Noras įteisinti „visas žmogiškas aistras, tokiu būdu realityvizuoti gėrio ir blogio suvokimą, pašalinti nuodėmės sąvoką iš mūsų gyvenimo“ ir bandymai pašalinti Dievą iš viešojo gyvenimo ES bei Lietuvoje. Apie tai Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Gintaras Grušas kalbėjo Bernelių Šv. Mišiose. Pasak religijotyrininkės, Bažnyčiai sunku susitaikyti su tuo, kad „per šimtmečius sukaltos sąvokos šiuo metu netenka prasmės plačiame diskurse“.
G. Grušas Bernelių Šv. Mišiose arkikatedros bazilikoje tvirtino, kad mūsų pasaulyje šiais laikais plinta bedievystė – besiskverbianti mintis, kad „mums nebereikia Dievo, galime gyventi be jo, arba noras pašalinti jį iš viešojo gyvenimo“.
„Tokius bandymus mes matome visuomenėje, Europos Sąjungoje, deja, mes matome tokias apraiškas ir mūsų šalyje. Vis dažniau girdime, kai kažkas nenori minėti Kalėdų, kad kažko kito neužgautų. Bet nėra ko baimintis – mes galime su savo kaimynais žydais minėti Chanuką, mes jų tikrai neužgauname išpažįstami savo tikėjimą viešai.
Apmaudu, kai girdisi, kad valdžios įstaigose kai kur nusprendė nešvęsti, neminėti Kalėdų, kad neužgautų kitaip galvojančių“, – pamoksle sakė G. Grušas.
Jis taip pat minėjo, kad norima „įteisinti visas užgaidas, visas žmogiškas aistras, tokiu būdu realityvizuoti gėrio ir blogio suvokimą, pašalinti nuodėmės sąvoką iš mūsų gyvenimo“.
Per šimtmečius sukaltos sąvokos netenka prasmės plačiame diskurse
Religijotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos profesorė, Tarptautinės religijų studijų Rytų ir Vidurio Europoje asociacijos viceprezidentė Milda Ališauskienė arkivyskupo kalboje įžvelgė nostalgiją „aukso laikams“ ir kėlė klausimą, ar skleidžiama žinutė vienija, ar skaldo visuomenę.
Pasak M. Ališauskienės, tokiais žodžiais parodoma politinė Bažnyčios pozicija dėl visuomenėje vykstančių diskusijų, o pasirinkta tokia erdvė, kurioje galima pasiekti didelį viešumą. Tačiau, pažymėjo profesorė, kyla klausimas, kiek skleidžiama žinutė vienija, o kiek – skaldo visuomenę.
„Čia ir matome religijos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, kuris dažnai iš to vienijusio tampa keliančiu daugybę klausimų, net kai kurias visuomenės grupes paliekant užribyje“, – portalui LRT.lt teigė M. Ališauskienė.
Religijotyrininkės vertinimu, Bažnyčiai sunku susitaikyti su tuo, kad „per šimtmečius sukaltos sąvokos šiuo metu netenka prasmės plačiame diskurse“.
„Sekuliarioje teisėkūroje nėra sąvokos „nuodėmė“ – yra sąvoka „nusikaltimas“. Tą sąvoką taiko sekuliarūs teismai, vadovaudamiesi valstybės įstatymais. Nuodėmės sąvoka redukuojasi iki tikinčiųjų bendruomenės, kuriai ji yra aktuali. O vyskupas, atrodo, šiuo savo pamokslu išreiškia nostalgiją tiems laikams, kai nuodėmės sąvoka buvo visuotinė, kaip jis supranta“, – tvirtino M. Ališauskienė.
Taigi, anot profesorės, pamoksle galima jausti nostalgiją „aukso laikams“, nors neaišku, ar jie buvo.
„Labiau nostalgija jaučiama savo idėjų politiniam palaikymui, būtent tokiai minčiai, kad kažkada buvo taip, jog valstybė su Bažnyčia buvo artimos ir Bažnyčios pasaulėžiūra buvo palaikoma politiškai. Šiuo metu taip nebėra, Bažnyčiai tenka ieškoti būdų gyventi kitomis sąlygomis“, – argumentavo M. Ališauskienė.
