas ir ar jis veikia. (...) Arba nuvažiuoji, sakykim, į restoraną ar kavinę ir ten nėra neįgaliesiems pritaikyto tualeto arba nėra įvažiavimo. Tiesiog norisi, kad kiti matytų, kad ir tokie žmonės gyvena, kad jie nesėdi užsidarę“, – savo kilnia misija su LRT RADIJU dalinasi moteris.
Įdomių veiklų kupiname gyvenime trūksta kelionių
Dabar, gyvendama būste, pritaikytame judėjimo negalią turinčiam žmogui, Indrė gali bet kada išriedėti į lauką ir, kaip sako pati, pasivaikščioti po apylinkes. Visgi jei moteris užsinori nuvykti kur nors tolėliau, ją ten kas nors palydi. Ukmergiškė neslepia, jog kol kas viena po visą miestą važinėti ji nedrįsta.
„Aš esu linkusi tobulėti ir tikrai manau, kad laikui bėgant aš tikrai visur, kur įmanoma, nueisiu pati. Bet iš pradžių mėgstu apsižiūrėti su žmonėmis, kur, kaip ir kas“, – aiškina laidos „Už Vilniaus“ herojė.
Be to, Indrė turi asmeninę asistentę, kuri moterį aplanko 3 kartus per savaitę, pagelbėja po porą valandų. „Ji padeda man atlikti sunkesnius kasdienius darbus, pavyzdžiui, sudaro pirkinių sąrašus, palydi, kur reikia. (...) Mes taip susibendravome, kad ir po darbo valandų susitinkame, nueiname į renginius. Ji ir kitas savo klientes padrąsina, kad kartu susitiktume kažkur. (...) Tai toks ne vien tiktai darbas, bet ir draugystė gavosi“, – džiaugiasi negalią turinti moteris.
Netrukdo negalia Indrei ne tik lankytis įvairiuose renginiuose ir susitikti su draugais, bet ir dirbti. Štai 2014 m. ji baigė buhalterinę apskaitą Kauno kolegijoje, pagal šią specialybę iš namų dirba iki šiol.
„Darbdaviai atveža dokumentus, pasidarai, kas tau priklauso, ir viskas. Man iš tikrųjų patinka, buvau tiksliukė nuo pat pirmų klasių. Buhalterija, (...) atrodytų, nuobodus darbas, bet reikia ir išradingumo, ir nuolat atnaujinti žinias, kadangi visi įstatymai ir daug kas keičiasi. Nėra taip, kad būtų vien tiktai kažkoks skaičių suvedinėjimas – tu gali pamatyti, kaip tavo klientams sekasi, kur jie galėtų patobulėti ir panašiai“, – apie savo profesiją pasakoja ukmergiškė.
Nenuobodžiauja ji ir po darbo, mat turi daug įvairiausių pomėgių: užsiima karoliukų vėrimu, piešimu, gamina maistą, pasportuoja tiek savarankiškai, tiek su kineziterapeute, kuri kartą per savaitę ateina į namus. Indrė neslepia, kad labiausiai šiuo metu jai trūksta kelionių, be galo norisi praplėsti savo akiratį.
„Praeitą vasarą pavyko pakeliauti, netoli, Ukmergės apylinkėse. Praleidau nemažai laiko su asmenine asistente ir prie ežero, ir miške, ir miestų šventėse, koncertuose. Tikrai norėtųsi kuo daugiau tiek Lietuvos, tiek gal net ir užsienio pamatyti.
Tikiu, kad pavyks. (...) Gal pavyks susirasti tokį žmogų, kuriam irgi būtų ir įdomu pakeliauti, ir su neįgaliu žmogumi pabendrauti bei pamatyti, kad nėra ko bijoti tų neįgalių žmonių, kad mes ne tik skundžiamės, (...) kad ir mums daug kas įdomu“, – teigia LRT RADIJO pašnekovė.
Nepaisant to, jog negali pakeliauti tiek, kiek norėtų, Indrė sako esanti labai laiminga – o kodėl ne? „Turiu šeimą, turiu darbą, turiu draugų, kurie padeda įgyvendinti tokias, atrodo, beprotiškas idėjas, kaip išeiti gyventi savarankiškai. Pavyksta susipažinti su vis daugiau įdomių žmonių, atrandi panašių pomėgių. O kodėl nebūti laimingai? Reikia mėgautis kiekviena diena, nes kiekvieną dieną, jeigu labai nori, tu gali kažką naujo išmokti“, – optimizmo nestokoja Indrė.
Viso pasakojimo klausykitės LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
