Plačiai diskutuojami klimato kaitos klausimai aptariami ir tarptautiniuose kongresuose didžiųjų pasaulio lyderių, ir prie pusryčių stalo šeimos rate. Visgi gilėjančios aplinkosaugos krizės akivaizdoje nė viena iš šių diskusijų neatrodo pakankama – vis dar ieškome sprendimų, kuriuos turėjome rasti vakar. Valstybės pažangos tarybos nario Žymanto Morkvėno teigimu, klimato kaita nėra tik orų pokyčių keliami nepatogumai, tai – nacionalinio saugumo klausimas, kuris lems, kokioje ateities Lietuvoje gyvensime.
Ž. Morkvėnas prisideda prie Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ rengimo, yra Valstybės pažangos tarybos narys, gamtosaugininkas, Baltijos aplinkos forumo direktorius.
Žymantai, kokius klimato kaitos posūkius regite keturiuose Lietuvos ateities scenarijuose?
Jei šiandien save pozicionuojame ir ateityje Lietuvą matome kaip demokratinę valstybę, realiausi keliai mus veda į „Šiaurinės žvaigždės“ arba „Kapanojimosi“ scenarijų. „Kapanojimosi“ scenarijuje valstybei trūksta ambicijos, matome stagnuojančią ateitį, švietimo nuosmukį. Edukacijos trūkumai formuoja požiūrį, kad aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimas – nereikalingas Vakarų, Europos Sąjungos užgaidų tenkinimas. Tai klasikinis naratyvas, siekiant pateisinti neveikimą ir klimato kaitos bei bioįvairovės krizės grėsmių ignoravimą.
„Šiaurinės žvaigždės“ scenarijus – logiškiausias, ambicingas, mūsų propaguojamas demokratijos vertybes, Europos Sąjungos siekius atliepiantis pasirinkimas. Čia puoselėjama demokratija, skiriamas didelis dėmesys švietimui, lygiuojamasi į labiausiai išsivysčiusias pasaulio šalis. Visgi aplinkosaugos atžvilgiu jis nėra idealus, nes demokratiniai procesai neretai apsunkina greitą sprendimų priėmimą, o klimato kaitos krizės kontekste reikalingi itin operatyvūs veiksmai, nebeturime laiko lėtai evoliucijai.
„Puikaus naujojo pasaulio“ scenarijus, iš pirmo žvilgsnio, atrodo parankesnis aplinkosaugos politikos formavimui – apsišvietusi visuomenė supranta klimato kaitos svarbą, charizmatiškas lyderis imasi greitų sprendimų. Vis dėlto šiame scenarijuje paminamos demokratinės vertybės, niekas negali garantuoti, kad charizmatiškas lyderis vadovausis kilniais tikslais.
„Amžino įšalo“ scenarijų galime patirti pažiūrėję į Rusijos gilumą – toli dairytis nereikia.
Detaliau nerkime į klimato kaitos klausimų svarstymą Lietuvos ateities vizijos dirbtuvėse – kiek dėmesio šiai temai skiriama formuojant Lietuvos ateities viziją?
Kelrodžių dirbtuvėse sutariame, kad klimato kaita yra viena iš megatendencijų, neišvengiamas ateitį lemsiantis faktorius, kuris pareikalaus įgyvendinti tarptautinius susitarimus. Diskutuojame, kaip elgsimės šitų tendencijų kontekste.
Visgi aplinkosauga vis dar suvokiama siaurai, galvojant tik apie klimato kaitą, apie tai, kad ateityje pasikeis orai, kažkur daugiau palis ar siautės sausros. Iki šiol nepakankamai kalbama apie tai, kad masiškai nyksta rūšys, todėl biologinės įvairovės krizė ateityje turės ne mažesnį poveikį nei klimato kaita. Dėl biologinės įvairovės krizės dorotis su klimato bus dar sunkiau – tai neatsiejami veiksniai.
Diskutuojant apie klimato kaitą su įvairiais sektoriais juntamas didelis nenoras priimti nepatogius sprendimus. Pavyzdys – automobilių taršos mokestis. Tai neišvengiamas žingsnis – transporto sektorius kartu su žemės ūkiu yra didžiausi teršėjai, tačiau principingai ignoruojame šį klausimą. Tai hedonistinės visuomenės problema.
Be galo svarbu, kad „Lietuva 2050“ rengėjų komanda itin jautriai, nuoširdžiai ir atsakingai svarsto klimato kaitos klausimą, įtraukdama visuomenę ir strateginėse diskusijose skirdama pakankamai erdvės aplinkosaugai, klimato kaitai ir galimų grėsmių vertinimui.
Ar dabar rengiamoje Lietuvos ateities vizijoje numatyti horizontaliojo principo veiksniai yra pakankami siekiant reikšmingų aplinkosaugos pokyčių ateityje?
