Jau nuo 2011 metų Lietuvoje ruošta speciali JT standartus atitinkanti gelbėtojų komanda, skirta gyventojams gelbėti iš miesto griuvėsių, sulaukė valandos, kai teko važiuoti į tikrą misiją.
Dėl kelionės nedvejojo
Nors ir ne iš karto po nelaimės, po kelių dienų į žemės drebėjimo nusiaubtą Turkiją išvyko 42 gelbėtojų komanda, sudaryta iš Lietuvos ugniagesių gelbėtojų, medikų ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologų. LRT.lt kalbintų ugniagesių gelbėtojų teigimu, išgirdę, kur reikės keliauti, jie ilgai negalvojo.
„Ministro įsakymu negali išsiųsti žmogaus, jei jis nenori. Ėmėme sąrašą ir siūlėme vykti. Buvo atvejų, kai atsisakė, buvo, kai sutiko, o po poros valandų sakė, deja, negaliu, nes pasikeitė aplinkybės“, – pasakojo komandos vadas Gediminas Šukšta.
Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos skyrininkas Artūras Sandovičius džiaugėsi, kad lietuvių komanda spėjo atvykti vadinamuoju „auksiniu“ laiku, kai dar buvo galima rasti gyvųjų.
„Dvejonių nebuvo, nes tam visą laiką ruošėmės, treniravomės. Esu baigęs ir ne vienus tarptautinius kursus, buvo didelis noras panaudoti tą patirtį. Kai tik pasitaikė proga, abejonės nebuvo“, – sakė ugniagesys gelbėtojas.
Per dieną – 30 kūnų
Lietuviai gelbėtojai skrido tiek reisiniais lėktuvais, tiek kariniu sraigtasparniu. Tokia komanda turi atvykti su savo gelbėjimo įranga, turėti maisto ir vandens, vietoje ji gauna tik degalų ir transportą.
Žemės drebėjimai Turkiją ir Siriją krečia nuo vasario 6 dienos. Stipriausias iš jų siekė 7,8 balus pagal Richterio skalę, o aukos skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių. Lietuviai gelbėtojai dirbo Turkijos Rytuose esančiuose Adijamano ir Malatijos miestuose.
„Niekas nefunkcionuoja taip, kaip standartinėse situacijose: viskas sugriauta, niekas neveikia. Reikia begalės žmogiškųjų resursų. Mačiau, kaip, įkūrus gelbėjimo centrą, kiekvieną vakarą ten susirenka srautas žmonių: savanorių, nukentėjusių, kaip bandoma juos išskaidyti pagal poreikius, registruoti“, – apie bandymus suvaldyti didelio masto tragediją pasakojo G. Šukšta.
Iš pradžių organizuojama žvalgyba, kai gelbėtojas su kinologu žvalgo teritoriją. Šuniui sulojus, toje vietoje pradedama paieška: atvyksta kiti gelbėtojai, kasa griuvėsius, atkelia nuolaužas ir tikrina, ar yra gyvųjų.
„Yra naujų technologijų, bet šuo yra nepakeičiamas. Jis duoda signalą, nors negali pasakyti, kad būtent po šia plyta yra nukentėjęs žmogus. Tada pradeda dirbti ugniagesiai gelbėtojai su savo įranga, šiame etape jau galime kalbėti apie naujas technologijas“, – aiškino G. Šukšta.
Gelbėtojai turėjo paieškos kameras, kurias nuleisdavo, išgręžę skylę. Tačiau nelaimės vietoje buvo ir pažangesnių technologijų: pavyzdžiui, gelbėtojai iš Sudano turėjo radarus, kurie po griuvėsiais gali aptikti širdies plakimą.
A. Sandovičius sako, kad viename sugriautame name, kur dirbo lietuviai, turėjo būti apie 200 žmonių. Iš jo gelbėtojai kasdien ištraukdavo po 30 kūnų. Gelbėtojai pasakojo visada tikėję, kad ras išgyvenusių, tačiau realybė buvo kitokia: jei žmogus neišsigelbėjo, neišbėgo iš sugriuvusio namo iškart po griuvimo, tikimybė, kad jis liko gyvas, labai maža.