Mato globalią padėtį, tačiau nepaaiškina, ką turi omenyje
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto profesorius dr. Povilas Aleksandravičius pažymėjo, kad G. Grušas, kaip Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, mato globalią krikščionybės Europoje padėtį.
Taigi, komentuodamas G. Grušo žodžius apie norą pašalinti Dievą iš viešojo gyvenimo, MRU profesorius aiškino, kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse vyrauja laicizmas – tokia religijos ir valstybės santykių paradigma, pagal kurią manoma, kad religija jokiomis formomis neturėtų dalyvauti viešajame gyvenime.
„Pagal laicizmą iš tiesų yra manoma, kad religija (...) yra absoliučiai privataus žmonių gyvenimo reikalas, o viešojoje erdvėje neturėtų būti jokio religijos įsikišimo ir netgi matomumo“, – portalui LRT.lt sakė P. Aleksandravičius.
Pasak MRU profesorius, tokia paradigma Vakarų Europoje yra gana tvirta, o savo pamoksle G. Grušas galimai į tai ir reagavo: „Jo nerimas, mano nuomone, visiškai suprantamas“.
P. Aleksandravičiaus teigimu, Vakarų Europoje egzistuoja ir kita valstybės bei religijos santykių samprata, pagal kurią Bažnyčia, kaip ir bet kuri kita religinė konfesija ar bet koks kitas požiūris į gyvenimą, turi teisę dalyvauti viešosiose diskusijose, afišuoti savo ženklus, tikėjimą, viešai švęsti savo šventes.
„Tik jei dalyvaujame viešosiose diskusijose, turime savo religinio pobūdžio argumentus išversti į racionalius, universalius argumentus. Toje diskusijoje gali dalyvauti ir kalbėtis visi. Šią religijos ir valstybės santykių paradigmą palaiko oficiali Katalikų Bažnyčia, manau, arkivyskupas G. Grušas tikrai ją oficialiai palaikytų.
Problema ta, kad tiek arkivyskupas G. Grušas, tiek ypač kiti Lietuvos vyskupai žmonėms nepaaiškina, ką turi omenyje. Jie kritikuoja pirmąją santykių formą, bet nepaaiškina, kad yra už šią antrąją formą“, – svarstė P. Aleksandravičius.
Taip, MRU profesorius vertinimu, susidaro įspūdis, kad, kritikuojant laicizmą, norima atgaivinti ne pasaulietišką valstybę ir Bažnyčią paversti privilegijuota instancija, kuri galėtų diktuoti savo normas politikams, pasakyti, kaip jie turi balsuoti, „nes tokia yra Bažnyčios nuomonė“.
Neįžvelgia polinkio tenkinti aistras užuomazgų
Nors G. Grušas kalbėjo apie norą „įteisinti visas užgaidas, visas žmogiškas aistras“ ir taip „realityvizuoti gėrio ir blogio suvokimą, pašalinti nuodėmės sąvoką iš mūsų gyvenimo“, P. Aleksandravičius pažymėjo, kad amoralių žmonių buvo visais laikais, todėl nereikėtų sakyti, kad šiuo metu yra kažkoks paūmėjimas.
„Sakyčiau, priešingai, šiais laikais pastebimas žmonių brandesnis pamąstymas apie tai, kas yra gera ir bloga, jis yra mažiau ideologiškas, mažiau idėjinis, labiau išjaučiamas iš vidaus. Tai yra sveikintina“, – sakė P. Aleksandravičius.
Anot MRU profesorius, ir Bažnyčios kritikuojamame Partnerystės įstatyme jis nemato „jokių žmogaus egoizmo ar polinkio tenkinti savo aistras užuomazgų“.
„Priešingai – tai yra noras panaikinti socialines kliūtis dviejų žmonių tarpusavio meilei. (...) Absoliučiai nematau nuodėmės ar destrukcijos užuomazgų“, – pastebėjo P. Aleksandravičius.
Kaip kalbėjo jis, ypač Lietuvoje ir Lenkijoje Bažnyčia „saugo mundurą, saugo fasadą“ ir gina „kažkokias ultra oficialias katekizme suformuotas idėjas ar tiesas“.
„Akivaizdu, kad tai jau seniai nebeatitinka to, kas dedasi realybėje, to, kas dedasi žmonių psichologijoje, viduje, labai konkrečiuose išgyvenimuose“, – pažymėjo MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto profesorius.