Aplinkosauga, klimato kaita rengiamame dokumente įvardijami kaip horizontalusis prioritetas. Horizontalusis principas įpareigoja paliesti šią temą svarstant kiekvieną strateginę valstybės ambiciją – tai itin svarbu. Visgi valstybės pažangos strategija – pirmas žingsnis imantis realių veiksmų, formuojančių šalies ateities procesus. Be galo svarbu, kaip bus formuojamos strategijos įgyvendinimo priemonės ir biudžetas, ar sukursime pakankamai ambicingą klimato kaitos įgyvendinimo planą.
Šiuo metu klimato kaitos įgyvendinimo priemonės Lietuvoje neatliepia poreikių, todėl svarbu, kad ateityje klimato kaitos krizės sprendimai būtų grįsti ne vien skambiais žodžiais, bet realiais uždaviniais ir finansiniais instrumentais. Dirbdami Valstybės pažangos taryboje siekiame numatyti operatyvius ir efektyvius mechanizmus klimato kaitos klausimams spręsti.
Vienas iš žingsnių, kurio galime imtis jau dabar, – „teršėjas moka“ principo, apie kurį kalbama jau daugelį metų, įgyvendinimas. Šis principas nurodo, kad perkamo produkto ar paslaugos kaina turi kompensuoti taršos, kuri buvo sukelta gaminant produktą ar teikiant paslaugą, poveikį. Svarbus tampa būvio ciklas – visas prekės ar paslaugos kūrimo procesas. Būvio ciklas įskaičiuoja, kokia tarša padaryta ne tik gaminant produktą, bet ir jį utilizuojant. Tai žingsnis į ekonomikos transformaciją.
Taip pat turime įgyvendinti žaliąjį kursą – iki 2050-ųjų pasiekti klimato kaitos neutralumą. Šis tikslas atsispindi ir „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijuje, tačiau iki šiol tendencingai kyla pagunda kaip unguriams išsirangyti ir aplenkti sau ne itin patogias žaliojo kurso ambicijas. Neturėtume jų ignoruoti.
Reikšmingas ateičiai pokytis – žemės ūkio sektoriaus pertvarka stiprinant trumpąsias maisto grandines: taip žmonės greičiau pasiektų maistą, būtų įtraukiama mažiau tarpininkų. Tai labai svarbi regionų vystymosi, nacionalinio saugumo ir atsparumo kryptis. Daugybė smulkiųjų ūkininkų gali užauginti maistą gyvenantiems aplink. Atsiranda stipresnis ryšys tarp gamintojo ir valgytojo, galinčio stebėti procesus, didėja atsakomybė gaminti sveiką maistą, transformuojama regiono ekonomika. Nacionaliniu mastu valstybės prioritetas – maistu aprūpinti savo rinką, tai didina šalies atsparumą, atsiradus išorės grėsmių, pavyzdžiui, pandemijos metu. Smulkusis ūkininkavimas padėtų puoselėti ir biologinei įvairovei itin svarbų kraštovaizdžio turtingumą.
Jei nesiimsime pokyčių, kokias matote didžiausias klimato kaitos grėsmes Lietuvai?
Vienas ryškiausių ateitį formuosiančių klimato kaitos aspektų ir grėsmių – migracija. Tai didelis iššūkis Lietuvai.
Netolimoje ateityje pajusime legalios ir nelegalios migracijos bangas. Klausimas, kaip valdysime šį procesą? Lietuva kaip tauta yra netolerantiška, nepakanti migracijai, konservatyvi. Dabartiniai veiksmai stiprina priešiškumą atvykstantiems. Tačiau migracija neišvengiama kaip ir demografiniai pokyčiai – mums reikės darbo jėgos, o migracija gali padėti išspręsti šį klausimą. Atvykę į Lietuvą žmonės gali padėti stiprinti ekonomiką ir kurti pridėtinę vertę.
Ateityje klimato kaitos kontekste Lietuva bus labai palanki šalis gyventi, o aukštą pridėtinę vertę kuriantys, dideles pajamas gaunantys talentai norės gyventi patogiai ir kokybiškai. Gera gamta, biologinė įvairovė yra geros gyvenimo kokybės dalis – galimybė pakilus nuo kompiuterio per pusvalandį pasiekti gamtą ar gyventi kokybišką gyvenimą kaimo sodyboje yra didelis pranašumas. Nedaugelis valstybių gali džiaugtis dar nesunaikinta laukine gamta – tokia, kokią turime Lietuvoje. Tai galėtų būti mūsų konkurencinis pranašumas siekiant privilioti talentus, didelę pridėtinę vertę kuriančias asmenybes.