„Tas mastas išgelbėtų gyvų žmonių... Mums užtekdavo išgirsti, kad miestelyje rasta gyvų ir buvo vau. O kai rado mūsų griuvėsiuose... <...> Dėl gyvų žmonių, visada sakau, kad tai yra darbų simbiozė. Mūsų aikštelėje gyvas žmogus buvo rastas, bet... Įsivaizduokite, vieną sluoksnį blokų nuima lietuvių komanda, kitą – turkų, nes keičiamės. O tada kasa sudaniečiai, randa žmogų. Klausimas, ar mes prisidėjome prie darbo, ištraukimo?“ – kalbėjo ugniagesys gelbėtojas.
Darbas – ir keliolika valandų per parą
Paklausti apie sutiktų gyventojų emocijas, pašnekovai minėjo sielvartą, prasiveržiančią paniką ir nežmoniškomis sąlygomis išlaikomą solidarumą.
Iš pradžių lietuvių komandą saugojo policija ir kariai.
„Paprašėme apsaugos, nes pirmomis dienomis matėme tik savo stovyklą ir taškus, kur dirbome, o visumos, aplinkos mieste nesuvoki: nusikalstamumo, marodieriavimo lygio.
Policininkas, kuris mus saugojo, jau žinojo, kad žuvo jo artimieji, bet vykdė savo pareigą. Matėsi, kad žmogus liūdnas, bet mums nuolat dėkojo, kad atvykome padėti. Panašiai buvo visur, kur dirbome: nors įvyko nelaimė, žmonės dėkojo, kad atvykome“, – prisimena G. Šukšta.
Pasak komandos vadovo, iš pradžių neretai tekdavo dirbti ir po 18 valandų, vėliau – 10–12 valandų per parą. Vienintelis atvejis, kai ugniagesys gelbėtojas gali nevykdyti užduoties, yra grėsmė jo paties gyvybei.
„Per parą stengėmės pamiegoti bent po 6 valandas, bet darbas gali vykti ir naktį, ir per naktį. Pavyzdžiui, grįžta 8 valandą ryte, pamiega ne daugiau kaip 6 valandas, pailsi ir eina toliau dirbti“, – sakė jis.
Gelbėtojų darbą visuomet sekė budintys gyventojai, dažniausiai po griuvėsiais palaidotųjų artimieji. Jie naktį neidavo miegoti: kurdavo laužus ir laukdavo, kad tik nepraleistų, kai bus rastas kūnas.
„Pirmą kartą susidūriau su tokiu dalyku... Kai kūnai iškrito, juos buvo užkabinęs ekskavatorius, sustojo gal 20 kurdų moterų. Tas verkimas, pereinantis į raudą, kaip dainavimas... Ir turkai, stiprūs vyrai, pradeda verkti, matai riedančias ašaras. Tai labai sunku, psichologinė situacija tokia, kad ir tau tai labai stipriai persiduoda“, – pasakojo A. Sandovičius.
Gelbėtojams likti šalto kraujo taip pat pavykdavo ne visada. Kartą lietuvių komandai teko taikyti turkų ir čekų gelbėtojus, kurie nesutarė, ko imtis, gelbėjant po griuvėsiais įstrigusį vaiką. Anot A. Sandovičiaus, nelaimės metu pačios gelbėtojų komandos tarsi varžosi, kas išgelbės daugiau žmonių. Pasak pašnekovo, žiniose įprasta matyti į vieną vietą subėgusį būrį gelbėtojų, tačiau realybėje tokia situacija būtų pavojinga.
„Nelaimės metu kiekvienas žmogus – pašalinis, gelbėtojas – stengiasi padėti, kuo gali, nors vieną akmenuką pakelti. Iš pradžių buvo chaosas, pavyzdžiui, dirbame, yra vienas pagalbininkas, o po pusvalandžio gali atsirasti dvidešimt. O šalia to vyksta pasikartojantys žemės drebėjimai.
Visi nori padėti. Jei kas nors sužino, kad yra nors menka tikimybė, jog bus gyvas žmogus, subėga krūva gelbėtojų, žmonių. Reikia daryti viską labai atsargiai, kad nesukeltum panikos. <...> Nes visi nori prisidėti, visi nori gelbėti. Ir paprasti žmonės, per griuvėsius vaikštantys su paprastais batukais. Reikia mandagiai paprašyti, kad jie nevaikščiotų, bet nesukeliant panikos“, – sakė ugniagesys gelbėtojas.
Iš vietinių gyventojų pašnekovai sulaukė daug padėkų.
„Žmonės labai draugiški, siūlo ir maisto, ir cigarečių, nors patys nieko neturi. Ir nebandyk atsisakyti, nes jei netinka viena, jie neša kita“, – prisiminė A. Sandovič.
G. Šukštos teigimu, nelaimių metu su šoko ištiktais gyventojais sunku susikalbėti, tačiau Turkijoje jis to nepatyrė.
„Net keista, tokia nelaimė, būna, šeimos nariai stovi prie namo, kur dingo jų šeimos nariai. Toks nuoširdus bendravimas, be agresijos, be neigiamų emocijų. Tai labai stebino, nes atrodo, kad žmogus turėtų blaškytis, būti sunkiai sukalbamas, bet viskas vyko gana gerai“, – prisiminė gelbėtojų vadas.
Kaip elgtis nelaimės atveju
Šiandien dauguma užsienio gelbėtojų jau išvyko, nes rasti gyvųjų po griuvėsiais beveik nėra vilties. Lietuviai išvažiavo žinodami, kad sugriaustame name, kuriame dirbo, liko dar apie 80 žmonių, o dirbti daugiau nei savaitę tokiomis sąlygomis neleidžiama.
„Mūsų didžiausias priešas yra nuovargis. Pavargsti fiziškai, yra iškrovimų darbų, kelionės, šaltis. Visa tai vargina. Tada nukenčia ir saugumas“, – sako jis.
Abu LRT.lt pašnekovai sako šią savaitę besiilsintys, gavę atostogų.
„Kiekvienas spręsime individualiai, ar reikia [reabilitacijos], ar ne. Man reikėjo dviejų dienų tiesiog išsimiegoti. Atostogas išnaudosiu bandydamas atjungti kūną ir smegenis nuo intensyvios veiklos. Jaučiuosi, kad 80 proc. esu atsigavęs ir fiziškai, ir morališkai“, – kalbėjo G. Šukšta.
Pasak pašnekovų, visos valstybės ruošiasi didelio masto nelaimėms. Lietuvai tokie žemės drebėjimai negresia, tačiau ruošiamasi potvyniams, Astravo atominės elektrinės avarijoms, gaisrams.
„Bet tokioje situacijoje niekas neveikia pagal planus. Svarbiausia, kad žmonės žinotų, ką reikia daryti, o planai lieka šone. Per mokymus sakoma: planas yra niekas, svarbiausia yra planavimas“, – kalbėjo G. Šukšta.
A. Sandovičiaus teigimu, jei griūtų pastatas, gelbėtojams galima padėti pasakant, kiek jame buvo žmonių, nebėgti iš nelaimės vietos – taip gelbėtojai žinos, kur ieškoti žmonių. Patekus po griuvėsiais ar atsidūrus panašioje situacijoje, reikėtų belsti, stengtis duoti ženklą.
„Daug nelaimių nutinka todėl, kad statybos vyko be tinkamos priežiūros. Tai kolektyvinė atsakomybė. <...> Reikia nenusispjauti į priešgaisrines sistemas, saugančias normas, aktus, gesintuvus“, – vardijo A. Sandovičius.
Anot pašnekovo, gelbėjant gyvybes svarbios gali būti ir mažiausios detalės.
„Svarbiausias dalykas yra prevencija. Kaip ir automobilyje turi būti gesintuvas, vaistinėlė. Gal nepasinaudosi gyvenime, bet kam nors išgelbėsi gyvybę arba turtą“, – kalbėjo ugniagesys gelbėtojas.
