Ketvirtadienį Seimas renkasi į neeilinę sesiją, kurioje bus aiškinamasi, ar Kristijonui Bartoševičiui buvo nutekinta informacija apie vykdomą ikiteisminį tyrimą ir jo laukiantį teisinės neliečiamybės naikinimą, ar ne, ir kas tą informaciją galėjo nutekinti. Kol kas klausimų – daugiau nei atsakymų.
LRT TELEVIZIJOS laidos „Dienos tema“ studijoje – politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka ir komunikacijos konsultantas Artūras Jonkus.
– Pone Valatka, Seimo pirmininkė tik po kelių dienų pasako, kad ji buvo susitikusi gyvai su generaline prokurore, paskui paaiškėjo, kad buvo susitikusi ir su premjere. Premjerė tyli, nė vienos iš jų darbotvarkėje tie susitikimai nepažymėti. Konservatorių seniūnė vieną dieną pripažįsta, kad šnekėjo su Bartoševičiumi, kitą dieną – kad skambino pati, po to sako, kada skambino, tikslina, kad žinutė išsitrynusi. Na, logiškai mąstant, yra taip: jeigu kažkas nutylima, tai, vadinasi, yra tam pagrindo – pameluoti, nepasakyti tiesos, sąmoningai nutylėti. Ar jūs manote, kad tai – labiau kažkoks pasimetimas, netikėtumas dėl tokio kolegos elgesio?
R. Valatka: Nebūtinai. Nė vienas iš jūsų išvardytų veiksmų nėra nusikaltimo sudėties. Premjerė su Seimo pirmininke susitikti gali ir netgi privalo. Žinutę galiu prisiminti, o galiu ir ne, gavęs tokį smūgį frakcijai – pedofilas – apie kokias ten žinutes daugiau galvosi. Man atrodo, kad dabar situacija yra tokia, pabandysiu išversti iš rusų kalbos, toks juokas būdavo: tu pastovėk prie degtinės, o aš pasirūpinsiu muštynėmis. Tai dabar rūpinasi muštynėms, kas tik netingi.
Prieš laidą pradėjau mąstyti, o apskritai dėl ko yra mušamasi? Tarkime, nutekino informaciją Bartoševičiui. Tai ką nutekino? Valstybės paslaptį, žvalgybinę paslaptį? Iš principo prokurorė gynė įtariamąjį, tik ne vaikus, ne aukas. Gynė įtariamąjį nuo to, kad mes apie tai svarstytume jau dvi savaites. Tarkime, būtų tai sužinoję rytoj, per neeilinę sesiją būtų jis buvęs įvardytas. Tarkime, galėjo jis nesužinoti. Būtų salėje, būtų įdomu visiems buvę. Na, atsitiko, kaip atsitiko, bet galėjo per tas dvi savaites būti toks dalykas – jis galėjo dar porą vaikų tvirkinti, jeigu tai nebūtų įvykę. Aš svarstau, kaip gali būti.
Kokią vienintelę nusikalstamą veiką aš įžiūriu – Bartoševičius buvo Čilėje. Tarkime, jis gauna žinią, koks įtarimas, kokie du straipsniai, ir pabėga į Venesuelą. Tada manyčiau, kad parlamentinis tyrimas turi būti žiaurus ir taip toliau. Taip neatsitiko. Grįžo, padėjo mandatą, išėjo ir dabar mes ginčijamės. Ir aš galvoju, kad gal ir šitoje laidoje – Artūras, viešieji ryšiai, labai gerai, o vietoj manęs turėjo sėdėti teisininkas. Kai mes imame kokią nors Mikulėnienę ir ji sako apie tą „Signal“ programėlę, tai ją pakalbinus, ją kalant prie sienos, iškart reikia teisininko klausti, kuo čia gresia, koks čia straipsnis gali būti.
Apskritai norėčiau išgirsti iš teisininkų, kuo gresia už tą paviešinimą, jeigu toks žmogus Seime, Seimo patarėjas, Seimo narys, premjerė, Seimo pirmininkė, nesvarbu, kas, būtų buvęs. Tai jeigu nėra nusikaltimo sudėties, ką Seimas ruošiasi svarstyti?
– Seimas ruošiasi svarstyti, ar kas nors vis dėlto perdavė ponui Bartoševičiui informaciją, kad iš jo bus atimta teisinė neliečiamybė, jam gresia baudžiamasis persekiojimas. Ir jeigu jis būtų išėjęs tyliai ir greitai, tai mes būtume greičiausiai net nesužinoję, kad jis su tuo siejamas, nes jis būtų tapęs tiesiog privačiu asmeniu.