Visgi gamtos nepakaks, jei Lietuvoje norėsime matyti išmanią migraciją, priimti didelę pridėtinę vertę kuriančius žmones. To sieks ir kitos šalys, o nesvetinga Lietuvos pozicija gali pakišti koją – išmanūs migrantai jausis čia nelaukiami. Turime tai pakeisti, formuoti svetingą požiūrį, pritraukti talentus.
Ar esame pajėgūs įveikti šį vertybinį iššūkį?
Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA) ir „Lietuva 2050“ giliai užkabina šį klausimą. Mane be galo žavi, kiek dėmesio skiriama diskusijai apie reikalingus vertybinius pokyčius.
Vertybės, kurių mums kaip visuomenei trūksta, – saikas, lėtumas, pasitikėjimas ir empatija. Saikas ir lėtumas – aplinkosaugai be galo svarbūs veiksniai, mano manymu, reikšmingesni už darnų išteklių vartojimą. Gyvename labai greitą gyvenimo būdą. Tai formuoja emocines tuštumas, kurias skubame užpildyti vartodami, pirkdami naują daiktą, po sunkios darbo savaitės trankiai leisdami savaitgalį užsienyje tam, kad mūsų organizmas pagamintų endorfinų naujai savaitei. Lėtas gyvenimo būdas reiškia įsiklausymą į vidinius poreikius, harmoningos gyvenimo aplinkos užtikrinimą. Tai padeda kovoti su vidine tuštuma ir puoselėti saiką.
Lietuvos ateities scenarijų rengimo dirbtuvėse ir diskusijose daug kalbama apie empatijos poreikį – tai persismelkia įvairiose valstybės veikimo srityse. Empatija be galo svarbi ruošiantis migrantų bangai, sidabrinei ekonomikai, siekiant mažinti poliarizaciją bendruomenėse, skirtį tarp visuomenės ir valdžios. Valdžia turi labiau pasitikėti žmonėmis, deleguoti daugiau viešojo valdymo paslaugų bendruomenėms. Tai padėtų išsikapanoti iš nusistovėjusio stereotipo, kad „valdžia turi manimi pasirūpinti, ji atsakinga, už mano kaimynystėje nenuvalytą kelią“, kurį sėkmingai galime nuvalyti su bendruomenės nariais. Turime imtis iniciatyvos, kurti abipusį pasitikėjimą.
Vertybių transformacija – ilgalaikis procesas, tačiau labai svarbu, kad diskusijų metu užčiuopėme konkrečias priemones, galinčias paskatinti šią transformaciją. Empatijos ugdymo, integracijos klausimų sprendimas, bendruomenės savarankiškumo skatinimas padės pasiekti pokytį, tačiau, norėdami matyti rezultatus 2050 metais, pradėti turime dabar.
Taip pat turime nepamiršti, kad ši Lietuvos ateities vizija kuriama dabartiniams paaugliams. Jų vertybės kitokios. Svarbu įsiklausyti į vertybes kartos, kuri 2050-aisiais valdys valstybę, bus sprendimų priėmėja. Tai sudėtinga užduotis, todėl labai svarbu kalbėti apie ateitį mokyklose, diskutuoti su moksleiviais, kokią jie nori matyti Lietuvą.
Galbūt jau pastebite pirmus pokyčius sėkmingos kelionės „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijaus link?
Bendraudamas su jaunimu, stebėdamas visuomenės apklausų rezultatus, matau vykstantį vertybinį pokytį – judame ekocentriškos visuomenės link. Pagaliau ieškoma sugyvenimo su gamta, tai tampa svarbiau nei naudoti gamtos išteklius. Ši vertybinė linija tik stiprės. Miškas, laukinė gamta, apklausų duomenimis, – svarbi lietuvio savasties dalis. Šis pokytis taip pat rodo, kad visuomenės vertybinė transformacija visgi vyksta greičiau nei valstybės institucijų vertybinė evoliucija, institucijos nespėja persiorientuoti.
Požiūrio į gamtą transformacija numatyta ir „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijuje. Dabartinį požiūrį filosofai vadina antropocentriniu – žmogus kaip rūšis save laiko aukščiau kitų rūšių ir gamtos, kurios paskirtis – suteikti mums resursus, kuriuos siekiame išnaudoti. Tai vertybinė pozicija, lemianti resursus eikvojančią ekonomiką, pateisinanti beribius poreikius, vartojimą. Norėdami pasiekti klimato kaitos tikslus, turime transformuoti visas sritis, tačiau visko pradžia – perėjimas į ekocentrinį požiūrį. Turime suvokti, kad esame viena iš rūšių, kurios visos turi teisę egzistuoti mūsų bendruose namuose, planetoje Žemėje. Tie, kurie vadovaujasi tokiu požiūriu, siekia sugyventi su gamta ir neapsiriboja gamtą matyti kaip išteklių.