R. Valatka: Būtume sužinoję lygiai taip pat ir per maždaug tokį pat laiką. Ar gerai, kad jis greitai išėjo, ar būtų buvę geriau, jeigu jis būtų ėjęs ilgai? Tada visi būtumėme rėkę, kad blogai. Įsivaizduokit, pedofilas, atsiprašau, čia gal ne teisine forma, bet toks įtariamas žmogus sėdi Seime antrą trečią savaitę. Įsivaizduojat, kokia laida čia būtų dabar?
– Pone Jonkau, sako, reikia viešųjų ryšių eksperto komunikacijos. Su komunikacija yra blogai, tiesa?
A. Jonkus: Lietuvoje yra dvi situacijos, kurios yra viena kitai priešingos. Pavyzdžiui, kai Seimo narys, kuris yra įtariamas nusikaltimo padarymu ir jam bandoma atimti imunitetą, slapstosi už nugarų, partija jį gina – yra blogai, turime skandalą. Kai partija paima ir pati informuoja, padeda mandatą ir teisėsauga gali imti ir vykdyti savo veiksmus, mes vėl sugebame pasidaryti skandalą.
– Ne mes, partija.
A. Jonkus: Taip, bet aš turiu omenyje, unikali situacija – kad ir kaip darytum <...>. Pagal demokratinės visuomenės nuostatas turėtų būti, kad kuo greičiau toks žmogus atsidurs teisėsaugos rankose ir teisėsauga galės toliau vykdyti veiksmus, tuo yra geriau. Tuo atžvilgiu tai, jei informacija buvo paviešinta ir jeigu buvo pasakyta, kad „padėk mandatą ir kuo greičiau, mes tavęs neginsime, jeigu bus svarstymas Seime“, tai buvo padaryta būtent viešojo intereso naudai, kad tai greičiau įvyktų. Šioje vietoje nėra jokios nusikaltimo sudėties. Kodėl po to žmonės bandė nepasakyti, kad jie tą darė? Galėjo pasakyti: „Mes padarėme viską, kad to žmogaus neliktų nei Seime, nei mūsų partijoje.“
R. Valatka: Artūrai, yra du viešųjų ryšių elgesio modeliai per krizę. Vienuose turi muštis į krūtinę – mea maxima culpa. To dažniausiai niekas nedaro, nors tai būtų teisinga šiuo atveju. Antras yra bandyti neigti, išsisukti, gal nesužinos. Ir iš esmės bėda yra šnekėjimas, politinis šnekėjimas, bėda yra viešieji ryšiai. Skandalas trunka jau beveik dvi savaites. Šneka kiekvienas.
Kai penki žmonės kalba apie tą patį... Dažnai studentams per paskaitas sakau, kad jeigu juos pastatyčiau prieš kamerą, po paskaitos gaučiau 50 variantų to, ką aš kalbėjau. Kai žmonės kalba nesusitarę, jie kalba truputį skirtingai. Didžiausia bėda, kad konservatoriai neįkūrė krizės štabo, krizės nepradėjo valdyti lyderis ir dabar jie turi tai, ką turi. Ir juos tarkuos.
– Ar dar yra galimybių tą padėtį kažkaip ištaisyti patiems konservatoriams? Ar dabar gali tik generalinė prokurorė, kuri galėtų iš tiesų atvirai pasakyti, kad „taip, aš perdaviau pavardę poniai Čmilytei“, tada, matyt, grandinė ėjo toliau, ji perdavė dar kažkam, tada dar kažkas, nes dabar aiškėja, kad vis daugiau žmonių tą žinojo. Bet Generalinė prokuratūra to nedaro, nes ji puikiai supranta, kad tai veda prie aukščiausių pareigūnų.
A. Jonkus: Jeigu jūs gautumėte iš generalinės prokurorės net ir be pavardės informaciją, kad kažkas Seime yra kaltinamas tam tikrais straipsniais, tai, žinokite, atsakingas politikas visiems savo frakcijos nariams parašytų ar paskambintų ir pasakytų: „Kas esate prisidirbę, dedate iškart mandatą.“ Net klausimų nėra, tai būtų padaryta, jeigu tu esi atsakingas už savo partiją, už savo frakciją, tu imiesi lyderystės, kad to žmogaus kuo greičiau nebūtų nei tavo partijoje, nei Seime.
– Bet tu tai viešai ir turi pasakyti.
R. Valatka: Taip.
A. Jonkus: Gali pasakyti, kad „mes padarėme viską, kad šito žmogaus nebūtų“. Tai kodėl reikia sakyti, kad nieko nežinojo? Pirmas pareiškimas – „mes nieko nežinojome“.
R. Valatka: Blogiausias dalykas yra teisintis. O dabar teisinimasis – net ir antraštės, kaip Čmilytė neigia, bet pripažįsta. Skaitytojui daugiau nieko nereikia, to užtenka: aha, vadinasi, žinojo, vadinasi, įspėjo. Įspėjo, vadinasi, blogai, o kas blogai tame įspėjime, jau mes nebesvarstome ir rytoj turbūt nesvarstysime.
– Tai aš ir klausiu pono Jonkaus, ką dabar dar galima padaryti – vis dėlto šaukti spaudos konferenciją konservatoriams ir pasipasakoti, kaip iš tiesų viskas buvo?
A: Jonkus: Matyt, vienintelis būdas. Beje, Clintono apkalta pasibaigė tada, kai jie prisipažino, kad melavo. Nes ne dėl cigaro Ovaliajame kabinete buvo visa apkalta. Buvo todėl, kad jie melavo ilgą laiką. Po to, kai jie pasakė: gerai, mes pripažįstame, kad ten padarėme, ten sakėme netiesą, – viskas pasibaigė. Ar užtektų drąsos šitai dabar padaryti? Nes tikslas, kuriuo tai buvo daroma, buvo iš tikrųjų labai teisingas, viešojo intereso atžvilgiu tai buvo teisingas žingsnis.
– O tuo metu jų partijos pirmininkas sako: „Aš einu atostogauti.“ Kaip šitą suprasti? Ar pats metas atostogauti?
A. Jonkus: Tikrai yra nesuderinama, tikrai nesuprantu to žingsnio.
– Ar galima tada galvoti, kad jeigu nebus taip padaryta, kaip sako ponas Jonkus, vis dėlto mes galime prieiti iki to, kad turės kažkokie atsistatydinimai vykti, kažkas turės būti paaukotas to proceso metu?
R. Valatka: Tai, kaip konservatoriai valdė krizę, – jie strimgalviais lėkė į bėdą. Kartais atrodė, kad jie patys tą bėdą nori prisišaukti, kad galbūt valdyti nebenori ar dar kas nors. Iš tiesų elgesys buvo sunkiai suvokiamas. Dabar jau vaikų darželiai rūpinasi viešaisiais ryšiais, ką daryti tokiu atveju, ką daryti kitokiu atveju. O čia, matyt, kiekvienas savo PR`ą darė atskirai. Dabar, turbūt, nenukirtus galvos... Šiaip galvos nereiktų, jeigu jie rytoj iš ryto pradėtų posėdį nuo to, kad „mes prisidirbome, bet mes bandėme išvengti, o kodėl, nė patys nesuprantam, gal bijojome“...
A. Jonkus: Vienintelis dalykas, ką jie gali pasakyti, kad jie nenorėjo. Įsivaizduokite, jeigu mandato atėmimas būtų Seime. Bartoševičius būtų Seime, visi klausimai, kurie būtų jam adresuoti apie situaciją, apie vaikus, visa kita, – tai iš tikrųjų būtų beprotiškas spektaklis, kurio tikrai nereikėjo. Tai, kas nutiko, kad jis atsitraukė pats, yra žymiai geriau.
Kodėl jie to nepasakė savo iniciatyva, nors tai yra iš tikrųjų tai, ką reikėjo padaryti, labai sunkiai suprantu, bet pritariu Rimvydui. Matyt, tai greičiausiai iš baimės, nes dažniausiai [būna]: aha, mes norime truputėlį atsitraukti, mes – ne jis. Bet tuo pačiu net jeigu tau krizė ir tu nesi jis, tu valdai krizę, turi rodyti iniciatyvą ir sakyti: padarėme viską, kad tas kuo greičiau pasibaigtų.
– Tai gali būti galvų nukirstų ar ne?
R. Valatka: Iš tiesų prisiminkime, kiek pirmą dieną buvo konservatorių, nenorinčių eiti į laidą kalbėti apie tai. Jau vien tai yra blogas dalykas. Kai kyla didelė krizė, krizę turi valdyti vadas. Tai yra, turbūt, antrame viešųjų ryšių vadovėlio puslapyje parašyta. Kadangi šito nebuvo, jie klimpo giliau. Kaip ten „Geležinė lapė“ sakė – smagu pasivaikščioti po pelkę. Kitas sako: todėl, kad įtraukia.