Formuodami ekonomiką turime skirti prioritetą regeneracinėms veikloms, kai ekonomika yra grįsta ne vien gamtiniais ištekliais – iškastiniu kuru, dirvožemiu ar miškais. Ant medinių kėdžių, matyt, sėdėsime ir ateityje, tam tikras naudojimas neišvengiamas, tačiau turime ieškoti alternatyvų, kurie neeikvoja ekosistemos. Pavyzdžiui, gamtinis turizmas generuoja reikšmingas pajamas, tačiau neeikvoja miškų. Ne eikvoti, o gerinti žemę galime ir vystydami regeneracinį žemės ūkį.
Ką atsakyti klimato kaitos skeptikams, kurių manymu, vieno žmogaus indėlis nepajėgus pakeisti jau įsisiūbavusios klimato kaitos krizės pasekmių? Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pavyzdingi Danijos rodikliai nublanksta prieš Indijos ar Kinijos sukuriamą taršos pėdsaką, taigi, kodėl Lietuva turėtų stengtis ir siekti aplinkosaugos pokyčių?
Prisimenu mūsų siekį stoti į NATO ir nenuilstamą kalbėjimą apie kylančias saugumo grėsmes iš Rusijos. Į šį tikslą kabinomės dantimis ir nagais, turėjome charizmatiškus ambicingus lyderius, kurie drąsiai provokavo tarptautinės politikos žvaigždes. Tuomet suvokėme, kad tai – nacionalinio saugumo klausimas. Sugebėjome užsitikrinti saugumą ir pakeisti Europos šalių požiūrį. Šiuo metu mūsų principinga pozicija Ukrainos karo kontekste sugeba pakeisti didelio Europos, pasaulio laivo kryptį. Taigi maža nereikšminga valstybė gali paveikti visą kursą.
Ne mažiau galime pasiekti suvokę, kad klimato kaita irgi yra nacionalinio saugumo klausimas. Esame tokie maži, kad ignoruodami šią problemą būsime nuplauti milžiniškos srovės – turėsime taikstytis su sprendimais didesnių šalių ir jų ekonomikų, kurios pirmiausia žiūrės savo interesų. Klimato kaita lems didelius ekonominius pokyčius, milžinišką migraciją, taigi, jei nebūsime padėties šeimininkai, turėsime susitaikyti su kitų šalių sprendimais ir jų pasekmėmis. Šiandien su lietuvišku entuziazmu (kurį parodėme keldami saugumo klausimus) ragindami kitas šalis ryžtingiau siekti klimato kaitos krizės suvaldymo ir patys rodydami gerą pavyzdį galime realiai prisidėti švelnindami klimato kaitos padarinius. Deja, vis dar stokojame šio suvokimo.
Kokias gamtos paslaptis saugo Šilutės kraštas, kuriame lankysitės sausio 25 d. ir su bendruomene kalbėsitės apie Lietuvos ateitį?
Šilutės kraštas – Nemuno delta ir Pamarys – ryškiausias Lietuvos gamtos perlas. Tarp gamtininkų vadiname jį biologinės įvairovės karštuoju tašku. Čia galime rasti beveik visas Lietuvoje esančių paukščių rūšis. Europoje išlikusios tik trys tokios deltos – Nemuno, Ebro delta Ispanijoje ir Dunojaus delta Rumunijoje.
Kitaip nei likusios dvi, Nemuno delta driekiasi Vakarų Palearktikos paukščių migracijos take – tai dar vienas šio krašto unikalumas. Šį migracijos taką aplanko dauguma Europos paukščių, migruojančių iš šiaurės arba į šiaurę. Nemuno delta – viena iš keturių migracijos tako stotelių, kurioje paukščiai nutupia pailsėti ir sukaupti jėgų. Todėl čia tikras paukščių rojus, kurį galime stebėti pavasarį arba rudenį.
Labai savitame Šilutės, Pamario kraštovaizdyje atsiskleidžia itin didelė įvairovė – marios, upės, pievos, miškų lopinėliai. Tai didelį potencialą turintis kraštas, kuris gali pritraukti talentus, siekiančius kokybiškesnio gyvenimo. Pažįstu ne vieną užsienietį, pasirinkusį gyvenimą Pamaryje dėl unikalios gamtos. Tiek pievų, kiek jų yra čia, kitur sunkiai rasime. Dėl intensyvaus žemės ūkio plėtros pievos tampa retenybe. Lietuvoje kasmet išnyksta Kauno miesto dydį atitinkantys pievų plotai.
Nemuno deltos prieigos unikalios ir savo kultūros paveldu. Šilutės rajono, Pamario kultūros paveldas, vertas būti labiau atskleistas ir išgarsintas, savo paslaptis atveria ne kiekvienam, tačiau tai – galimybių kraštas.
Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. pavasarį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr.10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt
